Kas gi čia vyksta? O kur dingo centrinės aikštės scenografija, juk jos vaidmuo – atskleisti ateinančių metų vyro gyvenimo viziją?
Žurnalistus ir svečius pasitinka stendas. Jame – juodu ant balto išvedžiotas užrašas THE PITTI BOX. Boksas – tai milžiniška juoda dėžė. Ir tuo viskas pasakyta.
Įeikime į vidų.
BOX – tai patalpa, kambarys, koridorius. Beveik kaip siaubo filme. Viduje apima keistoka nuotaika ir nelieka abejonių: lyg kosmoso laive vyras atsiduria akistatoje su savimi: kas aš, kur mano gyvenimo vieta, kokia mano gyvybės prasmė?
Žengiu koridoriumi ir matau gausybę sumontuotų durų. Galbūt tai – simboliniai langai į pasaulį? Galbūt šiuos langus kitąmet vyras privalės vieną po kito atverti? Durų kontūrų beveik nesimato ir tai tikriausiai reiškia, kad vyras šiandien dar nežino, kas slypi kitoje lango pusėje. Bet jei langus jis prasivers, tai reikš, kad trokšta žinoti. Bet kaip sužinosi, suprasi, kas vyksta, jei netapsi jautrus, atsakingas, atidžiai nesidairysi aplinkui.
Per dėžės koridorių tenka pasivaikščioti visiems, kas nori suprasti mados savaitės idėją. Vieniems juodas boksas atrodo tarsi stipriosios lyties vidaus pasaulis. Kitiems – galbūt padėtis be išeities. Jei nebūtų langų. Kelis kartus pražygiavusi pirmyn ir atgal jau neabejoju, kad vyras – tik maža ląstelė tarp tokių, kaip jis. Tačiau tiek pat svarbus, kiek ir kiti.
95-oji Florencijos „Pitti Uomo“ vyrų mados savaitė – lyg žybsintis aliarmo signalas: joje – tiek daug simbolių, grėsmingų šūkių, kad beveik apima panika – aplink mus vyksta kažkas pavojingo. Aišku ir tai, kad būtent pavojaus signalas tampa vyro virsmo iš egoisto į sąmoningą visatos elementą priežastimi. Juk kitoje juodų langų pusėje tvyro mūsų gamta, kuriai reikia pagalbos.
Už kelių žingsnių – dar vienas – tylos boksas, įrengtas panašiai kaip garsus izoliuojanti radijo studija. Pabuvus viduje nelieka abejonių – aplinkoje tvyro susvetimėjimo, užsidarymo, vienatvės demonas.
Pirmoji detalė kiekvienoje Florencijos ekspozicijoje – malkos. Ką jos čia veikia, tvarkingai surikiuotos krūvomis tarp naujų audinių, gausybės sportinių batelių, akinių? O ką reiškia rusenanti liepsna kavinėje, kur svečiai šildosi prie natūralaus ugnies aukuro, skleidžiančio malonius lyg kalnų kaimelyje buksmedžio aromatus?
Štai šalia to aukuro ir apima mintis, kad Florencijos „Pitti Uomo“ paroda daugeliu aspektų pralenkia Milano vyrų mados savaitę. Ir viename, ir kitame mados mieste matau gausybę mados ženklų. Florencijos mados savaitėje jų dalyvauja beveik pusantro tūkstančio, tarp jų – trečdalis užsieniečių. Kai juos kalbinu, tampa aišku, kaip mada drebina pasaulį. Bet Florencija dar siūlo ir išeitį.
Liesdama sidabro paviršiaus besvorę šimtasiūlę – itališkai ji vadinama bomber – girdžiu naują visai kitokią filosofiją. Jei dar pernai bendrovė „Esemplare“ man būtų pasakojusi apie vyrą, kuris žiemą trokšta komforto būsenos – šiltos, lengvos, impregnuotos plačių apimčių striukės, būčiau nenustebusi – juk tai rafinuotų mados naujienų išlepintas italas.
