Su O.Kekiene pasikalbėjome apie viską – drabužių ilgius, iškirpčių gylius, avalynės pasirinkimą, spalvas ir tai, į ką derėtų atkreipti dėmesį 50–60 metų ir vyresnėms moterims, kuriant savo stilių.
Tačiau nenustebkite, kad šiame interviu vietoj tikslių centimetrų, kokio gylio palaidinės iškirptė ar kokio ilgio sijonas būtų derami brandesnio amžiaus moteriai, rasite atsakymą, kodėl atidengtas kaklas, dekoltė ar kojos nėra netinkamas pasirinkimas. Vietoj teiginių, kad vieni drabužiai ar spalvos tinka, o kitų žūtbūt nesirinkti, išgirsite, kodėl turkio atspalvis atrodo atsitiktinis pilkos lietuviškos žiemos fone ir kokie spalvų deriniai išties atrodytų nuostabiai, arba kada ir kodėl sportinius batelius derinti prie suknelės tinka ir 60-metėms.
Šis pokalbis kviečia į save, savo kuriamą įvaizdį, stilių pažvelgti šiek tiek plačiau ir atsako veikiausiai į pagrindinį klausimą – kaip tą stilių susikurti?
– Iš brandesnių moterų, kalbant apie aprangą, tenka išgirsti pasakymų: „nebe man, aš jau per sena“ ir pan. Jūsų manymu, kas turėtų tapti prioritetais ar akcentais, į kuriuos brandesnio amžiaus moteriai reikėtų atsižvelgti kuriant savo stilių, ir į ką nekreipti dėmesio?
– Kodėl žmonės rengiasi? Atrodo, kad to reikia dėl oro. Taip, iš dalies. Bet pagrindinė motyvacija, nesvarbu, rengtųsi 5-metė ar 100-metė, yra ko aš savo apranga siekiu, ko aš noriu?
Kiekviena amžiaus grupė turi savo motyvaciją. Tarkime, paaugliams svarbu išbandyti ir suprasti save, tame amžiuje vyksta tapatinimasis, asmenybės konstravimas. 25–35 metų grupėje svarbi orientacija į karjerą, darbinę poziciją, autoriteto formavimą, savo vietos atradimą profesiniame kontekste. Tokiu atveju aprangoje dėmesys kreipiamas į tai, kaip atrodyti profesionaliai, patikimai, autoritetingai.
50–60 metų moterys dažniausiai orientuojasi į savirealizaciją. Ji gali būti išreikšta arba neišreikšta. Kai ji neišreikšta, slopinama, sakoma: „tai jau nebe man“. Tokia žinutė slepia tai, kad moteris norėtų, bet nedrįsta, ką pasakys aplinka, kaip sureaguos.
Drabužiai yra žaisminga erdvė, nereikėtų jaudintis dėl kitų nuomonės, o tiesiog atsiduoti žaidimui. Aplinka apie tai, kaip mes atrodome, pagalvos vos keletą sekundžių. Tiesa ta, kad mes visada galvojame apie save, ką kiti pasakys apie mus, bet kiti apie mus galvoja labai mažai.
Vienas dalykas, kurį patarčiau brandžioms moterims, – jokių kompromisų.
Ir moterys paprastai susijaudina tik dėl to, kad kita išdrįso, o ji – ne, nors, tarkime, irgi turi tokią pat suknelę. Kiti tai vadina pavydu, bet iš tiesų tai galimybė įkvėpimui. Ir jei mes viena į kitą žiūrėtume kaip į įkvėpimo šaltinį bet kokiuose dalykuose, atsirastų kitas santykis ne tik su kitais, bet ir su savimi.
Taigi pagrindinis dalykas, renkantis drabužius, yra tai, ką jūs jais norite pasakyti, kaip norite jaustis, kokią patirtį susikurti šiandien dėvėdama būtent juos. Rinkdamosi drabužius tuos dalykus pajaučiame. Jei jaučiate, kad šiandien norisi daug judėti, eiti, susitikti su žmonėmis, bendrauti, galbūt plačios kelnės leis jums laisviau judėti, o galbūt suknelė suteiks tą laisvės pojūtį.
