Tai tarsi įrodymas, kad begėdiškai laikomasi išvaizdos prieš žmogų hierarchijos, kuri seniausiai pasmerkta. Ir vis dėlto išvaizda išlieka svarbu. Nereikia keliauti toli, kad rastum tam įrodymų – greitosios mados industrija, akcentas sezono tendencijoms, vis kitais kampais keliamas aprangos klausimas, second-hand sužydėjimas prikišamai parodo, jog aprangos klausimas visuomenei svarbus.
Tačiau pabandykime paklausti, kodėl. Ar tikrai už drabužių ir išvaizdos akcentavimo slepiasi besaikis vartojimas, o išvaizdos kultas – tuštybė ir nieko daugiau?
Psichologai paprieštarautų. Asociacijos tarp drabužių ir pasąmonės siekia giliau nei vien išvaizdos, kaip paviršiaus, egzistavimas. Pats paprasčiausias stiliaus kūrimo svarbos paaiškinimas – savo identiteto paieškos ir formavimas. Bet čia prasideda linksmybės.
Viskas, kas liečia asmenybę, gali tapti keblu. Norime būti išskirtiniai, bet ir pritapti visuomenėje; pasislėpti ir būti matomi; elegantiški ir ekscentiški; atsakingi ir impulsyvūs; egzistuoja begalė norų ir poreikių, kurie prieštarauja vienas kitam. Išsipainioti iš jų ir apibrėžti „save“ ne visada būna paprasta, o kartais net ir neįmanoma.
Psichologija yra skyrusi nemažai dėmesio „savęs“ suvokimui. Galima išskirti tris esminius „savęs“ aspektus – idealusis aš (tai, kaip noriu save matyti), tikrasis aš (toks, koks esu didžiąją laiko dalį) ir privalomas aš (koks turiu būti kitų akyse). Kuo didesnis neatitikimas – tuo didesnės problemos.
Jei veidrodyje matomas vaizdas neatitinka trokštamo vaizdo, realybė smogia visu smarkumu – nepasitenkinimas, nuvilti lūkesčiai, nepasitikėjimas savimi ir vis labiau apimantis beviltiškumo jausmas, jog šis savęs suvokimo ir matomo vaizdo prieštaravimas gali reikštis visose gyvenimo srityse. Kai tikiesi išvysti lyg iš pieno plaukusią mergelę, o pamatai apyjaunę turgaus bobulenciją, nesunku suabejoti, ar per pasimatymą koketiškas šypsnys ir viliojantis žvilgsnis, kupinas pasitikėjimo, neatrodė kaip prastas vaidinimas, pagardintas keistai paaiškinamų grimasų. Sudreba visas asmenybės pagrindas. Sveikas sugrįžęs, socialinis nerime!
Ir tada – prasideda. Ant grindų besimėtančios trečios paskubomis pakeistos kelnės, pirštai negrabiai bando apčiuopti sagas, laikrodis begėdiškai primena, kad namus reikėjo palikti jau prieš 10 minučių, o atidaryta spinta nė neketina ištiesti pagalbos rankos – visa, už ko užkliūva akis, yra ne tas. Galiausiai, išvada – ir iš viso kam aš sutikau, niekur aš nenoriu eiti. Nors kiek pažįstama?
Tokiu atveju, žodžiai „neturiu ką apsirengti“ įgauna visai kitą prasmę – „mano drabužiai/mano išorė negali išreikšti to, ką noriu parodyti/pasakyti“.
Tačiau psichologijos teorija tiesia pagalbos ranką – apranga gali padėti sumažinti šį neatitikimą ir sutvirtinti pasitikėjimą savimi. 2000-aisiais (Guy & Banim, 2000) atliktas tyrimas parodė, jog drabužiai moterims padėjo sutvirtinti ir palaikyti tokį asmenybės vaizdą, kokį sieja su idealiuoju aš. Kai apranga sėkmingai atitiko šį idealą, apklaustosios jautėsi labiau vertinamos, išsilaisvinusios. Savo stiliaus kūrimą tyrimo autoriai tiesiogiai sieja su įgalinimu (empowerment), savo kūno kontrolės pojūčiu, teigiamų gyvenimo aspektų pabrėžimu ir neigiamų aspektų įtakos sumažinimu.
2012-aisiais amerikiečių tyrėjai (Adam & Galinsky, 2012) įvedė naują terminą – aprengtas/įdrabužintas suvokimas (enclothed cognition). Taip buvo įvardintas fenomenas, reiškiantis, jog apranga turi sistemišką poveikį dėvėtojo psichologinei būsenai ir užduočių atlikimui. Tyrimo metu asmenų grupėms buvo pateiktos užduotys, reikalaujančios pastabumo ir susikaupimo. Grupė, kuriai buvo duoti balti gydytojo chalatai, padarė kur kas mažiau klaidų, nei tie, kurie užduotis atliko su kasdieniais drabužiais.
Taigi, atitinkamo drabužio vilkėjimas daro tiesioginę įtaką gebėjimams. Užduoties įvykdymo skirtumai buvo pastebėti ir tuo atveju, kai abiem grupėms buvo liepta apsivilkti tokius pat baltus chalatus, tačiau vienai grupei buvo pasakyta, jog tai yra gydytojo drabužis, o kitai, kad tai yra dailininko drabužis. Vėl tiksliau užduotį atliko „gydytojo chalatą“ vilkinti grupė. Matome, jog svarbus ne tik drabužis kaip toks, bet ir simbolinė reikšmė, kurią dėvintysis tam drabužiui suteikia.
Atitinkamo drabužio vilkėjimas daro tiesioginę įtaką gebėjimams.
Kaip tai galime pritaikyti kasdienybėje? Pirmiausia, svarbu atsakyti, ko tikitės iš savęs, kokias savybes laikote teigiamomis, kokias norėtumėte sustiprinti ar pakeisti. Pagalvoti apie stilių, ne kaip apie išorės apvalkalą, o kaip apie vidaus atspindį. Įsivardinus, ką savyje vertinate, ką norite pabrėžti, o ko nenorite matyti, bus paprasčiau suprasti, kaip apranga gali padėti sustiprinti jūsų idealiojo ir tikrojo aš atitikimą.
Tokiu atveju savito stiliaus pajautimas ir formavimas nebėra vien tik lėkšta obsesija dėl išvaizdos – tai tampa būdu atspindėti save, skatinti pasitikėjimą ir kūrybingumą. Nors tai tikrai nėra vaistas nuo visų ligų, bet nereikėtų atmesti, jog galima padėti sau palaikyti gerą savijautą sąmoningai pasirenkant, ką apsivilkti.
Užuot spaudusi save sudėlioti tobulus derinius ar graužusis dėl to, kad „taip ir nebuvai užsivilkusi“ kokio drabužio, verčiau paklausti, kodėl jo tada prireikė? Ką norėjau juo pasakyti ir kodėl nepavyko? Kodėl spintoje galybė daiktų, kurie tarpusavyje nesudaro visumos? Gali būti, jog savo drabužių chaose atrasite chaosą, slypintį jūsų emocijose ar mintyse.
Taigi, pamirškite taisykles. Pamirškite 5 daiktus, kuriuos kiekviena moteris turi turėti savo spintoje, ir tada būsite laiminga, 6 sezono must have, mažą juodą suknelę ir baltus marškinius su mėlynais džinsais. Suformuokite savo spintą taip, kaip formuojate vertybes, prioritetus ar veiksmus. Ir taip, joje gali atsirasti maža juoda suknelė ar karščiausia sezono naujovė. Jei tai esate JŪS.