Tokių ir šįmet lankytojų publikoje – gausybė. Bet šįmet ir jiems tampa svarbūs visai kiti dalykai. Kas atsitiko pasaulyje, jei vyras rengdamasis šimtasiūlę labiausiai rūpinasi, iš ko ji pagaminta? „Esemplare“ kūrėjai aiškina – striukė prikimšta medvilnės. Sakysite, kas čia nuostabaus? Bet stebėtis yra kuo, ir dar kaip. Nes brangaus rūbo medvilnė atkeliavo iš šiukšlių konteinerių. Ji pagaminta iš perdirbtų vatos atliekų.
Žengdama į vis kitą boksą svarstau: vis dėlto vyras išliks. Nes jis – sąmoningas gamtos vaikas. Liesdama keisčiausių pluoštų drabužius jaučiu, kad stipriąją lytį kitąmet užvaldys tarsi miškų urėdo, girininko, siekiančio išvalyti gamtą nuo brakonierių, sindromas.
Vienos garsiausių Italijos įmonių „Dolomiti“ striukė patraukia dėmesį ne todėl, kad ji – trispalvė. Mane apstulbina naujiena: šio žiemos drabužio audinys perdirbtas iš plastiko atliekų. Jo tekstilėje – panaudoti perdirbti plastmasės buteliai. Miškų urėdas, o gal eilinis sąmoningas pilietis pasirūpino mišką ar jūros krantą išvalyti nuo plastiko butelių. Prisimenu, juk Italija – daugiausia mineralinio vandens suvartojanti šalis, plastmasės butelių suvartojami milžiniški kiekiai. Štai kur plastmasė keliaus kitąmet.
Gretimame bokse įsikūrusi „North Sails“ bendrovė nenusileidžia „Dolomiti“. Kilnoju vyrišką striukę, ji – iš tokio minkšto tarsi šlapio audinio, kad, rodos, tuoj suplyš. Bet atstovas spaudai paaiškina, kad ji niekaip negali suplyšti. Tuo pasirūpino trečiojo tūkstantmečio technologijos, kurios pagamino striukės audinį iš gausybę kartų perdirbto nailono atliekų.
Girininko sindromą jaučiu liesdama itin jaudinančius „Brooksfield“ vyriškus nertinius. Rankų darbo įspūdžio nertinių ekspozicijos šįmet kur kas lenkia vyriškų švarkų. Kaip manote, kodėl? Kodėl jie dvelkia gamtos rūstumu, stichijomis? Supratote?..
Įsivaizduoju atšiaurų barzdotą raumeningą vyrą, kurio vaidmuo – įvesti gamtoje tvarką. Dailūs nertiniai – aukštomis apykaklėmis, paviršiai – išoriškai šiurkštūs, nėrimo būdas primena bičių korį, persipina šiurkščios kasos, rombai. Pečių linija – lyg netyčia išplatinta, rankovės – siauros, akivaizdžiai pabrėžiančios stiprius vyro raumenis.
„Ferrante“ bendrovės kūrėjai man aiškina, kad šiurkštus paviršius – apgaulingas, nes nertinis – iš kašmyro pluošto, tačiau su į verpalus įsuktu perdirbtu stiklo siūlu. Kaip? Iš tikro stiklo? Taip, tik daugybę kartų perdirbto. Būtent todėl jo paviršius toks neįprastas – tuo pat metu ir minkštas, purus, ir šiurkštus lyg veltinis.
Į nertinių piešinį tarsi netyčia įsiterpia keisti močiučių staltiesių etnomotyvai. Kūrėja, pasivadinusi ekodizainere man paaiškina, kad visi mados dizaineriai kitąmet nusilenks gamtai. Štai iš tiesų nertinyje pastebiu ryškėjančius piešinyje elnių motyvus. Nertinių spalvos – lyg rudenėjanti gamta – sudžiūvusių lapų, kaštonų, rūdžių, rūko, debesų ir ledo, purvino sniego ir samanų.
Samanos. O gal tai militaristinė žalia, klausiu dviejų merginų, sutinkančių amerikiečių ženklo „Top Gun“ svečius. Akimirksniu prisimenu prieš kelerius metus Florencijos parodoje pakalbintą dizainerį. Tai jis, senas barzdyla, kažkodėl sukūrė pirmąjį lankytojus sujaudinusį paltą – tąkart dizaineris, berods, iš Emilijos Romanijos, man paaiškino, kodėl mimetiško audinio lietpaltį išsiuvinėjo gėlėmis. Jis nujautė laikotarpį, kai gyvenimo kasdienybę nepaliaus drumsti teroristų aktai, iššūkiai, bus pralietas nekaltų žmonių kraujas. Teiraujuosi merginų liesdama „Top Gun“ mimetišką kaukolėmis išsiuvinėtą striukę, ar tai reiškia, kad vėl kariausime?
