Drabužių kūrėja Teklė Jasenkaitė vestuvines sukneles siuva septynerius metus. Kadaise studijavusi japonų kalbą, siuvusi kostiumus teatro spektakliams, ji galiausiai atrado, kad didžiausia prasmė – lydėti moteris į naują gyvenimo etapą. Į vestuvių suknelės kūrimą Teklė mėgsta pasinerti visa galva, todėl laiko klientėms neskaičiuoja: „Stengiuosi plačiai aptarti visą šventę, pradedant nuo gėlyčių, vietos, makiažo. Kai įsitraukiu į procesą, nuotakoms dažnai patariu ir dėl servetėlių spalvų, kitų vestuvinių atributų. Visada rekomenduoju pagalvoti apie bendrą poros įvaizdį, kad nuotaka ir jaunikis nenueitų skirtingais keliais. Svarbu atkreipti dėmesį į abiejų jaunavedžių drabužių medžiagas, tekstūrą, stilių ir atspalvius. Nes jei vyras dėvi sniego baltumo marškinius, o moteris – pieno atspalvio suknelę, nuotraukose tai labai rėžia akį.“
Dabar moterys nelinkusios vaikytis vestuvinių suknelių mados ar idealo. Šiandieninė tendencija – pabrėžti savo individualumą. Kiekvieną sezoną mažėja poreikis nėriniuotoms suknelėms, atsisakoma tradicinių veliumų, šleifų.
„Mažiau yra geriau – mano tokia filosofija, – sako Teklė Jasenkaitė, – aš pati vertinu lengvumą, minimalizmą, man smagu, kad ir klientės tokios pas mane ateina. Dizainas šiandien tampa švaresnis. Atsiranda daugiau klienčių norinčių suknelės su įdomia idėja, ryškiu akcentu, pavyzdžiui, didele gėle ar spalvotais auskarais. Anksčiau nebūdavo tokių ryškių detalių.“
Drabužių kūrėja pastebi, kad moterys šiandien gerokai praktiškesnės – vestuvėms renkasi kelnes, kombinezonus, trumpas sukneles. Nuotakos įvaizdžiui įtakos turi populiarėjančios tvaraus gyvenimo būdo idėjos.
Yra nemažai merginų, kurios ilgas sukneles po vestuvių nusikerpa ir nešioja toliau – puošiasi eidamos į krikštynas, pasimatymus: „Aš ir pati savo vestuvinę suknelę nešioju. Man labai smagu kiekvieną vasarą ją apsirengti. Trumpas sukneles taip pat moterys siuvasi su mintimi, kad jas vėliau nešios. Mane ši tendencija džiugina, nes vien likučių po siuvimo būna labai daug. Norisi, kad tas rūbas būtų ne vienam kartui“.
Ne visos moterys atėjusios pas siuvėją žino, kokios suknelės nori, bet dažna jų turi nuojautą. Norint išsirinkti tobulą suknelę svarbu pažinoti save.
