Ugnė gimė Vilniuje. Būdama vos penkerių su mama išvyko gyventi į Italiją. Merginos vaikystė ir paauglystė prabėgo saulėtosios Sardinijos uostamiestyje Kaljaryje, o pastaruosius penkerius metus Ugnė gyvena Milane – čia studijuoja ryšius su visuomene ir korporatyvinę komunikaciją bei dirba modeliu.
Nepaisant to, kad didžioji merginos gyvenimo dalis prabėgo Italijoje, ji gana gerai kalba lietuviškai. „Italijoje lietuviškai kalbu tik su mama, skaitau straipsnius ir knygas lietuvių kalba. Bet Lietuvoje gyvena didelė mano šeima – seneliai, pusseserės, tėtis. Anksčiau kasmet grįždavau į Lietuvą, praleisdavau ten vasaras, atvykdavau per Kalėdas. Nebuvau jau ketverius metus ir labai pasiilgau“, – pasakojo Ugnė.
Su Ugne susisiekėme keletą dienų po to, kai kovo pradžioje, vykstant Milano mados savaitei, vieni garsiausių italų mados namų „Dolce & Gabbana“ pristatė savo naujausią – 2021–2022 m. rudens ir žiemos sezonui skirtą – kolekciją, o ant podiumo pasirodė ir žavioji lietuvaitė.
Kaip sakė pašnekovė, mintys apie modelio karjerą sukosi nuo vaikystės. Pirmieji nedideli darbai prasidėjo dar Sardinijoje, bet tada mama jai sakė: „Pirma baik mokyklą, tada galėsi daryti, ką nori.“
Taigi, baigusi tiksliųjų mokslų licėjų Sardinijoje, Ugnė persikraustė į mados sostinę Milaną. Ir nors dabar gali pasidžiaugti, kad yra tekę dirbti su tokiais garsiais prekių ženklais kaip „Dolce & Gabbana“, „Valentino“, „Marni“, „Moncler“, sportinės aprangos gamintojais „Diadora“, „Australian“, „Adidas“ ir kitais, filmuotis reklaminėse kampanijose, pozuoti įvairiems mados žurnalams, kelias modelio karjeros link nebuvo toks paprastas.
Man 23-eji, o savo namais laikau Milaną, Sardiniją ir Lietuvą.
„Išgirsdavau labai daug „ne“ dėl to, kad esu per žema – mano ūgis yra 1,72 cm“, – dalijosi pašnekovė.
Su Ugne kalbamės ne tik apie modelio karjerą, mados pasaulį, bet ir apie Lietuvą bei lietuvių kalbą, kuria ji labai didžiuojasi, o praėjusiais metais, vykstant Milano mados savaitei, tapo lietuvių kalbos „ambasadore“ mados pasaulyje.
– Tikiu, kad tai gali būti vienas dažniausiai užduodamų klausimų, bet smalsu, kuo save laikote – lietuve ar itale?
– Aš esu ir lietuvė, ir italė (šypsosi). Lietuva – aukštai, Italija – žemai, nuolat tarp šių šalių keliaudavau, tad dėl šio mikso jaučiuosi esanti tikra europietė.
– Kokių atgarsių sulaukiate mados pasaulio užkulisiuose, kai žmonės sužino, kad jūs – ne italė, o lietuvė? Ar nustemba? Turint minty tai, kad lietuviai modeliai mados pasaulyje, taip pat ir Milane, nėra naujiena.
– Kai pasakau, kad esu iš Lietuvos, visi nustemba. Iš tiesų esu tikriausiai viena iš nedaugelio lietuvių manekenių, taip gerai kalbančių itališkai. Daugelis lietuvių, gyvenančių Italijoje, bendrauja tik su lietuviais. Man patinka, kad italams laisvai galiu papasakoti apie Lietuvą ir lietuvius.
– Papasakokite apie save – kuo domitės, užsiimate, ar lieka dar kam nors laiko be mokslų ir modelio darbo?
– Gyvendama Sardinijoje lankiau muzikos mokyklą, mokiausi groti smuiku, fortepijonu, gitara, taip pat lankiau modernaus dainavimo pamokas. Dabar negroju, nes Milane neturiu instrumentų. Be muzikos, man labai patinka rašyti – gal dėl to, kad mano mama žurnalistė, močiutė rašė eilėraščius, prosenelė – pasakas, kartais rašau ir apie muziką.
