Pati Sigita teigia, kad joga dažnai yra idealizuojama, galvojama, kad ten tik atsipalaiduoji ir nieko neveiki bei darai kūno pozas, kurios gražiai atrodo, tačiau pas ją studijoje lankosi tie, kurie nebijo po užsiėmimo salę palikti šlapi ir nori kiek intensyvesnės ir dinamiškos praktikos sau ir savo kūnui, kas ypač gerai sudėlioja ir sutvarko mintis.
Ši istorija yra apie aistrą ir atsidavimą jogai. Apie kasdienį ėjimą savo keliu su džiaugsmu, neskaičiuojant darbe praleistų valandų, pokalbių su mokiniais ir pojūtį, kai grįžus namo nenori nustoti galvoti apie darbą. Apie tai, kai nereikia pasiimti atostogų, nes visos kelionės susijusios su tobulėjimu gyvenimo kelyje – joga, mokymais, retritais. Sigita Baušytė teigia, kad kai dirbi mylimą darbą, gyvenime nebelieka kančios – gal tai ir yra jos grožio paslaptis.
Ar joga padeda atrasti save?
„Aš pastebėjau, kad žmonės šiais laikais labai pasimetę – patys nežino, ką jie gali, moka, ko nori. Daug žmonių blaškosi vietoje to, kad susikoncentruotų ir gilintų savo žinias tam tikroje srityje, specialybėje. Kai savo veiklas keiti kaip kojines, natūralu, kad nei vienoje nesijauti pakankamai geras. Todėl labai svarbu rasti savo kelią. Tam, pirmiausia, reikia suprasti, kas esi. Būtent jogos praktikoje mes mokomės rasti savo gerąsias savybes, o tai ir nurodo, kokiu keliu gyvenime būtų geriausia pasukti. Jos parodo tai, ką geriausio gali duoti kitam. Tuomet tiesiog nereikia bijoti jų ugdyti, tuo dalintis.
Kai turi ką duoti kitam, prisipildai išskirtinės, geros energijos, pradedi ja spinduliuoti ir iš toli matosi, kad žmogus turi kažkokią ugnelę, kuria dega. Žmonės, kurie žino, ką nori daryti, tiki tuo, labai traukia kitus ir atrodo ypač gražūs.“
Norint atrasti save, moteris pataria nesivaikyti pinigų ir „prestižiškumo“.
„Kai pradėjau dirbti jogos mokytoja buvo giminaičių, kurie klausdavo – „tai kada normalų darbą dirbsi?“. Tačiau man pačiai dėl jogos niekada nekilo abejonių. Gal dėl to man mano kelias atrodo aiškus ir paprastas. O kalbant apie materialinę darbo pusę, kai darai kažką labai nuoširdžiai, tai pelnas ateina pats, net geresnis negu galėjai tikėtis.“
Pasitikėjimas savimi ir laimė – žiniose, patirtyje
Sigitos nuomone, veiklai, kuria užsiimi, svarbiausia turėti ugnelę, nes ji garantuoja, kad toje srityje būdamas norėsi investuoti į savo žinias, tobulėti – taip natūraliai ateis momentas, kai pajusi, kad žinai daugiau nei daugelis, kad tavo žinios vertingos ir reikalingos kitiems. Tada ir jausi save „atradęs“, atsiras pasitikėjimas savo veikla ir noras dalintis.
„Svarbu nieko nedaryti „šiaip sau“ ir neišdalinti savęs bei savo žinių, nes tik tada pritrauksi galimybes, žmones, kuriems tikrai tavęs reikia. Būna į studiją žmonės ateina pabandyti – ir aš visada sakau, kad iš vieno karto žmogus nieko nesupras – reikia ateiti su tikslu išmokti, o kažką išmokti gali tik per tam tikrą laiko tarpą ir dėdamas pastangas. Joga yra metų metais trunkanti disciplina ir darbas su savimi – tą supratus ir taikant gyvenime visose srityse įvyksta labai dideli pokyčiai.“ Mokytojas/instruktorius yra kaip komandos dalis kuris gali padėti, patarti, nukreipti. Bet reikia abipusio bendradarbiavimo.
