– Kaip nusprendei tapti pozityvaus savęs priėmimo judėjimo dalimi?
– Brendimo laikotarpiu mano kūnas pradėjo labai stipriai keistis, priaugau nemažai svorio. Kai lieknos merginos sulaukdavo nemažai dėmesio iš vaikinų, aš buvau ta apkūni mergaitė, tyliai tūnanti užnugariuose.
Juolab kad ir žurnaluose nemačiau gražių moterų, atstovaujančių mano tipo išvaizdą. Norėjau atrodyti, kaip tie modeliai ant žurnalų viršelių, televizijoje ir reklaminiuose plakatuose. Ir nemėgau savo kūno, nes jis nebuvo panašus į jų.
Kai lieknos merginos sulaukdavo nemažai dėmesio iš vaikinų, aš buvau ta apkūni mergaitė, tyliai tūnanti užnugariuose.
Todėl maždaug 14 metų pradėjau daug sportuoti ir badauti tam, kad tapčiau gražia. Lieknumas buvo prilyginimas grožiui. Tapau ligone, kad tik nebūčiau stora. Juk moterys ir merginos būtent tai ir daro, kai jaučiasi negražios. Jos stengiasi pasikeisti.
2013 m. pradėjau rašyti tinklaraštį apie madą ir gyvenimišką patirtį, kaip būti savimi besididžiuojančia juodaode musulmone moterimi. Be to, norėjau parodyti pavyzdį, kad bet kuri, panaši į mane, gali jaustis gražia, pasitikinčia, save priimančia ir sveika asmenybe. Pradžioje nelabai numaniau, ką ir kaip daryti, tačiau pradėjus skrieti pirmiems moterų laiškams iš viso pasaulio supratau, kad einu teisingu keliu.
– Kaip į tavo veiksmus reagavo šeima?
– Mano mama jaunystėje taip pat turėjo valgymo sutrikimų. Ji nuolat stengdavosi kuo mažiau valgyti tam, kad būtų liekna. To paties reikalavo ir iš mūsų. Jai atrodė, kad visuomenėje priimami tik liekni žmonės, t. y. storas kūnas – blogai, lieknas – gerai.
Todėl pradėjus mesti svorį ji mane netgi skatino tai daryti nesidomėdama, kokia yra viso to kaina. Nežinojo, kad kentėjau galvos skausmus dėl nepakankamos mitybos, kad nuolat verkiau, nes bijojau priaugti bent kilogramą, ir depresuodavau, jeigu bent vienas nenukrisdavo.
Kuo labiau mažėjo svoris, tuo daugiau sulaukdavau komplimentų, kokia esu sulieknėjusi ir graži. Bet, nepriklausomai nuo to, viduje aš vis tiek jaučiausi stora, baisi ir nieko verta. Tikėjausi, kad pasikeitus kūnui tapsiu laiminga, o išėjo priešingai.
Mama nuolat stengdavosi kuo mažiau valgyti tam, kad būtų liekna. To paties ji reikalavo ir iš mūsų.
– Kaip įvyko lūžis, atvedęs į meilę sau?
– Neseniai išsiskyriau su vyru. Santuokoje praleidau beveik dešimt metų. Per tą laikotarpį išbandžiau įvairiausių priemonių, kaip save sumažinti: veganiška mityba, vienas valgymas per dieną, jokio valgymo ir pan.
Kol vieną 2013-ųjų rytą atsikėliau su mintimi, kad pavargau nuo to, kaip svoris reguliuoja mano gyvenimą ir nuo kasdienių minčių apie jį. Nesvarbu, ką veikiau: ar eidavau vakarieniauti, ar į pasimatymą, ar tiesiog pasivaikščioti, svoris visuomet buvo mano problema.
Suvokiau, kad vietoj nuolatinio savęs varžymo, ką storos merginos gali ir ko ne, galėčiau daugiau laiko praleisti kurdama, keliaudama, uždirbdama pinigus ar tiesiog stiprindama dvasinį pasaulį. Todėl pradėjau rašyti tinklaraštį apie madą ir kaip būti savimi besididžiuojančia juodaode musulmone moterimi.
Taip pat pradėjau vaikščioti į fotosesijas. Nors po pirmojo bandymo negalėjau žiūrėti į save nuotraukose. Fotografas sakė, kad atrodau nuostabiai, bet aš mačiau tik savo dvigubą pagurklį, storas rankas ir riebalų rinkes. Sau atrodžiau stora ir baisi. Todėl nusprendžiau daugiau nebesifotografuoti.