Taip pat patinka istorija, studijavau ją truputį, paskui studijas pakeičiau. Labai patinka ir Lietuvos istorija, domiuosi ja, skaitau. Mėgstu mokytis naujų kalbų – mokykloje teko mokytis lotynų, dabar mokausi kinų kalbą.
Žinote, kai užaugi provincijoje, savo atveju turiu minty Sardiniją, kurioje profesinių galimybių nėra daug, atrodo, kad nieko negali daryti, pasiekti. Bet atvykusi į Milaną supratau, kad tereikia pajudėti iš tos savo erdvės, pamatyti, kuo užsiima žmonės, kokių galimybių yra, tada supranti, kad ir pati gali daug ką daryti.
– Į Milaną atvykote ne tik studijuoti, bet ir įgyvendinti vaikystės svajonę tapti modeliu, tiesa? Kaip viskas klostėsi?
– Apie modelio darbą svajojau seniai, bet tada dar visiškai nežinojau ir nepažinojau mados industrijos. Gyvenant Sardinijoje sunku suprasti, kaip iš tiesų ji veikia. Kai atsikrausčiau į Milaną, pradėjau studijuoti, ėmiau geriau pažinti ir mados pasaulį, pamačiau jį iš vidaus.
Modeliu pradėjau dirbti dar Sardinijoje, vėliau atvažiavusi į Milaną vaikščiojau po agentūras ieškodama darbo, bet pradžia lengva nebuvo – dažnai tekdavo išgirsti „ne“ dėl to, kad esu per žema – mano ūgis yra 1,72 metro. Tie komentarai liūdino, bet nepasidaviau, galiausiai pradėjau dirbti. Nuotraukoms ūgis niekad netrukdė, tik podiumui dizaineriai dažnai nori aukštesnių.
Dažnai tekdavo išgirsti „ne“ dėl to, kad esu per žema.
Bet štai dabar dalyvavau „Dolce & Gabbana“ šou. Nors, atsižvelgiant į tai, kad jau keletą metų mano išvaizda nesikeičia, šį darbą gavau tik dabar, ne pernai ar užpernai, džiaugiuosi, kad ta evoliucija mados pasaulyje vyksta.
– Išties vis dažniau kolekcijų pristatymuose matome įvairaus sudėjimo, ūgio, tautybės modelių. Kaip manote, kas tai lėmė?
– Visi supranta, kad kuriamas produktas turi būti arčiau žmogaus. Mūsų daug ir mes visi skirtingi, turime laisvę rinktis, ką norime pirkti, dėvėti, tad tas parduodamas produktas irgi turi būti „ant žemės“, šalia mūsų.
– Visai neseniai praūžė virtuali Milano mados savaitė, kaip ir minėjote, kovo 1-ąją „Dolce & Gabbana“ pristatė savo naujausią kolekciją, jos pristatyme ant podiumo matėme ir jus. Ar sunku praeiti tokią atranką ir pakliūti į tokio kalibro kūrėjų kolekcijų pristatymus?
– Atranka buvo didžiulė. Šiuo atveju „Dolce & Gabbana“ ieškojo skirtingų žmonių savo kolekcijos pristatymui. Patys Domenico ir Stefano yra labai faini, tikri profesionalai, labai reiklūs, bet smalsūs ir mandagūs žmonės, mielai bendraujantys.
Jie visą laiką buvo kartu, dirbo su kiekvienu modeliu. Pasikalbėjome ir apie naują kolekciją, ir apie jos pristatymui naudotus Italijos technologijų instituto sukurtus robotus, kurie yra mielos mažos būtybės, užprogramuotos mokytis būtent per bendravimą. Man labai pasisekė, kad pakvietė ir mane, nes dažniausiai jie kviečiasi tuos pačius modelius.
– Tikėkimės, kad tai pirmas, bet ne paskutinis kartas. Apie modelių pasaulį yra tekę girdėti įvairiausių istorijų – pradedant milžiniška konkurencija, alinančiomis dietomis, kad galėtum dirbti, baigiant nepagarbiu elgesiu su modeliais. Kaip yra dabar ir kiek jums pačiai yra tekę su tuo susidurti?
