Piešimas Dovilę lydėjo nuo mažų dienų. „Dailės pamokų net nelankydavau dėl to, kad, padarius kelis darbus, mane mokytoja atleisdavo. Nuo pat vaikystės mėgau grafinį stilių. Tačiau nors piešti mėgau visad, neįsivaizdavau, kad už tai galiu gauti pinigus“, – sakė D.Aleksonė.
Pradžia – nuo vaikiškų pėdučių
Dovilė yra baigusi aprangos inžinerijos ir dizaino studijas, kur tikėjosi daugiau piešimo studijų. Tačiau jų tiek daug nebuvo, o papildomai dailės ji nestudijavo.
„Mano startas – kaip Garbanotos – buvo prieš pusketvirtų metų, kartu su dukters Barboros gimimu. Gruodį bus 4 metai. „Tavo vaiko drugelis“ – taip vadinosi pirmasis mano produktas“, – pasakojo moteris.
Šią savo pačios sugalvotą idėją Dovilė yra užpatentavusi. Jos esmė – nepaprasta savo paprastumu: „Tai yra drobė, ant kurios aš ranka nupiešiu drugelio kūnelį. Tada į komplektą įdedu dažų, blizgučių, instrukciją, supakuoju kaip dovaną. Ją gavę tėvai namuose savarankiškai tepa vaiko pėdas dažais, spaudžia ant drobės, šalia drugelio kūno – taip iš vaiko pėdučių išeina labai gražūs drugelio sparnai.“
Tokius piešinius tėvai kabindavo ant namų sienų, jei norėjo – ant piešinio Dovilė užrašydavo ir vaiko vardą.
„Jei vaikas didesnis – gali ir pats daryti arba broliui, sesei. Paskui viskas išsivystė į šeimos, poros drugelius. Tai buvo meniškas produktas, o ši mano veikla intensyviai tęsėsi apie pusantrų metų“, – sakė D.Aleksonė.
Darbą, nors jis ir kūrybinis, teko derinti su dukters Barboros auginimu. Dovilė dažnai važinėdavo į muges, čia pamaitindavo dukterį, o vėliau vyras su dukrele, palikę mamą dirbti mugėje, važiuodavo namo.
„Kai pamačiau, kad žmonės labai reaguoja, mane užvežė, nes jie suprato mano idėją“, – kalbėjo kaunietė.
Visi sakė: garbanos
Kai viskas prasidėjo nuo drugelių, Dovilė sako žinojusi, kad ir ateityje kažką veiks. Ką – pasakyti dar negalėjo, tačiau jautė, kad jai reikia savo prekių ženklo.
„Aš turiu turėti pavadinimą, kuris pristato ne mano produktą, bet kad tai būčiau aš. Ir tada pradėjau klausti žmonių: kokia mintis kyla, kalbant apie mane? Ir visi sakė: garbanos, garbanos. Todėl ir tapau garbanota. Labai geras pavadinimas. Įsimintinas, lietuviškas, kas man yra labai svarbu“, – sakė Dovilė.
Dabar jos prekės jau atranda ir savo pirkėjus užsienyje, tam Dovilė yra sukūrusi ir atskirą platformą: „Tai, kad pavadinimas lietuviškas, visiškai nekliudo.“
Labai geras pavadinimas. Įsimintinas, lietuviškas, kas man yra labai svarbu.
Ėmė piešti ant sienų
Dar viena netikėtai prasidėjusi D.Aleksonės veiklos sritis – piešimas ant sienų. Pirmą kartą ant sienų piešti Dovilė pabandė būdama 15 metų. Tada, viešint pas pusbrolį, vaikams buvo leista piešti ant remonto laukiančio kambario sienų: „Per naktis piešdavome, net visas lubas buvome išpiešę. Bet nebuvo kažko bendro, tai buvo tik prisilietimas prie sienos.“
Jau gerokai vėliau į naują namą persikraustė Dovilės pusseserė. „Aš jai sakau: kaip čia tau kažko reiktų. Ji sako: Dovile, imk ir piešk. Taip pradėjau piešti, tokį grafinį didelį piešinį. Paskui piešiau savo namuose, o dar vėliau sulaukiau vieno, kito užsakymo. Taip po truputį ir prasidėjo“, – pasakojo Dovilė.
Kaip sako ji pati, dažniausiai tenka piešti ant vaikų kambarių sienų, mat kreipiasi mamos, norėdamos pagražinti erdvę. „Esu piešusi ir lauko sienas, bet tai jau nėra mano pašaukimas, nors ir esu apipaišiusi visą didžiulį pastatą“, – kalbėjo D.Aleksonė.
Kūryba prasidėjo nuo vieno paveikslo
Tačiau esminis Dovilės ir jos prekių ženklo šuolis visgi buvo tada, kai ji nupiešė vieną paveikslą. Spalvotą moters veidą.
„Jis man labai patiko, o netrukus susipažinau su žmogumi, kuris gamina krepšelius. Jis juos gamino su Čiurlionio paveikslų vaizdais, o aš nutariau pabandyti su savo piešiniais“, – pasakojo Dovilė.
Nupiešusi dar vieną moters portretą ir pasigaminusi pirmuosius tokius krepšelius, Dovilė juos nusivežė į mugę. Pasak jos, moterims patiko, o Dovilė šios idėjos nebepaleido.