Jos liepia atkreipti dėmesį į šio drabužio vartotoją – tai jaunas žmogus. Jo kasdienybė bus nuspalvinta virtualaus pasaulio, kuriame klestės iššūkiai, pyktis, agresyvumas, kurį bus sunku suvaldyti. Jaunam vyrui išgyventi padės knygos, savišvieta, mąstymas, mane nuramina „Roy Rogers“ atstovas spaudai. Stende – iš tikrųjų knygų lentyna.
Jauną žmogų nuo agresyvumo gelbės savišvieta ir sportas – „Roy Rogers“ džinsai, iš pirmo žvilgsnio sukirpti iš drobinės medžiagos, iš tiesų yra trikotažiniai, minkšti, suveržiami ant juosmens raišteliu. Ant tokių kelnių bus vilkimas iš vilnos, ne – iš vilnos atliekų dar kartą perdirbtas trikotažo švarkas. Jis – be pamušalo, minkštas ir švelnus, nesiglamžantis. Tai – technologijų stebuklas, kurį sunešiojus nepaliksime taršos kitoms kartoms. Nuostabu.
Kitoje lentynoje – jaunimo mėgstamų sportinių švarkelių, Italijoje vadinamų felpa – su ryškiaspalviais piešiniais, kolekcija. Jie – minkšti, iš švelnių šiltų medvilnės audinių. Perdirbtos medvilnės audinių.
Vis dėlto įdomiausi stendai – apavo. Vyro ryšys su žeme. Ne kartą rašiau apie vyrą, žiemą per balas lengvai žengiantį baltais sportiniais bateliais. Šįmet Florencijoje visi kalba apie naują technologijų stebuklą – snikerių padą EVA – ekologišką vinilo acetatą. Tai tam tikra medžiaga, kuri sportinius batelius ne tik pavers besvoriais.
Į storą padą įmontuoti miniatiūriniai grūdeliai – tarsi implantai. Jie amortizuos vyro žingsnį. Jis nuolat jaus įspūdį, tarsi žmogus, plūduriuojantis ant vandens paviršiaus, ir tai ypač veiks jo psichiką. Nors išoriškai apavas atrodys grubus, ryškiaspalviai melanžo rašteliai bus varstomi panašiai kaip slidžių batuose. Ergonomiški sportiniai „Brimarts“ bateliai kainuos apie 200 eurų. Prancūzijos įmonė sukūrė vyrų batams kvepiantį vidpadį, kuris užtikrina pėdų odos higieną. Ir tepalą, kuriuo ištepus batus pasklis malonus mangų aromatas.
Keliaujančio ir visus svarbiausius daiktus su savimi gabenančio vyro rankinės-kuprinės idėja išliko. Bendrovė „Tumi“ siūlo kietas kaip akinių dėklai ir itin minkštas, lengvai susilankstančias kuprines su personalizuota monograma. „Joshua Ellis“ šaliai – stambūs, minkštučiai, ilgi iš perdirbtų įvairių – misto lana, misto seta – pluoštų. Juose – retro ir techno motyvai.
Užsuku į mano mėgstamos „Borsalino“ galvos apdangalų stendą ir matau senoviško dendžio skrybėlę iš brangaus fetro, bet šįkart ant jos šviečia išsiuvinėta ryški aplikacija – gėlės motyvas. Tai – taip pat duoklė gamtai.
Du jauni vaikinai iš Milano – Francesco ir Luca – pristato akinių kolekciją. Rėmeliai savo faktūra primena vėžlio šarvą. Siluetas – ultramodernus, nes trūksta viršutinės rėmelio dalies. Stiklai – ryškiai rožiniai, skaisčiai geltoni. Ką tai reiškia, teiraujuosi.
„Antidepresiniai“, – aiškina milaniečiai. Žiemą jie koreguos vyrų nuotaiką.
