Iki Kalėdų liko vos savaitė, tad, jei vis dar svarstote, ką gražaus padovanoti artimiesiems ar draugams, šis dovanų gidas gali tapti puikiu įkvėpimo šaltiniu.
Gamtos įkvėpti talismanai
Karolinos Šiburkytės juvelyrinių papuošalų prekių ženklas „Anima“ gimė 2015-ųjų pabaigoje. „Tada dar buvo pirmieji žingsniai mano, kaip autorės, kelyje. Jau ėmiau apčiuopti savo stilių ir dominančią tematiką, ir norėjau pradėti tuo dalytis su žmonėmis. Tebedirbau neįkvepiantį darbą ofise, bet teigiami atsiliepimai apie mano kūrinius ir aplinkinių bei mokytojų juvelyrų palaikymas paskatino judėti pirmyn ir juvelyriką paversti savo pagrindiniu darbu“, – kaip viskas prasidėjo, pasakoja Karolina.
Karolinos papuošalai gimsta iš sidabro, aukso, jiems juvelyrė naudoja ir natūralius pusbrangius bei brangius akmenis.
Paklausta apie įkvėpimą, pašnekovė sako, kad pagrindinis to šaltinis visada buvo gamta, žmogaus santykis su ja, jos pačios asmeniniai išgyvenimai ir potyriai gamtoje:
„Stengiuosi, kad mano kuriami papuošalai būtų tarsi jos tęsinys, savotiški talismanai, kurie, amžinai „įšaldyti“ metale, paradoksaliai gali pergyventi juos pagimdžiusius gamtos kūrinius – ar tai būtų gėlės žiedas, ar povandeninio pasaulio gyvis, ar neįmantri samana, pamatyta miško paklotėje. O gal tiesiog jausmas, patirtas būnant gyvosios gamtos apsupty.
Tikiuosi, kad mano kūriniai taps kasdieniais juos nešiojančių žmonių palydovais, primenančiais mus ir aplinkinį pasaulį siejantį ryšį, jo grožį, kartais didingą ir kvapą gniaužiantį, o kartais – vos pastebimą, bet sujudinantį mus iki sielos prado.
Savo kūrinius apgyvendinau po žodžiu „anima“, kuris lotyniškai reiškia sielą, gyvybę. Carlas G.Jungas anima vadina pasąmoningą moterišką pradą vyro psichologijoje. Taip pat anima asocijuojasi su anglišku žodžiu „animal“, reiškiančiu „gyvūną, žvėrį“. Visos šios reikšmės ir užuominos magiškai susipina tarpusavyje ir aktualizuojasi mano kūryboje.“
Iš netaisyklingų formų gimstanti pusiausvyra
Alina Bobrik dirba IT srityje. Daug metų ėjo projektų vadovės pareigas, dabar jos laukas – duomenų analitika. „Ilgus metus dirbant prie kompiuterio, matyt, atsirado poreikis kažkokį meninį savęs procentą išreikšti kur nors kitur, – sako Alina, paklausta, kaip juvelyrika atsirado jos gyvenime. – Viskas prasidėjo nuo akmenukų vėrimo, paskui pradėjau mokytis dirbti su sidabru, taip ir prasidėjo tas juvelyrikos kelias.“
Kalbėdama apie įkvėpimą, pašnekovė sako, kad dažniausiai juo tampa miestų architektūra: „Didžiausias įkvėpimas aplanko keliaujant Vakarų ar Skandinavijos šalių miestuose.“
Alinos darbuose, kuriems davė „bobríq“ pavadinimą, – daug netaisyklingų formų, kurios papuošalus paverčia neįprastais, dėl to – ir išskirtiniais.
„Aš turiu savo braižą, savo idėją. Tai nėra tiesiog madingų dalykų kūrimas. Tikiu, kad mano juvelyrika yra apie pusiausvyrą. Joje – daug netaisyklingų formų, bet mano idėja ta, kad visas žavesys ir pusiausvyra būtent ir gimsta tarpusavyje derinant netobulas formas“, – pasakoja Alina, visai neseniai minimalistinių papuošalų ir daiktų gerbėjams pasiūliusi stilingas žalvario žvakides.
