Šiais laikais, kai pasaulis yra išprotėjęs dėl išorinio grožio ir klesti ypatingai liekno kūno kultas, jam dažnai priešpastatomas „rubensiškas“ moters grožis, kurį baroko laikotarpiu savo darbuose išpopuliarino garsusis flamandų tapytojas Piteris Paulius Rubensas. Apkūnesnes figūras mėgusio vaizduoti dailininko darbuose moters figūros proporcijos buvo 98–72–98.
Tobulo kūno supratimą skirtingais laikotarpiais formavo to meto kultūra plačiąja prasme ir daugybė su ja susijusių faktorių – religija, istoriniai įvykiai, ekonomika, socialinių klasių vaidmenys bei reklama. Šiandien kartu su menotyrininke Karolina Tomkevičiūte pabandysime trumpai apžvelgti moters kūno grožio supratimą skirtingų epochų meno kūriniuose.
„Grožio suvokimas niekada nebuvo objektyvus, tai atsispindėdavo ir mene, ypač kalbant apie moterų vaizdavimą. Be to, kol nebuvo atsiradusi fotografija, tapyba ir skulptūra kartais atlikdavo tą vaidmenį, todėl kūrybiniame procese viską buvo galima koreguoti, – sako menotyrininkė. – Žiūrint priešistorinius laikus – garsioji Vilendorfo Venera – labai išraiškingų moteriškų formų skulptūra, manoma, tuo metu buvo dedikuota ritualinėms funkcijoms, susijusioms su vaisingumu. Tačiau tai nereiškia, kad ji tiksliai atspindi to meto moters etaloną, nes, pavyzdžiui, stebint piešinius uolose, moterys ten buvo vaizduojamos grakštesnės.“
Egipto grožio kultas ir Nefertitės paslaptis
Kalbant apie moters grožį Senovės Egipto civilizacijoje, kurioje buvo labai svarbus jaunystės kultas, greičiausiai daugeliui mintyse iškyla Nefertitės (apie 1353−1336 m. pr. m. e.) ir Kleopatros VII-osios (apie 1353−1336 m. pr. m. e.) vardai, kurios dažnai įvardijamos kaip gražiausios to meto moterys.
„Nefertitės biustas iš dalies atspindi ir tam tikrą šių dienų grožio standartų suvokimą. Vis dėlto tai tik paviršius. Mat prieš 8 metus ištyrę Nefertitės skulptūrinį biustą mokslininkai aptiko po juo antrą biustą, kuris buvo naudojamas kaip savotiškas karkasas. Jame matyti, kad moters skruostikauliai nebuvo tokie išraiškingi, ji turėjo raukšlių ir kreivoką nosį“, – pasakoja K.Tomkevičiūtė.
Senovės graikams gražiausias buvo proporcingas kūnas
Senovės Graikijoje įsitvirtinę grožio idealai padarė didžiulę įtaką ir visam vėlesnių laikų menui.
Anot menotyrininkės, kalbant apie Senovės Graikiją, būtina paminėti auksinės proporcijos taisyklę, kuri buvo glaudžiai susijusi su žmogaus kūnu. Rašytojo, architekto ir inžinieriaus Vitruvijaus traktate netgi architektūra buvo suvokiama kaip antrapomorfiškas gamtos atkartojimas, remiantis žmogaus proporcijomis. Filosofas Sokratas taip pat teigė, kad menininko užduotis yra perteikti stardartalizuotą ir idealų žmogaus kūną tokiomis proporcijomis, kad būtų pasiektas balansas ir harmonija.
Pašnekovė kaip puikaus to laikmečio pavyzdį pateikia Milo Venerą, kuri atitinka būtent to meto grožio proporcijų suvokimą, taikomą, beje, tiek vyrams, tiek moterims. Šios figūros proporcijos (86–69–93 cm esant 164 cm ūgiui) labai panašios į žymiuosius modelių standartus.
