Kai buvusi kolegė „Facebook“ pasiskundė, kad kirpėja, užuot plaukus „nubarsčiusi“ saulės blyksniais, juos tiesiog nudažė, prisiminiau vieno bičiulio žurnalisto priekaištą. „Ar baigsite rašyti visokius „persikų žiedų spalvos suknelė“?“ – metė jis, prisiskaitęs straipsnių apie stilių. Neabejotinai rašytų moterų, nes juk vyrai žino tik tokias spalvas, kaip žalia, geltona, mėlyna, raudona, juoda. Moterys šioje srityje subtilesnės – ciklameno spalvos palaidinė tikriausiai nederės prie žibuoklių spalvos sijono. Nors, jei ji iš tikrųjų hortenzijų spalvos...
Taip ir su plaukais. Jei kirpykloje paprašai kirpčiukų, didelė tikimybė, kad tą ir gausi (nebent plaukai stipriai garbanoti ar jų tiesiog nebėra). Bet sulig „galiukų pakirpimu“, „trumpai“, „pelenų/medaus/rugių spalva“, „prašyčiau lengvų garbanų“, „gal kaip Julia Roberts?” ir panašiomis vingrybėmis prasideda džiazas.
Kirpėja rezultatu buvo patenkinta: klientė atrodė „kaip saulės nubučiuota“. Šiai plaukai pasirodė lyg iš po Černobylio dangaus.
Minėta ekskolegė paprašė kirpėjos išlaikyti natūralią spalvą, tik kur ne kur plaukuose padaryti saulės blyksnius – truputėlį šviesesnius ir nedaug. Ji neabejotinai įsivaizdavo, ko nori, kirpėja – taip pat, tik panašu, kad abiejų vaizduotės nuvingiavo skirtingais keliais. Kirpėja rezultatu buvo patenkinta: klientė atrodė „kaip saulės nubučiuota“. Šiai plaukai pasirodė lyg iš po Černobylio dangaus. Nes, pasirodo, plaukų spalva yra jos didžiausias turtas (!), o kirpėja dažų nepagailėjo ir vietoj saulės blyksnių buvo vidudienio įsaulis per patį vidurvasarį.
Nelaimėlė (kitaip net neišeina pasakyti) prašė balayage (salonas gyrėsi teikiantis tokią paslaugą) – naujausio mados klyksmo, kai natūraliai atrodantys plaukai tampa lyg saulės nubučiuoti (būtent taip apibūdinta garsaus žurnalo „Marie Claire“ interneto svetainėje). Ir pasitaikyk tu man, kad kirpėjos saulė bučiuoja gerokai stipriau nei klientės…
Po nuotrauka su beviltiškai atrodančia ekskolege (tiesa, labiau dėl gedulingo veido, o ne dėl naujosios šukuosenos) pasipylė komentarai, kuriuos galima apibendrinti keliomis frazėmis: bijau to paties, todėl vengiu eiti į kirpyklą; buvau patyrusi dar didesnį siaubą; puikiai atrodo, nestresuok, plaukai ataugs, aukštyn nosį! Tiesa, būta ir radikalių pasiūlymų – išlupti kirpėjai akis, po vieną, lėtai ir skausmingai.
Jei per visą nugarą išpieštų tatuiruotę, nepanašią į mano pasirinktą piešinį, per operaciją išpjautų sveiką inkstą vietoj ligoto arba plastikos chirurgas ką nors pamažintų, užuot padidinęs, įsiusčiau dar labiau – tai pataisyti kažin ar būtų įmanoma. Bet plaukai juk atauga – ir tos labai branginamos tikrosios spalvos.
Turėjau panašios patirties. Viena kirpėja, kaip piktai juokavau, ant galvos padarė sprogimą makaronų fabrike su nugaroje nutįsusiais spagečiais (kentėjau porą mėnesių, kol galėčiau viską suimti gumele ir netraukti aplinkinių dėmesio). Kita, paprašyta plaukus nudažyti pilkšvai, ėmė kalbėti kažką apie šlapio asfalto spalvą. Tokia ir išėjo – kaip dar labai karšto asfalto. Juodi plaukai man tinka ne taip labai, kaip Mirtišei, tad pakeliui į namus nuskuodžiau į prekybos centrą dažų ir tą patį vakarą namie pasišviesinau, kad po poros dienų perdažyčiau dar kita spalva. Plaukai geriau nepasijuto, užtat aš – tikrai.