Antro tokio pat nerasite
Aistė Navasaitienė juvelyriką prisijaukino anksti vaikystėje. Pradėjo kurti nuo įvairių tekstilės medžiagų, karoliukų, odos ir modelino. Kaip pati sako, visada žinojo, kad eis meno keliu, tad profesiją rinkosi natūraliai, kūrybos impulsas niekur nedingo, kito tik raiškos priemonės:
„Svarsčiau tarp fotografijos ir juvelyrikos, pasirinkus pastarąją dabar tenka daug ragauti abiejų. Ši profesija neįtikėtinai plati ir įdomi, tenka dažnai atrasti save iš naujo. „Aiste Jewelry“ jau aštuonerius metus yra atviras mano minčių dienoraštis, kuris materializuojasi papuošalų pavidalu.“
Aistė sako, kad vieno kūrybos įkvėpimo šaltinio nėra: „Turbūt labiausiai kūrybą stimuliuoja pats gyvenimas: skirtingos nuotaikos, emocijos, sutikti žmonės, išgyventos patirtys, išgirsta muzika ar užuostas kvapas ir perskaitytos knygos.
Esu emocionalus žmogus, pagal nuotaiką keičiasi ir mano kūryba, svyruoja nuo tamsaus ir gilaus spalvų tono iki ryškių bei žaismingų atspalvių ir formų. Dažnai kūrinius susapnuoju, kartais jie gimsta spontaniškai dirbant prie darbastalio, o retsykiais tenka juos ilgai nešiotis galvoje ir širdyje, kol pagaliau išvysta dienos šviesą. Labiausiai mane žavi, kad tokio purvino darbo rezultatai būna šitokie blizgantys.“
Papuošalus Aistė kuria iš sidabro. Taip pat dirba su keramika ir emale: „Papuošalus kuriu tarsi sau. Įdedu į juos daug laiko ir meilės. Visi jie vienetiniai, nes nenoriu kartotis. Juk kiekvienas darbas – tai atskira energija, teigiama emocija, pozityvios mintys, skirtinga žinutė. Noriu, kad kiekviena, atradusi sau skirtą papuošalą, jaustųsi ypatinga. Juk ji viena tokia pasaulyje. Stengiuosi, kad papuošaluose matytųsi mano rankų šiluma.“
Nuo augalinių motyvų iki kerinčių angelėlių
Eglė Tamošiūnaitė, juvelyrika užsiimanti daugiau kaip 15 metų, savo vardo studiją atidarė 2010-aisiais, baigusi juvelyrikos magistro studijas: „Turėjau viziją ir siekį dirbti sau ir realizuoti savo pačios sukurtus papuošalus. Tad pavadinau ją savo vardu – „Eglės studija“.
Nuo pirmųjų dienų darau tai, kas man pačiai patinka, kas man artima ir gražu. Įkvėpimo specialiai neieškau, jis ateina netikėtai, o kartais ir aplenkia mane. Įkvėpti gali tiek gamta, tiek architektūra, visa supanti aplinka, tik ją automatiškai, pasąmonėje, verčiu į juvelyrines formas ir mastelius. Tai atsispindi mano darbų stilistikoje, kurioje galima išvysti ir augalinių ornamentų bei motyvų, ir techniškai švarių formų.
Visus darbus pradedu nuo eskizo, tik tada liečiuosi prie metalo. Daugiausia dirbu su tauriaisiais metalais – sidabru ir auksu. Taip pat nevengiu ir sudėtingesnio – titano, jis nuostabus savo spalviška gama. Savo papuošalus mėgstu pagyvinti pusbrangiais akmenimis ar perlais.
Visuose papuošaluose juntamas rankų darbas. Nemėgstu ir vengiu prabangos bei pompastikos. Todėl darbuose ieškau savos estetikos, stengiuosi, kad jie išlaikytų šilumą ir savitumą, – pasakoja Eglė, daugumai pažįstama ir atpažįstama iš žavingų angeliukų, kurie tampa ir segėmis-ženkliukais, ir pakabukais.