– Ta konkurencija išlikusi. Jei nori tapti žinomas, turi būti kuo nors išskirtinis, kad tavo vardą išgirstų pasaulis.
Man nėra tekę alinti savęs dietomis. Dabar vis rečiau pasitaiko tokių agentų pareiškimų, kad „tu – per stora“. O jei ir pasitaiko, nežinau, man atrodo, kad dabar mes visi truputį stipresni, nebe tokie kvaili, tad ir ne visada klausome, kas mums sakoma. Modeliui, kuris iš tiesų dirba, turi net du šou per dieną, nevalgyti yra neįmanoma.
Tikiuosi, kad įvairiose srityse galėsiu įnešti savo įnašą, jog Lietuvos balsas būtų dar stipresnis.
Kalbant apie elgesį, bendravimą, mados pasaulyje, kaip ir bet kurioje kitoje srityje, būna visko. Jei su tavimi kas nors elgiasi kaip su daiktu, reikia suprasti, kad ne tik tie žmonės blogai elgiasi, bet ir tu pats kažką darai ne taip. Noriu pasakyti, kad, jei pats žinai, jog nesi daiktas, su kuriuo kiti gali elgtis, kaip nori, tai niekam taip elgtis ir neleisi.
– Ir išlikti, ir iškilti mados pasaulyje nėra lengva. Kaip manote, ko tam reikia, kokiam reikia būti, kad būtum įdomus, ir kas padeda jums?
– Mados pasaulis yra tokia įvairi, gausi aplinka: dizaineriai, gamintojai, įvaizdžio kūrėjai, komunikacijos ir begalė kitų profesijų atstovų. Manau, labai svarbu yra apsibrėžti, ką nori daryti ir ką nori pasiekti.
Kalbant apie modelius, reikia pasirinkti, ar nori būti tiesiog vizualinė figūra, tam tikra pakaba, ar nori būti savo ir gyvenamo laiko unikalumo išraiška ir išreikšti tai kiekviename gautame darbe. Abu pasirinkimai yra puikūs, priklauso, ką žmogus nori daryti, ką nori perteikti. Aš tikrai tikiuosi, kad įvairiose srityse galėsiu įnešti savo įnašą, jog Lietuvos balsas būtų dar stipresnis.
Manau, kad man čia, Italijoje, yra lengviau, nes kalbu ir itališkai, ir angliškai. Daugelis modelių, kurie atvyksta iš kitų šalių, nekalba nei itališkai, nei angliškai. O tas bendravimas yra labai svarbus, turi atsiskleisti kaip asmenybė. Pavyzdžiui, iš Lotynų Amerikos atvykusios manekenės angliškai kalba prastai, bet tik todėl, kad jos vis tiek bando, visiems labiau patinka.
– Užsiminėte apie Lietuvos balsą. Praėjusiais metais tapote lietuvių kalbos „ambasadore“ mados pasaulyje – jūsų niūniuojama lietuviška lopšinė nuvilnijo Milano gatvėmis po to, kai tapote dizainerės Simonos Marziali kolekcijos veidu. Kaip tai nutiko?
– Kolekcijos pristatymas buvo filmuojamas Apulijos regione, Italijos pietuose. Tolumoje matėsi jūra, buvo karšta, o smilgų laukai man priminė vaikystėje matytus lietuviškus rugių laukus. Vaizdo klipo kūrėjai Francesco Bonasia ir Fabrizio Narcisi, sužinoję mano vardo kilmę, įrašui paprašė padeklamuoti kokį nors lietuvišką eilėraštį.
Kadangi iš Lietuvos išvykau labai maža, vienintelis staigiai į galvą šovęs buvo „Eglutė skarota“. Mama atsiuntė keletą eilėraščių, bet jie buvo ilgi, o man reikėjo deklamuoti iš atminties, nebuvo laiko išmokti. Taigi ėmiau niūniuoti mamos vaikystėje man dainuotą lopšinę. Neatsimenu jos visos, tik kelis fragmentus. Bet režisieriui labai patiko, tad nusprendė ją panaudoti vaizdo klipui.
Jis buvo parodytas praėjusių metų liepos viduryje Milane vykusioje mados savaitėje. Kadangi dėl pandemijos iš uždarų erdvių renginys persikėlė į Milano gatves ir lauko ekranus, taip ir išėjo, kad lietuviška lopšinė nuvilnijo po visą mados sostinę (šypsosi).
