– Knygų mugėje pristatydamas naujausią savo knygą „Įvaizdžio ideologija. Individo Aš“ minėjote, kad viešojoje erdvėje, žiniasklaidoje labai trūksta žmonių, išmanančių mados fenomeną iš esmės, gebančių pateikti platesnį kontekstą. Kodėl?
– Manyčiau todėl, kad daugelis žmonių visiškai primityviai įsivaizduoja išvaizdos madą, kurią sieja tik su drabužiais ir dažnai sielos tuštuma. Jie net nesuvokia, kad mados fenomenas – žmonijos egzistencijos pamatas, ir štai kodėl: gamtos esame apdovanoti atmintimi, mėgdžiojimo instinktu, pavydo, orumo ir jausminio prieraišumo, taip pat meilės sau ir kitiems jausmais, aišku, nepamirštant noro patikti sau ir kitiems.
Mados fenomeną jo tyrinėtojai vertina dvejopai: kaip elgesį (visuomenėje, jos sukuriamoje kultūrinėje aplinkoje) ir kaip estetinę saviraišką bei savikūrą, kurios rezultatas – įvaizdinis Aš. Išties, Lietuvoje vis dar nėra rimtų mados fenomeno kritikų, mes vis dar nedrįstame, o gal nemokame argumentuotai ir geranoriškai kritikuoti, niekaip nesusiformuoja universaliai suprantama mūsų aptariamos srities terminija.
– Kas lemia tokią situaciją?
– Šios aplinkybės, manyčiau, kyla iš ilgus metus vyraujančio neigiamo požiūrio (viena priežasčių – pavydas) į savimi, taigi ir savąja fizine tapatybe (kūnu) bei daiktiškąja tapatybe (apdarais) besirūpinantį individą. Akivaizdu, kad perteklinis laikas, skiriamas vien tik savajam grožiui tobulinti, nėra gyvensenos privalumas, bet rūpinimosi savimi ignoravimas – didelis trūkumas ir moralinis, netgi psichinis, nuostolis.
– Kiek svarbus „gylis“, kalbant apie mados suvokimą?
– Jūsų pavartota „gylio“ metafora, sakyčiau, klastinga: daugelio sričių, taip pat ir išvaizdos madų, nuovoka priklauso nuo asmens, jo pasaulėjautos, požiūrių ir puoselėjamų vertybių. Juk įsivyraujančiomis išvaizdos madų tendencijomis galime sekti arba ne. Niekas neverčia būti madingam.
– Bet kodėl egzistuoja mados?
– Nes turime atmintį, ne tik tam tikro laipsnio meninę nuojautą arba nuovoką, bet ir gebėjimą nusižiūrėti, gėrėtis, mėgdžioti, kūrybingai arba ne interpretuoti, taip pat daugelį kitų savybių, nebūdingų jokiems kitiems gyviems Žemės sutvėrimams.
Lietuvoje vis dar nėra rimtų mados fenomeno kritikų, mes vis dar nedrįstame, o gal nemokame argumentuotai ir geranoriškai kritikuoti.
– Kaip manote, kodėl jaunas žmogus taip nori sekti įvairias tendencijas?
– Madingomis laikomos elgesio ir išvaizdos raiškos tendencijos dažniausiai patrauklios esant jauniems – tokia žmonių prigimtis. Būdami jauni siekiame sutapti su savo bendraamžiais, įsilieti į jų bendruomenes, todėl turime prisitaikyti – elgtis ir atrodyti taip, kaip jie, nors praėjus kuriam laikui pasigendame savojo individualumo ir imamės savityros.
Nereikėtų pamiršti, kad mada visuomenėse pasireiškia ne tik spontaniškai, bet ji gali būti inicijuojama kūrėjų, t. y. formuojama sąmoningai. Tai labai plati filosofinė tema, sietina su grožio ar net psichinės sveikatos sampratomis.
– Susikurti save pasinaudojant „mados instrumentu“, jo teikiamomis galimybėmis – kaip manote, ar tai svarbu kiekvienam žmogui? Kodėl?
– Manyčiau, kad svarbu, jeigu, kaip minėjau, siekiama pritapti ar įsilieti į sau patinkančią bendruomenę, susidraugauti su jai save priskiriančiais nariais. Gebėjimas pasinaudoti mados, kaip universalaus savikūros „instrumento“, teikiamomis galimybėmis yra sveikintinas, jeigu juo nepiktnaudžiaujama – sakykime, mada priimtina tol, kol akivaizdžiai nedaro žalos kitiems visuomenės nariams.
– Kokiai asmenybei rekomenduotumėte studijuoti madą?
– Visoms žmogaus grožiui neabejingoms asmenybėms. Turiu minty ne tik savajam, bet svarbiausia – kitų. Juk pritarsite, kad mados sektoriaus žmogus, nesvarbu, kūrėjas-stilistas, eksperimentuotojas, teoretikas ar kokios nors su juo susijusios profesijos atstovas visuomet lyg ir savaime laikomas (bent jau daiktiškosios tapatybės atžvilgiu) išskirtiniu pavyzdžiu kitiems, o tai reiškia, kad jo kūrybiniais gebėjimais norima pasitikėti.
Šiuos lūkesčius turėtų pateisinti jau pradedantys studijuoti mados industrijos disciplinas, todėl mano rekomendacijos būtų skirtos tiems, kurie, baigę mokslus, norėtų ir siektų su kitais džiaugsmingai pasidalyti savo kūrybiniais gebėjimais, tuo praturtindami jų meninę nuovoką ir prisidėdami prie savivertės, taigi pasitikėjimo savimi didinimo.