– Angeliukai kūryboje atsirado netikėtai, nuo atsitiktinio kliento, ieškančio krikštynų dovanos. Tuomet neturėjau, ką pasiūlyti, ir pagaminau kelis pirmuosius angeliukus. Jie labai greitai susilaukė dėmesio ir pagyrų, taip daugiau manęs ir nebepaleidžia (šypsosi). Tapo ne tik krikšto dovana bet ir labai prasmingu simboliu įvairiomis progomis.“
Įkvėpimu tampa ir vonios plytelių raštas
Ramunė Senkuvienė, išbandžiusi samdomą darbą pagal specialybę, sako supratusi, kad tikrai to nenorinti dirbti visą gyvenimą: „Pradėjau svajoti apie rankų darbo daiktų parduotuvėlę. O kurti papuošalus buvo mano pomėgis nuo mokyklos laikų.
Svajonės link eiti pradėjau nuo „Facebooko“ puslapio ir forumų. Taip dvejus metus dirbdama samdomą darbą, o greta to kurdama ir parduodama papuošalus, pamačiau, kad labai pasistengus ir įdėjus daug darbo, galima iš to ir pragyventi. Išėjau dirbti į kitą darbovietę pusę etato, susikūriau elektroninę parduotuvę, pakeičiau buvusį savo kuriamų papuošalų pavadinimą į „Muné design“. Dar po pusantrų metų visiškai išėjau iš samdomo darbo ir taip jau septynerius metus esu atsidavusi kūrybai.“
Ramunė teigia savęs juvelyre nevadinanti, nes nekuria papuošalų iš brangiųjų metalų: „Nors ir mokiausi juvelyrų amato, darbas su metalais man nepatiko. Kur kas labiau mane traukia lipdymas, todėl pagrindinė medžiaga, iš kurios kuriu, yra polimerinis molis. Su juo dirbu jau 7–8 metus. Papildomai naudoju žalvario, paauksuotas ar sidabrines detales. Visi auskarų įvėrimai yra sidabriniai arba paauksuoti 24k auksu.“
Pašnekovė pasakoja, kad kasdienybėje jai labai imponuoja minimalizmas, modernus stilius, gražūs interjero elementai, geometrinės formos, tekstūros: „Mano vyras yra architektas, todėl neišvengiamai esu tokioje aplinkoje. Ir ji mane įkvepia. Idėjos ateina iš labai paprastų dalykų, pavyzdžiui, puodelio tekstūros, vonios plytelių rašto, kartais vyras pamėto idėjų, kartais pačios klientės.“
Paklausta, kuo išskirtiniai jos darbai, Ramunė sako, kad pirmiausia – savo stiliumi, išvaizda, nes yra modernūs, architektūriški, geometrinių formų: „Labai norėčiau pabrėžti auskarų išskirtinumą – polimerinio molio auskarai yra labai lengvi. Tai suteikia galimybę kurti didesnius auskarus, o mažiukai visiškai nesijaučia ausyse ir jų nevargina.“
Odinių gėlių žiedų ir lapelių sintezė
Sigita Micienė prisimena prieš 10 metų paprašiusi draugės pagaminti jai segę. „Labai patiko“, – sako pašnekovė ir priduria, kad kitą segę sau gaminosi jau pati, o dar vėliau – ir draugėms dovanų.
„Nuo mažens labai mėgau ką nors pagaminti pati. Noras kurti buvo labai didelis, naktys kuriant sutrumpėjo iki keleto valandų. Bet šilti atsiliepimai tas nemiegotas naktis atpirko su kaupu. Tai tapo man kaip meditacija, – apie savo kūrybą, kurią pavadino „Odinių gėlių pieva“, kalba Sigita.
– Seges, kurios buvo gaminamos iš akmenų ir biserio, pakeitė papuošalai iš odos. Kartą pabandžiau – ir pavyko. Darbas labai kruopštus – turi iškirpti kiekvieną gėlytės lapelį, ant žvakės jį kaitinant išgaubti. Taip po truputį pradėjo gimti kitokie auskarai, kitokios apyrankės, kitokie pakabukai, atradau vis įvairesnių medžiagų. O oda ypatinga tuo, kad papuošalai yra labai lengvi, bet apimtimi gali būti labai dideli.“
Augalus ir vabzdžius paverčia papuošalais
Simonas Balkaitis po kelerius metus trukusių eksperimentų ir pasižaidimų studijų metais ėmėsi veiklos, kuri, kaip pats sako, atneša džiaugsmą ne tik jam, kad gali sukurti, bet ir tam, kuris tą papuošalą gali dėvėti.