Arba, pavyzdžiui, atsikėlėte ryte ir jaučiatės jautri. Kas jus palaikytų? Tai gali būti švelnūs audiniai – šilkas ar plonytė medvilnė, kuri priglunda prie odos ir tarsi leidžia tam vidiniam jausmui skleistis, būti. Arba jaučiatės trapi, o laukia sudėtingesnės užduotys – bendravimas, diskusijos, kur teks atstovėti savo poziciją. Galbūt šiuo atveju padėtų tvirto audinio švarkas, kuris atstotų tarsi šarvus, ir juo apsigaubusi jaustumėtės saugiau. Drabužis gali padėti tokią dieną pasijusti stabiliau, tvirčiau.
Todėl atsakydama į tą klausimą nenorėčiau vardyti nei ilgių, atvirumų, kišenių ar spalvų, kurias turėtų rinktis moterys arba nesirinkti, o tik tai, kad akcentas – ką jūs norite patirti. Ir tada žiūrėti į savo spintą, kurie drabužiai leistų tai patirti.
Vienas dalykas, kurį patarčiau brandžioms moterims, – jokių kompromisų. Nes ko galima gailėtis gyvenime – tai kompromisų, kad susiturėjau, neleidau sau. Leiskit sau. Bijome žvilgsnių gatvėje, o gal kaip tik buvo aptarta, kaip gerai atrodote, ir galbūt ta kita moteris išdrįs, nes jūs išdrįsote. Mano manymu, kalbant apie brandžių moterų stilių reikėtų galvoti tik apie savirealizaciją.
– Artėjant kiekvienam sezonui daug kalbama apie mados tendencijas. Yra moterų – tiek jaunų, tiek brandesnio amžiaus, kurioms jos aktualios, jomis domisi, stengiasi neatsilikti. Kaip manote, ar tų vadinamųjų tendencijų reikėtų vaikytis brandesnio amžiaus moteriai, siekiant atrodyti madingai?
– Pats žodis „tendencija“ reiškia mąstymo kryptį. Kai kuriems atrodo, kad tai yra kažkoks diktatas, kai mados industrija nusprendžia, kaip dabar viskas bus, ir, jei tam paklūstame, tarsi esame viso to kontekste, o jei nepaklūstame, neva atsiranda pavojus, kad tapsi neaktualus.
Taigi tendencija visų pirma yra mūsų, žmonijos, mąstymo kryptis, apie ką mes kalbame, o mados industrija tai tik išryškina, perkelia į vizualius objektus. O mes kalbame apie vidinę laisvę, saviraišką, individualumą, sąmoningumą – dabar išryškinami ir akcentuojami tvarios mados aspektai, mes nebesirenkame tiesiog kelnių ar švarko, mums svarbu, kokiomis sąlygomis jie buvo pasiūti. Mados sostinėse, kuriose pristatomos ilgalaikės ateities tendencijos, kryptys, nebekalbama tai kokie marškiniai madingi – su kaspinu, kišene ar ne, kalbama apie tai, kaip jie pagaminti.
Jei toje vietoje yra raukšlė, na, ir kas? Juk tai ir esate jūs, ir tai yra jūsų kūnas – jūsų patirčių žemėlapis.
Kalbant apie drabužius, situacija apsivertė – dabar daugelio drabužių mums nebereikia ir klausimas, ar reikės, atsižvelgiant į aplinkybes, kuriomis gyvename jau antrus metus. Namų tekstilė ir daiktai tapo kur kas aktualesni nei apranga. Dabar iš savo aprangos reikalaujame labai mažai – patogumo, jaukumo, funkcionalumo. Aišku, norėsis ir kokios nors supersuknelės, bet visa tai eina lygiagrečiai su atsakomybe.
Grubiai sakant – nebėra tendencijų. Vis aktualesnės tampa tokios mąstymo kryptys kaip labiau įtraukti amatininkus, antrinio perdarymo mada ir kitos. Tų krypčių yra, jos šiek tiek apčiuopiamos, bet kol kas tai daugiau visuomenės diskusijos ir to, ką siūlo pramonė ir kūrėjai, bandymai. Pirkdami žmonės balsuoja: jei perki prekybos centre – palaikai prekybos centro pelną, jei eini apsipirkti pas žmogų – palaikai jo mažą verslą. Nei vienas, nei kitas nėra nei blogai, nei gerai, tiesiog turi pagalvoti, ką palaikai.