„Tas gamintojas turėjo tik krepšius, kitaip tariant, rankines. Aš pagalvojau, kad turi būti kuprinė, ir mes kartu sugalvojom jos dizainą. Taip ir pasileido tas traukinys. Greta spalvotų piešinių atsirado ir grafikos – juodai baltų. Tos moterys – piešiniai – gimsta viena po kitos“, – juokėsi D.Aleksonė.
Netrukus jai klientės ėmė sakyti, kad norėtų ir tokio stiliaus drabužių, tačiau menininkė šios minties dar nebuvo prisijaukinusi.
„Moterys pačios pradeda prašyt. Aš labai daug bendrauju socialiniuose tinkluose, nevengiu ir asmeninių dalykų. Esu atvira. Gal dėl to moterys tampa mano sekėjomis? Ateina pas mane į parduotuvę, sako, kad jos mano draugės, o aš nepažįstu.
Būdavo, publikuoju ir savo nuotraukas, tada klausiu moterų nuomonės apie piešinius. Taip ir prasidėjo: padaryk marškinėlius, džemperius.
Iš karto galvojau, kad nenoriu, o po to sugeneruoji tą mintį, suvirškini. Bet šie drabužiai yra tik kaip palaikančioji linija. Pagrindas – kuprinės ir krepšeliai. Džemperiai, marškinėliai labai perkami, suknelės mažiau, nes jos brangesnės. Populiariausias džemperis“, – sakė pašnekovė.
Prasidėjus karantinui Dovilė ėmėsi ir stilingų veido kaukių gamybos – vien dėl to, jog to prašė jos klientės, norėdamos originalios aprangos stiliumi tapusios kaukės.
Piešti vyrus laikas dar neatėjo
Kodėl Dovilės piešiniuose – moterys, ji nežino ir pati. Bet žino, kad jai tai patinka. Jei piešinys pačiai autorei nemielas – ji jo „į gyvenimą neišleis“.
„Aš nežinau, bet kai manęs prašo nupiešti vyrą, aš kaip ir noriu, bet iki galo nenoriu. Man atrodo, kad tai susiję su moteriška energija.
Aš pražydau, kai pagaliau radau vyrą, kuris mane myli ir kurį aš myliu.
Aš pražydau, kai pagaliau radau vyrą, kuris mane myli ir kurį aš myliu. Su šiuo vyru aš nurimau, tai – mano antroji santuoka. Tada ir pagalvojau, kad šeima sutvarkyta, gimė dukra ir dabar galiu rūpintis savimi. Turiu ir vyresnį sūnų.
Man viskas atrodo susiję su moteriškumu. Aš galiu save išprievartauti ir nupiešti vyrą. Bet nenoriu to daryti. Tikiu, kad ateis laikas ir nupiešiu. Bet kai tu pieši – tu pasikrauni pats, tu matai, kiek tu duodi žmogui“, – kalbėjo D.Aleksonė.
Spalvingi drabužiai tinka visoms
Kalbėdama apie moteris, kurios perka jos kuriamus daiktus, Dovilė sako, kad jos pirkėjos – pačios įvairiausios. Ir dar, sako ji, jos nebūtinai yra meniškos.
„Bet mano klientas nėra, sakykim, Vilniaus bohema. Ateina ir 70 metų močiutė, kuri perka rankinę. 55–60 metų moterys perka džemperius. Aš su savo tuo menu pasiekiu apie 90 procentų moterų. Piešiu nuoširdžiai, moterys kažką pajaučia ir perka. Ir po to jos man rašo: kaip gerai jaučiuosi, aš jus nešioju“, – sakė Dovilė.
Pasak Dovilės, kartais moterys pasako, jog tokiems drabužiams ar rankinėms jos per senos.
„Bet žmogų tada, jei jis tokio daikto nori, reikia padrąsinti. Būna, kad sako: aš gal imsiu juodą, nes praktiška. Man taip netinka. Tu turi rinktis tai, kas tave užkabina. Aš bet ką taip renkuosi: namus, mašiną. Tu turi kaifuoti, tau turi būti gražu. Aš tai suprantu kaip malonumą. Jeigu tau gražu – tai ir gražu. Perka ir jaunos merginos, bet pagrindinės mano pirkėjos yra 40-65 metų amžiaus“, – pasakojo kūrėja.
Veikla – didžiulis pasitenkinimas
D.Aleksonės veiklą su įdomumu stebi Dovilės bičiulė verslininkė. „Jai labai įdomu mano veiklą stebėti, nes ji nesupranta. Nes ji skaičiuoja kaip verslininkė. Tada sako: čia tavo fenomenas, nes čia esi tu. Ji – tikra verslininkė, o aš save vadinu menininke, kuri yra gera pardavėja. Dar tapau gera marketingiste – pati viską darau. Ir dar man sako, kad rašyt išmokau, nes aš esu tokia realistė, anksčiau gerai nemokėjau lietuvių kalbos ir mokykloje man literatūra nepatiko.
Mano sėkmė yra todėl, kad šis verslas man yra didžiulis pasitenkinimas. Ir dar aš labai daug dirbu. Tai – priedas prie mano sėkmės. Bet mano unikalumas, kad aš ir save parduodu. Kaip asmenybę, nes esu bendraujanti ir atvira“, – kalbėjo D.Aleksonė.