„Dienomis, kartais ir naktimis, esu mokslininkas-chemikas, tenka daug galvoti, tad dar magistro metais ėmiau kūrybiškai „medituoti“ ir viena meditacijos rūšių buvo būtent galvanizacija. Visa tai išsivystė į „Simply Simon Botanic Jewellery“, – sako Simonas, kurio rankose iš miško parsineštas augalas, negyvas vabzdys ar net ant palangės užauginti vyšniniai pomidoriukai virsta papuošalais.
– Būna dienų, kai pirštus bemaž niežti, taip stipriai norisi ką nors pagaminti. Bet būna ir tokių, kai sunkiai sekasi nugalėti visuotinius nuovargio ir tingumo dėsnius. Tačiau svarbiausias dėmuo šioje veikloje yra geras, džiugus laikas gamtoje. Ten tik spėk sužiūrėti viską aplink save: ir tas gražu, ir anas gražu! Tad dažniausiai prisirenku daug, parsitempiu namo ir sušaldau ar sudžiovinu arba iškart paruošiu dengti metalu. Tad ne tiek įkvėpimas, kiek laikas ir energija nulemia mano veiklas. Nuoširdžiausiai paimčiau aštuntą dieną savaitėj, jei tik kas duotų (juokiasi).“
Kai išgirsti, kad žmogus gamina papuošalą, kuris yra ne gamtos kūrinio kopija, o jame iš tiesų slepiasi tikras augalas ar jau gyvenimą užbaigęs vabzdys, lyg ir nebėra prasmės klausti apie tokių darbų išskirtinumą. Bet paklausiu, o Simonas išvardija ir dar kelias priežastis, kodėl jo darbai tokie:
„Mano papuošalai ypatingi bent keliais aspektais. Tikiuosi! (šypsosi) Pirmasis – kad nėra nė vieno vienodo, gamta tokių nesukuria. Antrasis – kad visuose darbuose viduje išlieka tikras sudžiūvęs objektas. Trečiasis – visi papuošalai pagaminti gamtos ir mano rankomis (techniškai aš irgi esu gamtos dalis). Ketvirtasis – viešojoje virtualioje erdvėje beveik nebefigūruoju. Mano tikslas nėra skatinti laukinį vartojimą. Man svarbu, kad žmonės, kuriems tikrai patinka manieji darbai, kurie nori juos dėvėti ir jais džiaugtis, randa mane, jei jiems to reikia.“
Kelionė į paslaptingą gamtos simbolių pasaulį
Elena Streckytė-Jadello pasakoja, kad baigusi daiktų dizainą Vilniaus dailės akademijoje suprato, jog ir toliau nori kurti. Tada jai tai buvo svarbiausias tikslas, kuris įkvėpė dirbti daugiau kaip dešimt metų su įvairiais dizaino, interjero dekoravimo, grafikos ir kitais projektais.
„Visuomet turėjau įvairių idėjų ir visos jos buvo sėkmingos. Viena jų buvo ir papuošalų kūrimas. Ilgainiui supratau, kad ši kryptis – labiausiai motyvuojanti ir atskleidžianti mane kaip asmenybę nuo pirminės idėjos iki pat pakuotės“, – sako Elena, papuošalus kurianti jau septynerius metus.
Pagrindinis jos kūrybos, kuri sugula po „Sculp“ prekių ženklu, šūkis – puoškis su gamta. Todėl papuošaluose, pašnekovės teigimu, vyrauja boho stilius ir laukinės gamtos motyvai: mėnulis, augalai, babūnai, perlai ir kita, o dirbiniai spinduliuoja laisve ir individualumu.
„Savo juvelyriką vadinu nukeliančia į paslaptingą gamtos simbolių pasaulį, – sako Elena.
– Papuošalas, kaip daiktas, yra labai asmeniškas. Kurdama jį visuomet galvoju apie žmogų, kuris jį nešios. Tad pirmiausia įkvepia stiliaus tendencijos tarp vyresnio jaunimo, o tada tai perteikiu per savo dizaino išraišką.
Iš pradžių rankose gimsta formos iš balto molio, todėl kiekvienas gaminys yra unikalus ir išskirtinis. Vėliau šie gaminiai yra sujungiami su juvelyriniais sidabriniais ar paauksuotais elementais.
Kadangi mums svarbi gamta ir tvarūs sprendimai, visos gaminių pakuotės yra perdirbamos.“