– Lietuviškai sveikinotės ir mados namų „Dsquared2“ batų kolekcijos reklamoje (vaizdo įrašas – tekste aukščiau), o praėjusių metų rudenį pasidalijote vaizdo įrašu, kuriame, mūvėdama trispalve išmargintas ilgas kojines, visus užsienyje gyvenančius lietuvius skatinote balsuoti Lietuvos Seimo rinkimuose. Ką jums pačiai reiškia tai, kad esate lietuvė, lietuvių kalba ir kodėl svarbu, kad ji būtų plačiai girdima?
– Lietuvių kalba yra seniausia iš visų gyvųjų indoeuropiečių kalbų ir nuostabu, kad tokia maža tauta, nepaisant visko, sugebėjo išlaikyti savo kalbą, kuri yra dar ir sudėtinga, palyginti, pavyzdžiui, su italų kalba.
Mes lietuviai, visi, kad ir kur gyventume, turime stengtis ne tik išsaugoti mūsų kalbą, bet ir kuo plačiau ją skleisti.
Manau, tai rodo lietuvių tautos stiprybę ir milžinišką potencialą. Tad man lietuviškos šaknys yra tos stiprybės šaltinis. Mokėti lietuvių kalbą ir ją skleisti, kiek galiu plačiau, man yra ne tik ryšys su mano šaknimis, bet ir privalumas, netgi unikalumas.
Tiesa, man šiek tiek gaila, kad nekalbu lietuviškai taip gerai, kaip norėčiau. Prieš aštuoniolika metų, kai atvykau į Italiją, nebuvo lituanistinių mokyklų, lietuviškai galėdavau kalbėti tik su mama arba su artimaisiais grįžusi į Lietuvą, o vien to nepakanka. Mes lietuviai, visi, kad ir kur gyventume, turime stengtis ne tik išsaugoti mūsų kalbą, bet ir kuo plačiau ją skleisti. Juk ji mus ir sieja, ir išskiria iš kitų.
– Labai gražu, kad jūsų šeimoje ta tradicija puoselėjama ir kad kalbate lietuviškai, nepaisant to, jog užaugote svetur. Grįžtant prie mados pasaulio – pandemija neabejotinai kirto daugeliui sričių, dėl jos įvyko pokyčių ir mados industrijoje – nebeliko gyvų šou, viskas persikėlė į virtualią erdvę. Kas šiuo laikotarpiu pasikeitė jūsų, kaip modelio, darbe?
– Manau, kad pandemija viską pakeitė ir vis dar keičia į gera. Dabar viskas optimizavosi. Anksčiau vykdavo atrankos, kurios trukdavo visą dieną, susirinkdavo daugybė žmonių, turėdavai laukti. O dabar modelius darbams atsirenka pasižiūrėdami nuotraukas, pasikalbėdami nuotoliniu būdu per vaizdo pokalbius, ir eini tik ten, kur jau esi atrinkta. O nuėjus nebereikia pereiti jokių atrankų, ateini tik pasimatuoti drabužių. Visa tai labai sutaupo laiko, kuris anksčiau būdavo iššvaistomas būtent atrankoms.
– Kokių turite ateities planų?
– Kol kas mano planai yra baigti universitetą – liko dar metai, kol jį baigsiu, būsiu Milane. Kol kas noriu dirbti mados ir muzikos pasaulyje, tad, kol būsiu Milane, rašysiu, piešiu, o baigusi universitetą galbūt išvyksiu dirbti kur nors kitur.
– Ar kada nors esate pasvarsčiusi grįžti gyventi į Lietuvą? Ar Italija yra jūsų namai?
– Lietuva man labai artima, čia visada mielai atvažiuoju, gal kurį laiką ir pagyvenčiau, bet nesu tikra, kad likčiau visam laikui. Sunkiai įsivaizduoju save, gyvenančią vienoje vietoje visą laiką. Bent jau kol kas. Ir dabar, kai pagalvoju, man 23-eji, o savo namais laikau Milaną, Sardiniją ir Lietuvą. Gal per gyvenimą atsiras dar viena vieta, kurią irgi vadinsiu savo namais (šypsosi).