Joga pritraukia grožiu, bet nustebina greita akistata su vidumi
„Jogos praktikos studijoje yra didžioji dalis mano laiko, ten sudėtos visos mano mintys, todėl natūralu, kad ten noriu atrodyti ypač gražiai. Visada ateinu pasidažiusi, įėjusi į tą būseną, kurioje sau patikčiau, jausčiausi laisvai. Ir savo studiją stengiuosi reprezentuoti taip, kad čia smagu, kad čia gali nebijoti ateiti atrodantis ryškiai. Čia gali būti laisvas ir būti savimi, o tai tikrai verčia pajausti gyvenimo grožį. Pas mus, jei norisi, galima ateiti raudonomis lūpomis ir niekas nežiūrės kreivai“, – neabejoja instruktorė.
„Daug kas bando jogą pateikti kažkaip perdėtai mistiškai, stebuklingai, paslaptingai. Dažniausiai žmonės ten įpratę rengtis juoda, pilka, balta spalvomis. Bet vien įvaizdyje jokių paslapčių nėra ir nereikėtų tame ieškoti prasmės – raktas į jogą ir gerą būseną yra pastovi, nuolatinė praktika. O tokiam darbui reikia vidinės stiprybės.
Gražūs stiprūs, savimi pasitikintys žmonės visada žavi. Stipri moteris – tai asmenybė, tada grožis visada eina kartu, nes jis nebėra pagrindinis veikėjas jos istorijoje. Norisi, kad pas mane atėjęs žmogus tiesiog nebijotų būti savimi.
Moters teigimu, joga yra ir apie dvasingumą, tačiau jogos principai liepia pradėti nuo žmogaus kūno priežiūros
„Pradedame nuo tiesiausio ir patraukliausio kelio tobulinant save – paruošiame kūną, kad jis būtų švarus, stiprus, lankstus, sveikas, rūpinamės juo kaip šventove. Tačiau jogoje taip viskas gudriai sudėliota, kad ir kūno, ir minčių tobulėjimas eina drauge, vienu metu, tiesiog taip gaunasi natūraliai. Todėl net jei žmogus iš pradžių ateina daryti „gimnastikos“ ir lanko reguliariai, jis vistiek anksčiau ar vėliau pradės gilintis ir į savo vidų.
Taip nutinka todėl, kad kai pradedi pažinti savo kūną – su juo dirbti, atlieki asanas (pratimus, kūno padėtis), dar prijungi kvėpavimą ir koncentraciją vienu metu, išlenda įvairūs dalykai. Pavyzdžiui, žmogus pamato, kad jis nežiūri ir negali ilgai žiūrėti į vieną tašką net 20-30sekundžių – jam nepavyksta nulaikyti žvilgsnio ten, kur reikia. Tai reiškia, kad sunku susikoncentruoti.
Darant jogą mintys nuolatos kažkur vaikšto, jų vienu metu ateina labai daug ir nepavyksta sukontroliuoti – kartais vien todėl nepavyksta atlikti asanų. Tokioje paprasčiausioje situacijoje pamatai, kaip tavęs nei kūnas, nei protas neklauso. Tada nebėra kur slėptis ir tenka pasikrapštyti savo viduje, susitarti su pačiu savimi.“
Kūnas – minčių, savijautos atspindys
„Dažnai žmonės pastebi, kad vieną dieną tam tikrą pozą gali lengvai atlikti, o kitą dieną išvis nepadarai ir nesupranti, kas nutiko. To priežastis gali būti – per dieną susikaupusios negeros emocijos, patirtys – kažkas ką nors pasakė, o tu nevalingai iš to neišeini, neatsiriboji. Net jei mes patys į tai nesigiliname – reaguoja kūnas. Raumenų esminė funkcija yra susitraukti, tad kaskart, kai susiduriame su negeromis emocijomis ir jas užgniaužiame, nuo jų slepiamės – kūnas traukiasi, gūžiasi, o tai atsispindi savijautoje ir jogos praktikoje.
Taip pat gali atsispindėti ir seni prisiminimai, išgyvenimai. Jogoje su tuo susiduri tiesiogiai ir turi kažką daryti tol, kol išsisprendi. Todėl net dešimt metų atliekant tuos pačius pratimus pati praktika visą laiką yra kitokia dėl emocinio fono. O kol mintys dirba, kūnas tarytum natūraliai gauna gerą bonusą – nuolatos tobulėja ir gražėja“, – patirtimis dalinasi S. Baušytė ir užtikrintai priduria – ant kilimėlio išmoksti pamilti ir priimti ne tik save, bet visą gyvenimą.