Priėmiau tai kaip pamoką – plaukus reikia dažytis namie. Būdavo įvairių rezultatų, bet nesigrauždavau dėl išleistų pinigų (dažai kainuodavo mažiau nei kirpykla), o po mėnesio galėdavau pakeisti spalvą. Kai užaugau (spalvų fejerverkai tryško mokyklos ir universiteto laikais), aptingau terliotis ir jau seniai nebekyla noras eiti į kirpyklą aiškintis, kas tie „saulės bučinukai“.
Nes tai – ne vizitas pas stomatologą, kuris gali tiksliai nustatyti, kuris dantis sugedęs, net jei pirštu bakstelsite tik į skruostą: „Skauda va čia kažkur.“ Plaukų klausimu filosofijos daugiau: „Rusvai kaip medus ar kaip šiaudai? O šiaudai rugių ar kviečių? Padžiūvę tik porą dienų ar jau suvežti į daržinę?“ Jei su kirpėju skirtingai suprantate spalvas, rezultatas bent vieną pusę tikrai nuvils.
Žinoma, kitas dalykas, jei iš kirpyklos išeini ne šiaip nepanaši į tą gražuolę nuotraukoje, bet sugadintais plaukais (dėl per karšto džiovintuvo, cheminių priemonių ar kitų priežasčių) arba plika galva, nors prašei tik patrumpinti išsišakojusius liemenį siekiančių plaukų galiukus. Tuomet jau reikėtų tikėtis ne tik plaukų gaivinimo (jei toks reikalingas), bet ir kompensacijos. O jei šukuosena/spalva tiesiog nepatinka arba „nelimpa“ prie tos dienos nuotaikos? Jei ir tuomet kirpyklos darytų nuolaidas, eičiau ir skųsčiausi kuo garsiau.
Lyg tyčia nesėkmingų „saulės bučinukų“ dienomis internete ėmė plisti istorija apie berniuką, kuris gimė su retu sveikatos sutrikimu. Jam buvo nustatytos dauginės vystymosi/formavimosi ydos, jo gomurys ir lūpos nesuaugę, veide ir ausyse – daugybė išaugų, veidas – asimetriškas. Diagnozuota centrinės nervų sistemos, žarnyno, abiejų ausų patologija. Susimąsčiau, ar jo mama labai graužtųsi, kad jai ant galvos per daug dažų užpylė…
Banali tiesa, kad grožis reikalauja aukų ir kartais kerta skaudžiai. Nelinkėčiau būti ta auka specialistų mokymosi kelyje, bet dar labiau – grožio verge.
Žinoma, kiekvienam – savos bėdos, negali visi raudoti dėl bado Afrikoje, skurstančių Lietuvos pensininkų ir nušalusių braškių žiedų. Štai mane siutas paima dėl persūdytos sriubos kavinėje, bet gal skonio receptoriai per jautrūs, o gal virėja įsimylėjusi… Banali tiesa, kad grožis reikalauja aukų ir kartais kerta skaudžiai. Nelinkėčiau būti ta auka specialistų mokymosi kelyje, bet dar labiau – grožio verge. Patirtis rodo, kad ir trumpai nurėžti ar ne taip nuspalvinti plaukai, ir nulaužti nagai atauga.
P.S. Padėjusi tašką iškeliavau pas kirpėją. Paprašiau „kaip aną kartą“ (jaučiate, kaip tiksliai?), jis pašiureno mano plaukus ir apkirpo „kaip aną kartą“, tik dar trumpiau. Kai kirpčiai dar dengė akis, reikėjo sušukti „sustok, akimirka žavinga!“, nes buvau beveik panaši į kažkurią Holivudo aktorę, bet nebespėjau. Tai dabar esu tikrai panaši į besiplunksnuojantį viščiuką. Vasarai bus pats tas, o kitąsyk reikės imtis kirpėjo akių.