Štai šitie dalykai yra tendencijos. Bet ar molio, ar pušų spalvą pasirinksite – jokio skirtumo. Tai, kad apsivilksite kitos spalvos drabužį, nereikš, kad tapote neaktualus.
Kitas momentas – orientacija į jaunystę ir amžiaus išlaikymą. To dabar labai daug, tai palaiko ir grožio chirurgija. Bet iš tiesų po truputį ateina pagarba irimui, nusidėvėjimui, laikui iš principo. Dabar puikiai matome, kas yra laikas ir kiek daug jis reiškia. Tai ateina iš Rytų filosofijos, idėja, kad tu keitiesi ir aplinka, daiktas keičiasi kartu su tavimi.
Tarkime, drabužis blunka, ir tu esi tame taikiame santykyje su tuo netobulumu. Nes mes nesame tobuli, ir ačiū Dievui. Mes nepagaminti fabrike, esame unikalūs. Kiekviena raukšlė, apgamas, randas yra mūsų istorija. Ši filosofija, kuri šiaip jau yra sena, bet tarsi naujai atgimsta šiame kontekste, kad galbūt daiktas gali būti ilgalaikis, eiti kartu su manimi ir mes kartu keisimės.
Kalbant apie ko nors vaikymąsi, tai gal geriau ne vaikytis, o būti su tuo, kas yra? Pagarbiai žiūrėti tiek į atsirandančias raukšles, kurios sako, kad daug šypsojotės arba rūpinotės savo mylimais žmonėmis, jog jiems būtų geriau, tiek į aprangą – tada renkatės audinį, kuris jums leidžia jaustis gerai, pakiliai. Čia nereikia ieškoti logikos, nes jos nėra. Yra toks pasakymas, kad vienos tiesos nėra, ir viskas yra galima (juokiasi)
Kalbant apie tuos pačius ilgius, vyresnės moterys labai bijo atverti savo kūną. Į ką mes orientuojamės? Juk ne į 20-metes, o į tai, kas aš esu. Jei toje vietoje yra raukšlė, na, ir kas? Juk tai ir esate jūs, ir tai yra jūsų kūnas – jūsų patirčių žemėlapis. Jūs visa tai išgyvenote ir tai yra gražu, dėl to ir esate unikali. Nes pas mus atrodo, kad unikalia tampama prisidėjus gėlyčių ant galvos ir prisisegus perliukų. Arba, kad gražu bus tada, kai susisiaurinsite klubus, atliksite dar kokią plastinę operaciją. Pažiūrėkite, veidai nuo to tampa tik vienodi.
Dvidešimtmetė, neturėdama patirties, dar „matuojasi“ savo įvaizdį, grožis tai, kad ji laisva, gali būti bet kuo. Tačiau jos akyse dar nėra svorio. O brandi moteris jau turi patirčių. Ji gali atrodyti ir labai jaunai, bet akyse matyti, kad dėl būtų patirčių ji tapo išmintingesnė, įdomesnė. Tai gal verta atskleisti tą savo patirtį? Jei kur nors keliavote, įdėkite į savo stilių tai, ką pamatėte, tai, ką patyrėte. Ir maišykite tai su šiandieniais pasirinkimais, bet pasakokite savo istoriją.
– Paminėjote atvirumą ir tai, kad brandesnės moterys jo privengia. Tačiau yra ir kita pusė – moterys, kurios neprivengia apnuoginti kūno, bet susiduria su aplinkos vertinimu, kad taip jai jau nebederėtų atrodyti. Ar tikrai tas trumpesnis sijonas ar kiek gilesnė iškirptė brandesnio amžiaus moteriai yra nebederamas pasirinkimas?
– Paimkime platesnį kontekstą – visą kosmosą. Jame susikuria galybė dalykų, įvairios planetos, kiti dangaus kūnai. Kosmoso mastu viskas įmanoma. O mes čia, gyvendami Žemėje, sakome, kad negalima trumpo sijono? Rimtai? (juokiasi) Tas žmonių sąlygotumas... Viskas galima. Ir problema čia tik tos pusės, kuri mano, kad 80-metei nebegalima apsirengti trumpo sijono. Nes tai moteriai, kuri jį vilki, taip yra gerai. Nėra bendros tiesos. Yra vienintelė rekomendacija geram stiliui – būti, kas esi, ir nemeluoti nei drabužiais, nei veiksmais.