Kol po metų draugė, pasitelkusi gudrias pinkles, įtraukė mane į dar vieną fotosesiją. Tuomet nuotraukose vietoj storos ir baisios savęs aš išvydau gražią ir patrauklią moterį su dvigubu pagurkliu, storomis rankomis ir netobulų dantų šypsena. Iš naujo įsimylėjau kūną, kurio tiek ilgai nekenčiau. Pradėjau dievinti save kaip stiprią, išsilavinusią juodaodę musulmonę. Mano juodžiausia baimė tapo didžiausia stiprybe.
Suvokiau, kad vietoj nuolatinio savęs varžymo galėčiau daugiau laiko praleisti kurdama, keliaudama, uždirbdama pinigus ar tiesiog stiprindama dvasinį pasaulį.
– Ar medija keičiasi?
– Nors ir daugėja kūnų įvairovės medijoje, tačiau to negana. Apsilankę bet kuriame knygyne pamatysite, kad net 95 proc. knygų viršelių – aukštos, lieknos baltaodės moterys, kurių tobulai balta šypsena. Tas pats ir su reklamomis, žurnalais ir visa medija.
Manau, kad spalvų, kūnų ir kultūrų įvairovės trūksta ne tik sklaidos kanaluose, bet ir pačiose reklamos kūrėjų komandose. Dauguma jų į darbą priima vieno tipo darbuotojus, kurie turėtų kurti reklamas skirtingų išvaizdų, spalvų, religijų ir kultūrų žmonėms. Tačiau kaip jie gali tai daryti, jeigu patys nėra niekada buvę tokių žmonių kailyje? Tad didesnė įvairovė rinkodaros komandose sukurtų platesnį idėjų spektrą.
– Kokia tavo reakcija į komentarus, kad storas žmogus reklamuoja apsivalgymą, o itin lieknas – anoreksiją?
– Moters kūnas sulaukia kur kas didesnio vertinimo nei vyro. Tai jis per plonas, tai per storas, tai per raumeningas, tai per gležnas. Ir šioje situacijoje niekada nebus vieno nugalėtojo. Moteris niekuomet nebus pakankamai gera visiems. Tad kodėl vietoj to, kad stengtumės įtikti kitiems, nesusikoncentravus į tai, kas mus pačias daro laimingas?
Susitikimuose su merginomis visuomet pabrėžiu, kad moters kūnas sulaukia nuolatinio visuomenės, medijos puolimo: tau reikia didesnės krūtinės, užpakalio, puresnių plaukų, platesnės šypsenos, putlesnių lūpų. Kol galų gale tampi panaši į nelaimingą plastikinę lėlę. Jeigu norite priaugti svorio arba numesti, tai taip ir darykite, nesivaržydamos, ką apie tai pasakys kiti. Svarbiausia, kad atrastumėte laimės ir meilės sau pusiausvyrą.
Tuomet nuotraukose vietoj storos ir baisios savęs aš išvydau gražią ir patrauklią moterį su dvigubu pagurkliu, storomis rankomis ir netobulų dantų šypsena.
Nebūtina visuomet atsakinėti komentuojantiems ir teisintis. Svarbiausia, ar jūs pasitikite savimi, patiriate gražiausias akimirkas ir jomis mėgaujatės, jaučiate malonumą ten, ką darote, ir kokį pavyzdį rodote kitiems. Meilė sau ir tos žinutės skleidimas kitoms moterims jau yra didelis darbas. Jūs neprivalote patenkinti visų aplink esančių.
Aš pati sportine veikla užsiimu penkis kartus per savaitę. Todėl mane erzina, kai stori žmonės prilyginami daug valgantiems tinginiams, kurių bloga sveikata. Pažįstu daug lieknų moterų, surūkančių po pakelį cigarečių per dieną, negeriančių pakankamai vandens ir besimaitinančių nesveiku maistu. Todėl neįmanoma tik pažiūrėjus į žmogų padaryti stereotipais grįstas išvadas.
– Kas tau yra gražus žmogus?
– Man nėra nieko gražiau, kai žmonės padeda atrasti stiprybę, pasitikėjimą ir grožį vieni kituose.
– Ar nuogas kūnas padaro moterį stipresne?
– Būdama musulmonė minimaliai rodau savo kūno, tačiau dėl to nesijaučiu mažiau seksuali. Pastebėjau, kad dauguma tinklaraštininkių apsinuogindamos siekia ne tik dėmesio, bet ir sukurti pasitikėjimą savimi.
Jaunoms merginoms visuomet sakau, kad nesijaustų įpareigotos kitų rengtis taip, kaip joms nepatogu. Iš principo šiuolaikinėje visuomenėje labai išaukštintas išorinis grožis. Yra palaimintas tas, kuri turi gražią išvaizdą, tačiau dar didesnė palaima turėti patrauklų, įkvepiantį ir susidomėjimu gyvenimu pulsuojantį vidų.
Visą interviu su L.Vernon galite paklausyti čia. Daugiau stilingų asmenybių rasite tinklalapyje „Dydis nesvarbu“.