„Darant fizinius pratimus ateina labai realus suvokimas, kad kelių valandų užsiėmime viskas vyksta ciklais, kaip realiame gyvenime. Todėl aš primityvia forma sakau, kad mes mokomės gyventi. Darant tuos pačius pratimus žmogus pradeda pažinti savo kūną iki smulkmenų, jausti kiekvieną raumenį – jį aktyvuoti arba atpalaiduoti. Su kiekvienu jogos užsiėmimu tampi pastabesnis, o tai pritaikai ir gyvenime atsirinkdamas, kas išties tau tinka.
Pradedi priimti realų susidūrimą su nemaloniais dalykais be dramų. Pamatai, kad gyvenime taip, kaip ir atliekant sunkią pozą – nors labai sunku, bandai, šiek tiek pakenti tempimo jausmą, fizinį skausmą ir kaskart būna vis geriau, lengviau. Sunki asana praeina ir darai toliau. Nebeatidėlioji dalykų, nes žinai, kad vis tiek turėsi tai padaryti. O dar geriau žinai, kad viskas kažkada baigiasi. Kaip ir nemaloni situacija gyvenime, ateina ir praeina.
Jogoje ramina faktas, jog po užsiėmimo jausiesi geriau nei prieš ateinant. O vėliau mėgaujiesi ir pačiu procesu. Ir gyvenime ramybė, laimė ateina, kai suvoki, kad negali atsisakyti tam tikrų savo pareigų, bet be pareigų yra ir daug malonių akimirkų kuriomis galime mėgautis kiekvieną dieną.
Kaip rasti balansą gyvenime ir mityboje?
Jogo kelias apskritai yra bandymas nuolat eiti tiesia linija – per vidurį tarp kraštutinumų. Ir taip, realus gyvenimas banguotas, bet reikia stengtis, kad tos bangelės būtų kuo mažesnės. Arba, kad jos "neišmuštų" mūsų iš kelio.
Tai labai siejasi ir su dabartiniu maisto kultu. Mano nuomone mityboje turi klausyti savo organizmo. Ne visiems tinka žaliavalgystė ir dėl to nereikia kankintis nei pačiam, nei kankinti kitų. Mano nuomone,visi pokyčiai žmogaus gyvenime turi ateiti ir įvykti palaipsniui, jam tai turi atrodyti natūralu. Siejant su joga, ypač Ashtanga kryptimi, mityba daro didelę įtaką pačiai praktikai. Ashtanga yra dinamiška ir gan intensyvi praktika, nėra šiaip pasėdėjimo ir pakvėpavimo, todėl jei prisivalgai, iškart darosi bloga, jei neprivalgai, neturi jėgų ir negali tinkamai praktikuoti.
Bendrai, darant jogą atsiranda daugiau vidinės energijos – valgyti norisi mažiau. Natūraliai atsisakai tam tikrų produktų. Žmonės po to patys pasakoja – nevalgiau šią savaitę to ir to, todėl daug lengviau viską daryti.
Įkvėpimas, sąmoningumas ir socialiniai tinklai
Jogos propaguotojos manymu, reikia gebėti visur save šiek tiek suvaldyti.
„Man asmeniškai socialiniai tinklai labai patinka – ten aš stengiuosi dalintis tuo, ką turiu ir pati skleisti pozityvą. Dažnai ir žmones jie įkvepia pas mane ateiti. Svarbiausia ten atsifiltruoti dalykus, sąmoningai pažvelgti – jei nepatinka, neįdomu, nesekti ir žiūrėti tik tai, kas motyvuoja ar suteikia tam tikrų žinių. Jei blogai jautiesi, esi pavargęs arba tik varvini seilę žiūrėdamas į kitus, bet pats griaužiesi ir nieko nedarai, tada geriau kažką keisti, o ne į ekraną koncentruotis.
Neužtenka vien norėti, dar reikia reguliaraus darbo, pastangų, žinių skirti tam savo norui laiko, nes geri dalykai neateina greitai ir iškart.”
Natūralios kosmetikos MANILLA organizuojamas projektas #grožiažymėVIDUS apie grožį su istorija. Apie grožį, kuris paremtas ne vien išore, bet ir vidumi. Apie natūralų ir iš kiekvieno žmogaus skirtingai bei individualiai spinduliuojantį – tokį, kokį sukūrė gamta. Daugiau informacijos rasite: www.manilla.lt