Kosmoso mastu viskas įmanoma. O mes čia, gyvendami Žemėje, sakome, kad negalima trumpo sijono? Rimtai? (juokiasi)
Įvaizdyje tas melas – kai noriu būti tuo, kas nesu – labai matyti. Tada ir 20-metė trumpu sijonu atrodo prastai, nes visą laiką tempia jį žemyn, kryžiuoja kojas, sėdi susigūžusi. Nereikia daryti to, kam dar nesate pasiruošusi, jei dar nesate lygi tai drąsai, kuriai metėte iššūkį.
Pasaulyje yra daugybė brandesnio amžiaus moterų pavyzdžių, kurios nebijo to atvirumo. Ta pati Michelle Lamy, kuriai 77-eri, turi puikias kojas ir jas rodo. Yazemeenah Rossi (65 m., nuotrauka žemiau – aut.), Vivienne Westwood (80 m.). Nereikia bijoti to atvirumo. Tai rodo, kad esate laisva nuo sąlygotumų, varžymų, kitų mąstymo. Man labai patinka, dizainerio Ricko Owenso frazė: „Ką žmonės galvoja apie mane, yra ne mano reikalas.“
– Dažnai sakoma, kad mes, lietuviai, gana pilki, mūsų aprangoje trūksta spalvų, gal nedrįstame, gal kitos priežastys tai lemia. Ką pastebite, ar vyresnio amžiaus moterys tas spalvas pradeda įsileisti ar kaip tik ima labiau jų vengti? Ir kaip apskritai patartumėte žiūrėti į spalvas, kaip jas rinktis?
– Per savo praktiką esu susidūrusi, kad spalvų klausimų mes kaip tik labai drįstame, bet tos spalvos dažnai būna ne kontekste. Tarkime, buvo moteris atostogų Turkijoje ar Egipte, parsivežė turkio spalvos šalikėlį ir dėvi jį čia. O kokia mūsų gamta? Ar turime dykumų, egzotiškų kraštų ar atogrąžų spalvas? Pas mus yra sudžiūvusios žolės, dirvos, linų spalvos. Yra labai gražių spalvų derinių ir, jei iš tikrųjų įsiklausysite į kontekstą, pamatysite, kur gyvenate, galite susikurti labai „skanų“ derinį.
Kad ir rudenį – medžio žievės, džiovintų uogų spalva derinyje su spygliuočiais, spalio pabaigos–lapkričio pradžios sunokusių vaisių, vynuogės žievelės, lazdyno riešuto, kavos pupelės spalvos, suderintos su raudonojo ar uogų vyno ir aukso spalva – superinis derinys. Vasarą – baltųjų serbentų, senų atvirlaiškių atspalviai. Galiausiai saldainių – cukrinukų, pudrinukų – spalvos jaunoms merginoms.
Kalbant apie ryškias spalvas, sakyčiau, kad reikia labiau jausti būseną ir kokiame kontekste esate.
Kalbant apie ryškias spalvas, yra labai daug kategorijų: gali būti prieskoninės ryškios – šafrano, dūminės paprikos ir kt., arba vitamininės ryškios – citrusinių vaisių: citrinos, apelsino, kivio. Gali būti ir naktinio gyvenimo spalvos: plieno, asfalto, derinama su neonine raudona, neonine mėlyna, neonine žaliųjų citrinų žalia. Tos spalvos irgi ryškios, bet jau visai kitas kontekstas, kitas derinys. Remkitės asociacijomis, galvokite apie tai, ką norite jausti, patirti.
Moterys dažnai prasilenkia su romantinėmis spalvomis. Apsivelka provokatyvių spalvų drabužį ir sako, kad tai – romantinė. Provokatyviomis laikomi gleivinės atspalviai – rausvai rožiniai, maišyti su oranžine. Tai yra seksualumo spalvos. Romantinė yra tyri jausmai, ne seksualumas, tai, kas nepaliesta, svajonė. Tam tinka jau minėti baltųjų serbentų, senų laiškų popieriaus, arbatinės rožės atspalviai, debesų, dangaus pilšvai melsva. Tai yra romantinės spalvos.
