Jose galima rasti daugkartinio panaudojimo buities reikmenų, be vandens pagamintų produktų ir maisto bei kitų prekių, kurias galima įsidėti į savo atsineštą daugkartinę pakuotę.
Tarp visų šių produktų Lietuvoje, galbūt ir kitose šalyse, galima rasti ir pilstomų kosmetikos produktų – pardavėjai teigia, kad gali juos parduoti pirkėjo atsineštoje ar jų pačių siūlomoje taroje. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad tai puikus būdas pirkti grožio priemones ir tuo pačiu taupyti bei saugoti aplinką, tačiau, kai žinai kosmetikos gamybos niuansus ir gan griežtą reguliavimą įstatymais, toks kosmetikos pardavimo būdas pasirodo ne tik nesaugus, bet ir pažeidžiantis įstatymus bei vartotojų saugumo reikalavimus. Kodėl? Pabandysiu paaiškinti kiek plačiau.
Prieš išvysdamas dienos šviesą, kiekvienas kosmetikos gaminys turi praeiti tikrai ilgą kelią – nuo kūrybinių etapų iki privalomų tyrimų atlikimo bei griežtų gamybos gairių nustatymo. Parduotuvių lentynas pasiekiantys kosmetikos gaminiai yra patvirtinti kaip saugūs naudoti, supakuoti į naują ir visus tyrimus atlaikiusią pakuotę, kiekvienas gaminys turi savo partijos numerį, jis buvo pagamintas laikantis geros gamybos praktikos, t. y. laikantis Europos Parlamento ir Tarybos patvirtinto reglamento dėl kosmetikos gaminių.
Gal ši informacija jums kiek ir per paini, tačiau būtent šis reglamentas nustato visas taisykles, kaip ir kokie kosmetikos gaminiai gali pasiekti galutinį vartotoją. Ir šiame dokumente kol kas tikrai nėra nustatytų taisyklių, kaip galima būtų vartotojui siūlyti pilstomas grožio priemones, tokio termino kaip „pilstomi kosmetikos gaminiai“ nėra iš viso, tokio kosmetikos pateikimo būdo vartotojui nėra numatyta.
Teoriškai, laikantis visų įstatymų keliamų reikalavimų, toks kosmetikos pardavimo būdas galbūt ir būtų įmanomas, tačiau tai labai daug sąnaudų ir laiko kainuojantis procesas. Reikia ne tik reikalavimus atitinkančių patalpų, tačiau ir visa prekybinė – kosmetikos pilstymo – vieta turėtų atitikti gamybinių patalpų reikalavimus, daug klausimų kiltų dėl produkto laikymo ir dozavimo talpų, pirkėjas net neturėtų galimybės pats įsipilti produkto arba norėdamas tai padaryti turėtų naudoti specialią aprangą, dezinfekciją ir t. t.
Save gerbiantys kosmetikos gamintojai neturėtų eiti į kraštutinumus.
Žodžiu, klausimų dėl tokio kosmetikos pardavimo būdo yra tikrai daugiau nei tinkamų atsakymų. Tačiau, mano supratimu, vienas atsakymas yra tikrai labai aiškus jau ir dabar – siūlyti vartotojui įpilti kosmetikos produktą į jo atsineštą pakuotę yra dabartinių įstatymų pažeidimas ir nepagarba vartotojui. Todėl kosmetikos verslas, siūlantis tokią galimybę, daro tai nelegaliai.
Aš suprantu, kad visas pasaulis stengiasi eiti tvarumo ir tausojimo kryptimi, tačiau kosmetikos pramonėje tai galima daryti ir kitais būdais, neperžengiant sveiko proto ribų: naudoti mažiau plastiko pakuotėse, iš viso nenaudoti plastikinių pakuočių, gaminti taip populiarėjančius produktus be vandens, nenaudoti antrinės pakuotės, optimizuoti gamybos procesus išteklių taupymo tikslais, rinkti panaudotą pakuotę ir rasti galimybių panaudoti ją dar kartą ir t. t.
Galimybių tikrai yra, todėl save gerbiantys kosmetikos gamintojai neturėtų eiti į kraštutinumus ir, rizikuodami savo verslu bei vartotojų saugumu ir sveikata, siūlyti tokius abejotinus sprendimus. O tvarumą ir „zero waste“ filosofiją tikrai galima pritaikyti kiekviename versle, neperžengiant įstatymų ir sveiko proto ribų.
I.Urbanavičienė – seminarų lektorė ir knygos „Protingas grožis: Švytinčios odos biblija“ autorė, Driu Beauty kosmetikos kūrėja.