Romėnams imponavo natūralumas
Senovės Romoje menas buvo įkvėptas natūralumo ir kasdieninio gyvenimo, todėl tuo metu atsirado ir pirmieji tikroviški portretai. Moterų figūros dažnai vaizduojamos apnuogintais arba pridengtais draperijomis kūnais, išryškinant jų grakštumą.
Viduramžiais fizinis grožis tapo nuodėme
Prasidėjus ankstyviesiems viduramžiams (X–XII a.), anot K.Tomkevičiūtės, kūno suvokimas pasisuko kita linkme. Fizinis grožis imtas laikyti nuodėme. „Žmonės atsigręžė į religiją ir Dievą ir fzinės savybės bei proporcijos prarado savo svarbą. Moterys imtos vaizduoti su prabangiais apdarais ir labai lieknos, ištįsusiais kūnais, aukštomis kaktomis ir ilgais kaklais. Dažnai vaizduojamos ir su pilvuku, tarsi būtų besilaukiančios“, – pokyčius mene komentavo pašnekovė, pabrėždama, kad tuometiniai grožio kanonai reikalavo trapumo ir dvasingumo. Kad veido išraiška atrodytų pakankamai dvasinga, moterys netgi skutosi antakius.
Renesansas sugrąžina antikinius idealus
Renesanso epocha vėl atsigręžia į Antikos grožio standartus ir idealus, gilinamasi į žmogaus studijas. Todėl moters kūnas vėl išlaisvinamas iš viduramžiškų apdarų, jos vėl vaizduojamos apnuogintos, simetriškų veido bruožų.
Barokas pažėrė įvairovės: nuo „apvalių“ Rubenso moterų ir korsetuose trokštančių damų
Baroko eroje natūralumui pamažu teko nueiti nuo podiumo ir užleisti vietą teatrališkumui bei tam tikram stiliui, kurį diktavo pats „Karalius Saulė“ Liudvikas XIV. Tuo tarpu moters kūnas matomas kaip pilnas, plačiais klubais, lieknu liemeniu ir su grakščiu gulbės kaklu. Tokiam įvaizdžiui pasiekti buvo naudojami korsetai, kurie ne tik suverždavo liemenį, bet ir pakeldavo krūtinę, tad damos drąsiai apnuogindavo ir savo dekoltė.
„Šiuos niuansus galime stebėti ir garsiausiuose baroko laikotarpio tapybos kūriniuose, tačiau netgi tuo pačiu laikotarpiu grožio kanonai skirtinguose Europos šalyse galėjo skirtis. Tai matyti žiūrint į skirtingų šalių menininkų kūrinius, kur portretuojami to paties laikmečio žmonės. Tačiau netgi garsiojo Rubenso darbuose galime matyti, kad moteris ir jos kūnas traktuojamas šiek tiek skirtingai, priklausomai nuo kūrinio siužeto. Šis menininkas garsėjo kaip „apvalių“ moterų tapytojas, tai geriausiai matyti jo nutapytuose nuogalių scenose ar mitologiniuose paveiksluose, bet žiūrint į reprezentacinius portretus, kūno struktūra nueina į antrą planą, nes čia svarbu tampa kiti akcentai“, – pasakojo K.Tomkevičiūtė.
Rokoko epochoje etalonu tampa lėliškas grožis
XVII a prad., atėjus rokoko laikotarpiui, moters siluetas vėl keičiasi, tuo metu grožio etalonu laikomas lėliškas grožis. Baroko didinga šlovė pereina į lengvumą ir žaismingumą, teatrališkumas išlieka ir dar sustiprėja.
„Šiame laikotarpyje moterys tarsi privalėjo būti trapios kaip porcelianinės lėlės. Jos vaizduojamos siaurais pečiais ir lieknu juosmeniu. Mažas kūnas dažnai kontrastuoja su plačiais ir pūstais sijonais, taip tarsi dar labiau išryškinant kūno trapumą. Taip pat galime stebėti sijonų patrumpėjimą ir iškirpčių pagilėjimą. Atsiranda „mažos kojytės“, „mažos galvutės“ kultas, kuris amžiaus pabaigoje perauga į kitą kraštutinumą – aukštuomenės damos ima nešioti groteskiškus gėlėmis ir plunksnomis puoštus perukus“, – vardija menotyrininkė.