O kas yra romantika? Ne šampanas, limuzinas ir perlų karoliai. Nors kai kuriems ir tai (šypsosi). Tačiau, jei žiūrėtume į tai, ką visas pasaulis laikytų romantika, jei skaitytume grožinę literatūrą, kokie tai yra jausmai? Ilgesingumas, kažko tyro ilgėjimasis, jaudulys, virpesys. Ta emocija labiau neapčiuopiama nei reali, tad ir spalvinė gama perregima, švelni, ne agresyvi. Todėl per spalvas ypač galima kalbėti apie emocijas ir kurti būsenas.
Tad, kalbant apie ryškias spalvas, sakyčiau, kad reikia labiau jausti būseną ir kokiame kontekste esate. Ar tas turkio atspalvis tikrai tinkamas? Kaip tokia spalva atrodo žiemą Lietuvoje? Sakyčiau, atsitiktinai. Ir tas sprendimas ryšėti tokį šalikėlį dažniausiai būna atsitiktinis, nes tiesiog jį turi. Jei norite žalios, gal ji gali būti šalavijo ar samanų atspalvio, žalių yra daug.
Kalbant apie šviesias ir tamsias spalvas, šviesios atspindi, tamsios – sutraukia. Ir vėl reikia pagalvoti, kur einate, su kuo bendraujate, kur būnate, ar norite sutraukti tai, ką matote, ar atspindėti. Todėl ir siūlyčiau spalvas rinktis pagal savo būseną. Jei jums norisi lotyniško vakarėlio, tai ir gerai – tegul būna raudona. Tarkime, aguonos raudona, derinama su žaliųjų citrinų žalia. Visi žino, kad geriausi deriniai yra gamtoje, bet reikia žiūrėti proporcijas. Imti spalvas, jas dėlioti, bandyti ant savęs ir lavinti joms pajautą, akies jautrumą.
Man lietuvės atrodo gana drąsios, bet linkėčiau daugiau to jautrumo, subtilumo, ieškojimo, bandymų, žaismingumo, o ne tos spalvinės ir stilistinės agresijos, kuri yra. Ir jauni dizaineriai dažnai pristatydami kolekcijas sako, kad jos – drąsiai miesto moteriai. O kur kukli, jautri, trapi, ilgesinga? Šitoms moterims nereikia kurti?
– Labai geras pastebėjimas, nes išties kartais atrodo, kad ta drąsa, veržlumas jau yra tapę tokiais šablonais.
– Taip. Žmogus dažnai supranta viską pagal spalvą: jei apsirengi juodai – tau gedulas, jei geltonai – tau viskas gerai. O iš tiesų drabužyje yra dar forma, paviršius, konstrukcija, labai daug sluoksnių, kuriuos galima stebėti. Juk į drabužį galima žiūrėti ir iš architektūrinės pusės, ir iš tekstūrinės – kokia ji ir kaip dera tarpusavyje.
Yra vienintelė rekomendacija geram stiliui – būti, kas esi, ir nemeluoti nei drabužiais, nei veiksmais.
Pas mus yra taip – nematau spalvos, darosi liūdna. Bet tai iš tiesų yra darželinuko suvokimas. Tad linkėčiau lavinti pojūtį, žiūrėti giliau, ne tik į spalvą, bet ir į tai, kas slepiasi po ja – gal kaip nors įdomiai susluoksniuotas siluetas? Ne tik moterys, bet ir vyrai gali žaisti tekstūromis. Sakykime, aš nematau savo įvaizdžio, ir drabužius liečiu nuo galvos iki kojų. Ką patiria mano pirštai, oda? Man malonu? Kiek jausmų išgyvenu – šiurkštu, slidu, trapu, lygu. Patirti, kaip įvaizdis priimamas per kitus jutimus. Juk tai žmogus patiria mus liesdamas. Koks pojūtis liesti celofaną ir sukietėjusius nuo lako plaukus?
– Dar norėčiau paliesti avalynės temą. Nes tikrai ne kartą yra tekę ir pačiai išgirsti brandesnio amžiaus moteris sakant, kad, pavyzdžiui, sportbačiai „jau nebe mano amžiuje, kaip aš čia atrodysiu kaip pacankė“. Ar tikrai vyresnio amžiaus moteriai nebereikėtų derinti stilingų sportinių batelių prie plačių kelnių ir paltuko arba prie suknelės vasarą, ir vietoj jų paieškoti „amžių atitinkančių“ batelių?
