Plius dydžio stiliaus skleidėja sutiko pasidalyti mintimis, kaip ji pradėjo „body positive“ temas, kai šis judėjimas dar net neturėjo realaus pavadinimo, ir kaip jai sekėsi savo kitoniškumą pritaikyti standartiniu skandinavišku grožiu pasipuošusioje šalyje.
– Gisella, papasakok, kaip viskas prasidėjo, kaip gimė tavo tinklaraštis?
– Tinklaraštį pradėjau rašyti prieš 8 metus dar gyvendama Brazilijoje. Pradžioje tai buvo daug minčių apie gyvenimą tiesiog būnant savimi. Tuomet „body positive“ judėjimas dar neturėjo pagreičio ir aš buvau viena pirmųjų, pradėjusių apie tai rašyti.
Iš pradžių daugiau dėmesio skyriau gyvenimui ir meilei, kuri tuo metu buvo mane užvaldžiusi. Vėliau meilė išgaravo, o tinklaraštis toliau gyveno. Moterys labai aktyviai įsitraukė į kuriamą turinį ir aš tapau pavyzdžiu, kaip galima save priimti, mylėti ir būti stilingai nesijaudinant dėl atvaizdo veidrodyje.
– Kas tau yra pozityvus požiūris į save ir kūną?
– Visų pirma tai yra leidimas pačiai patikėti, kad esi verta meilės sau už tai, kas ir kokia esi. Čia, Norvegijoje, esu sutikusi nemažai žmonių, kuriems gėda būti savimi, nes tuomet jie lieka visuomenės sukurtų standartų užribyje.
Kiek pamenu, aš pati niekada neturėjau problemų dėl savo kūno priėmimo. Užaugau labai pozityvioje šeimoje, kurioje moterys yra stiprios ir pasitikinčios savimi. Ši savybė man buvo diegiama nuo vaikystės.
Žinoma, gyvenime būna juodų periodų, pilnų liūdesio, savigailos ir kritikos savo išvaizdai. Anksčiau drausdavau sau liūdėti arba jaustis blogai. Ir tik neseniai išmokau šiek tiek pagyventi su šia emocija.
Norvegijoje esu sutikusi nemažai žmonių, kuriems gėda būti savimi, nes tuomet jie lieka visuomenės sukurtų standartų užribyje.
Ir, kaip dauguma etapų šiame gyvenime, šios būsenos praeina. Arba aš pati pradedu ieškoti išėjimo iš jų. Tuomet žiūrėdama į veidrodį sąmoningai ieškau to, kas man patiktų, o ne to, kas dar labiau galėtų gadinti nuotaiką. Visuomet stengiuosi prisiminti, kas mane daro išskirtine ir kodėl galiu savimi didžiuotis.
– Ar Norvegija atvira tauta kitoniškumui?
– Persikraustydama gyventi į Norvegiją buvau įsitikinusi, kad tai yra išsivysčiusi ir pažengusi šalis. Tačiau šiek tiek nusivyliau, nes radau sąstingį žmonių įvairovės atžvilgiu. Šioje šalyje pilna grožio standartų: visi liekni, stiprūs ir aukšti. Ir jeigu tu atrodai kitaip, tuomet gali sulaukti nemažai išvaizdą vertinančių žvilgsnių. Atrodo lyg egzistuotų nerašytos taisyklės, kad čia negali žibėti, džiaugtis savimi tokiu, koks esi, nes būsi iškart nuslopintas. Jiems sunku priimti kitokius.
Neseniai turėjau atvejį, kai vietos tinklaraštininkės išmetė mane iš projekto, kalbančio apie tai, kaip socialinių tinklų vaizdai neatitinka gyvenimo tikrovės. Kai paklausiau, kodėl buvau pašalinta, aiškino, kad mano anglų kalbos tarimas nepatiko. Tai tiek tos įvairovės ir jos priėmimo.
Visuomet stengiuosi prisiminti, kas mane daro išskirtine ir kodėl galiu savimi didžiuotis.
Iš principo jie gali tau sakyti, kokia tu nuostabi, stilinga ir įkvepianti, bet tuo pačiu metu vis tiek negali prisėsti prie to paties stalo. Ir Norvegijoje daug tokio riboto mąstymo žmonių. Nors smagu, kad bent jau nemažai prekių ženklų yra atviresni įvairovei ir kviečia mane dalyvauti jų reklaminėse kampanijose.
– Ką manai apie plius dydžio madą, su ja susijusius stereotipus, moterų požiūrį ir nuomonės formuotojų vaidmenį?
– Aš ne tik mėgstu, bet ir domiuosi mada ir jos tendencijomis. Galimybė apsirengti taip, kad galėtum per drabužį atskleisti požiūrį ne tik į save, bet ir visuomenę, atrodo kaip pagrindinis mados privalumas. Todėl ji turėtų būti prieinama bet kokio dydžio žmogui.
Tačiau dauguma moterų, kurios kreipiasi patarimų, dažnai slepiasi už drabužių. Plius dydžio moterims nuolat diegiama, kad drabužiai turi padėti joms pasislėpti, save sumažinti ar atrodyti taip, kaip iš jų tikisi kiti. Vietoj to, kad tai būtų vaizduotės išlaisvinimo priemonė.
Savo pavyzdžiu stengiuosi parodyti, kad kiekviena mūsų galime jaustis seksualios, stilingos ir atrodyti gerai vilkėdamos tuos derinius, kurie mums padeda atsiskleisti ir išryškinti save.
Kita didelė problema – moterys įpratusios lygintis viena su kita pabrėžiant, kas kiekvienoje iš jų yra negerai. Tik parodyk pilvą, rankas ir tu jau elgiesi blogai, ne pagal kažkieno sugalvotas taisykles.
Todėl manau, kad nuomonės formuotojų (angl. influencers) pagrindinis vaidmuo yra savo gyvenimo pavyzdžiu po truputį keisti šias nusistovėjusias žaidimo taisykles ir mokyti moteris mėgautis ir mylėti save. Nepasiduoti jų neatitinkantiems standartams ir nesilyginti vienai su kita, kurios kojos dailesnės ar pilvas mažesnis. Šie konkursai dar nė vienos nepadarė laimingos.
Mes tiesiog prarandame save, kai bandome įsisprausti į kitų įdiegtus grožio stereotipus.
Daugiau pokalbių su stilingomis asmenybėmis ir stiliaus patarimų rasite dydisnesvarbu.lt.