„Aš visą laiką moterims siūlau atkreipti dėmesį į tai, ką nešioja kasdien, – sako Teklė. – Tai labai padeda suprasti, su kokiu rūbu gerai, patogiai jautiesi. Tai dažnai moterims palengvina dieną. Kartais siūlau sukurti šventiškesnį mylimiausios suknelės variantą.“
Prekės ženklo „Noras“ įkūrėjos kurtų suknelių kaina – 900-1500 Eur. Vizitui pas meistrę laiką rezervuoti geriausia likus pusmečiui ar net metams iki vestuvių: „Iš pradžių būna kūrybinis etapas: aptariam, kas patinka, aš superku medžiagas, sukerpu. Techninis siuvimas prasideda pavasarį, o vasara man – intensyviausias laikas. Mėnesį iki šventės dar pasilieku pataisymams, nes dažnai nuo streso į vieną ar į kitą pusę keičiasi moterų figūros. Kadangi aš pati konstruoju, siuvu, tai per sezoną priimu iki penkiolikos suknelių.“
Paklausta apie tai, ar nuotakos atsineša kokių nors baimių, Teklė sako, kad dauguma moterų susiduria su kompleksais dėl savo kūno: „Visos mes turime savų baimių – nesvarbu, ar tai vestuvių diena, bet man kaip kūrėjai svarbiausia atvirai bendraujant su kliente tas baimes identifikuoti ir koncentruotis į tai, ką ji savyje labiausiai myli ir vertina.“
Moterų baimes dėl išvaizdos jau septyniolika metų liudija ir siuvėja, rūbų modeliuotoja Larisa Bernotienė. Nuo vaikystės siūti drabužius svajojusi Larisa savo pirmąją vestuvinę suknelę sukūrė 2005-aisiais draugės prašymu. Nuo tada ir prasidėjo jos karjera: „Įkalbėjo draugė jai pasiūti vestuvinę suknelę. Labai bijojau, buvo baisu sugadinti brangų audinį, pasiūti ne taip. Bet kadangi jai ir prieš tai siuvau įdomių kirpimų sukneles, nusprendžiau surizikuoti. Jaudinausi kartu su nuotaka, kaip bus, ar pavyks, bet man labai patiko. Suknelė pavyko, o šeima gražiai gyvena iki šiol.”
Per du dešimtmečius darbo praktikos ji sako pastebėjusi, kad kiekvieną vestuvių sezoną tarp nuotakų nuvilnija tam tikros vestuvinių suknelių tendencijos: „Vienais metais būna daugiau nėrinių, kitais – daugiau spalvų, buvo metai, kada moterys norėjo pūstų suknelių.“
Ji antrina Teklei, kad nėrinių šiemet ženkliai sumažėję, o nuotakos renkasi lygius audinius, kuriuos noriai pagražina ryškesnėmis detalėmis. Larisa pastebi, kad pastaruoju metu daugėja ir iš antrų rankų perpirktų suknelių. Sprendžiant pagal dabartines tendencijas ateityje suknelės turėtų dar labiau kuklėti.
Šiandien vis rečiau siuvėjas stebina, kuomet jaunoji į suknelių primatavimus atsiveda jaunikį. Larisa Bernotienė teigia, kad prieš dvidešimt metų tokio reiškinio tikrai nebuvo, bet per paskutinį penkmetį to daugėja: „Būna kartais, kad vyras nusprendžia, kokia suknelė bus, o nuotaka nesako nieko.“ – juokiasi ji.
Rūbų modeliuotoją labiausiai džiugina, kai klientės ateina su išskirtinėmis idėjomis: „Nors darbo su sudėtingais modeliais būna daugiau, bet įdomiau dirbti. Ten – daugiau kūrybos.“
Daugiausiai kainuoja tos suknelės, kurios reikalauja ypatingai daug darbo: su išformuotomis skulptūriškomis detalėmis, korsetais, siuvinėtos rankomis ar karoliukais. Renkantis brangius audinius, tokius kaip šilkas ar nėriniai, kaina smarkiai kyla. Nemažai kainuoja ir didesnė, pūsta suknelė, nes jos pasijoniui reikia daugiau brangaus audinio sluoksnių. Pati brangiausia Larisos Bernotienės kurta vestuvinė suknelė klientei kainavo 2300 Eur, bet įprastai pas šią meistrę svajonių suknelę galima pasisiūti už 600-1500 Eur.
Larisa pasakoja, kad darbotvarkė nuo balandžio iki spalio vidurio jai pati intensyviausia: „Siūti pradedu likus dviem mėnesiams iki šventės, dažniausiai vienu metu kelias sukneles. Nuo sudėtingumo priklauso, kiek jų per mėnesį pavyksta pagaminti – kartais vieną, o kartais ir penkias. Šiai dienai turiu vietos tik rugsėjo pabaigai. Rugpjūčiui jau nebegalėčiau nuotakos papuošti. Būna metų, kai dar spalį rezervuoja vietas visam sezonui.“