Grožis – siekiamybė visais laikais
Grožis priklauso tai kategorijai dalykų, dėl kurių galima ginčytis be krašto, nes jį mes suprantame labai subjektyviai. Vieniems patinka grubesni bruožai, kitiems subtilesni, kūnas liesesnis ar apkūnesnis. Aukso vidurį surasti gana sunku, nes kiekvienas gimstame skirtingas ir vienintelis dalykas, ko galime siekti – tai proporcijos. Tam pritaria ir prie šios dienos diskusijos prisijungęs medicinos centro „Northway“ plastikos chirurgas dr.
Arūnas Jankauskas.
„Grožis – abstrakti sąvoka, ir turbūt dar niekam nepavyko iki galo atskleisti, kas tai, ir kaip būtų galima tiksliai jį apibrėžti. Be abejonės, grožis visuomenėje siejamas su pozityviais dalykais ir visuomet buvo suprantamas kaip siekiamybė, priartėjimas prie idealo“, – sako pašnekovas.
Chirurgo manymu, kai kuriose epochose vyravusį apkūnesnių moterų standartą suformavo jų gebėjimas geriau pergyventi badmetį ir pagimdyti palikuonis.
„Remiantis moksliniais tyrimais, fizinio patrauklumo vertinimo idėja remiasi skirtingų kūno aspektų įtaka evoliuciniam tinkamumui. Pavyzdžiui, šiais laikais žinome, kad esant viršsvoriui, padidėja diabeto, širdies – kraujagyslių ir kitų ligų rizika, dėl to kenčia ir moters vaisingumas, dėl ko apkūnios moterys dabar suvokiamos kaip mažiau patrauklios. Gera fizinė sveikata evoliucijoje derina dvi savybes – išlikimą ir gebėjimą daugintis. Kita vertus, praeityje storesni žmonės geriau pergyvendavo badmetį, dėl to apkūnumas tapdavo gana patrauklus“, – svarsto A.Jankauskas.
Analizuodamas dabartinį grožio supratimą, plastikos chirurgas remiasi neseniai atliktu tyrimu, kuriuo buvo siekiama nustatyti, ar tikrai, žiūrėdami į moterį ir laikydami ją fiziškai patrauklia, mes vertiname tik mechaniškai, grįsdami smegenyse susiformavusiu evoliucijos supratimu apie jos potencialą išlikti bei galimybes susilaukti sveikų palikuonių.
Tyrimo duomenys rodo, kad lieknos moterys daugeliui patinka labiausiai dėl to, kad jas nesąmoningai sulyginame su jaunyste, kai moterys maksimaliai vaisingos ir jų tikimybė susirgti yra minimali.
Visgi, anot A.Jankausko, nepaisant mokslinių tyrimų ir suformuotų grožio standartų, kasdien sutinkame žavių apkūnių moterų, kurios dėl viršsvorio nesuka galvos. Jos veiklios, komunikabilios, linksmos, viskuo besidominčios ir besidžiaugiančios gyvenimu, mylinčios save tokias, kokios yra, todėl aplinkiniams su jomis smagu, įdomu, ir jos yra gražios. Juk iš esmės grožis – tai labai subjektyvu. Kiekvienas mūsų turi savo grožio idealą ir jis susideda iš daugybės dalykų.
„Man asmeniškai kiekviena moteris graži savaip. Mums, gydytojams, svarbu suprasti, kas yra grožis mūsų pacientėms ir ar galėsime pateisinti jų lūkesčius, kai jos kreipiasi pagalbos. Didžiausias mūsų džiaugsmas – kai mūsų pacientės laimingos“, – neslepia plastikos chirurgas.
Dalyvaukite žaidime bei laimėkite Andriaus Pauliukevičiaus knygą „TOBULAS KŪNAS: asmeninio trenerio patarimai, kaip pasiekti trokštamas kūno formas jam ir jai“.