– Kaip ir sakiau, nėra jokios tiesos ir viskas yra galima. Vengiant eksperimentų su avalyne yra kelios grupės. Vienos moterys sako, kad atrodys kaip jauniklės ir nesiauna – „tai ne man“, kitos taip sako, bet nori, tik nedrįsta, trečios sako: „tai ne man, geriau man santūrūs bateliai, kad atrodytų tvarkingai“.
Poreikiai ir motyvacija yra skirtingi, svarbu pagauti save, kas lemia įgarsinamą nuostatą – baimė, ribotumas ar iš tiesų tai nėra artima ir patrauklu jums. Daug kas priklauso nuo to, kaip moteris buvo auklėta, kuriuo laikotarpiu ji augo. Mes dabar laisvės išsireikšti apranga turime daugiau, vyresniems žmonėms laisvė buvo kiti dalykai. Tad požiūrio laisvėjimas aprangoje atsiranda gal tik dabar. Taip atvirai pasakysiu, požiūris į aprangą laisvėja kartu su mąstymo laisvėjimu. Aprangos būdas yra tolygus žmogaus mąstymo modeliui.
Leiskite sau viską. Ir leiskite šiandien, ne rytoj ir ne poryt. Nelaikykite spintoje tų batelių ar suknelės, kaip mūsų močiutės laikydavo servizus.
Šiandien daugelio egzistavusių nuostatų nėra, tiksliau jų yra tik kai kurių žmonių galvose. Šiandien galite rinktis, ką norite. Jei esate greita, vijurkas, einate, lekiate, tai aišku, kad sportiniai bateliai yra puikus pasirinkimas. Nereikia kankintis, kad atrodytumėte galbūt tvarkingiau, „tinkamiau“. Niekam šito nereikia. Ir tinkamiau kam? Mūsų įvaizdžio niekam iš principo nereikia, tik mums patiems. Rinkitės tai, kas jums geriau, kas leidžia kojai smagiau, patogiau jaustis.
Labai patinka bateliai, su kuriais realiai net nepaeinate ir į miestą išeiti negalėsite, bet jų labai norite? Tai pirkite, turėkite, apsiaukite, kai draugė užsuks į svečius, per kambarį tuos kelis žingsnius pereisite. Niekas jums nedraudžia to daryti, jei norisi tą emociją išgyventi.
– Labai geras patarimas, nes išties dažnai save ribojame. Ne vienas patarimas nuskambėjo ir per pokalbį, bet jo pabaigai, viską apibendrinant, – ko palinkėtumėte moterims?
– Taisyklių nėra. Viskas yra galima. Svarbiausia apsispręsti – ką aš noriu patirti. Taip kad leiskite sau viską. Ir leiskite šiandien, ne rytoj ir ne poryt. Nelaikykite spintoje tų batelių ar suknelės, kaip mūsų močiutės laikydavo servizus. Ir neieškokite čia logikos. Sportinė apranga, karių uniforma yra loginė, bet kasdienybėje galite vilkėti, ką tik norite, ir niekas nieko negali jums pasakyti. O jei pasako, jie kalba apie save.
Daug kas bijo tos laisvės, nes išdrįsti reikia ne prieš kitus, o prieš save. Baisiausias yra momentas, kai atrodysite taip, kaip norite, ir kitų akys nukryps į jus. Ir jūs įkūnysi tai, apie ką visad svajojote, koks gyvenimas bus tada, kai jį iš tiesų pradėsite gyventi, kaip nori? Bet iš tiesų tas momentas yra labai vertas.
Ir svarbiausia prisiminti – kad gerai jaustis turite jūs pačios. Jei taip jausitės, ir šalia esantys ims taip jaustis. Anksčiau mes labai orientuodavomės į reprezentaciją – atrodyti. O dabar atėjome į laikotarpį – būti, įkūnyti tai, kas esu. Formos, ilgiai, gyliai – taip, kaip pati šiandien jaučiatės, kaip jūsų kūnas geriau jaučiasi, taip ir apsirenkite. Išeisite pro duris ir kažkam tapsite įkvėpimo šaltiniu, o iš pradžių – pačiai sau.
