Amžinos jaunystės spąstuose
Kai mums 15-a, norime, kad būtų 18-os, kai pagaliau sulaukiame pilnametystės, norime būti 22-ejų ir savarankiškos. Kai stukteli 40, nepažįstamiesiems arba nebesakome savo amžiaus, arba amžinai liekame 35-erių. Kodėl moterys taip bijo brandos, galiausiai – pasenti?
Tai tėvų pavyzdys ir nesibaigianti standartų lavina – moteris turi būti graži, jauna, protinga, darbšti. Bet svarbiausia – JAUNA, nes būdama jauna esi vertinga tiek darbo rinkoje, tiek ieškant partnerio. Jaunystės kultas toks stiprus, kad moterys dažnai griebiasi ir paskutinio šiaudo, kad tik jų neužgožtų jaunesnės. Ach, tie kompleksai, jie taip varo į neviltį, kad geriausiais draugais tampa botulinas, implantai ir visos kitos „gėrybės“, tačiau ar tikrai būdamos barbėmis mes pasijusime laimingesnėmis ir kodėl moterys nori būti vertinamos tik per grožio, t.y. jaunystės prizmę?
Viena populiariausių procedūrų Lietuvoje ir visame pasaulyje – lūpų putlinimas. Gražu? Naudinga? Sprendžia problemą? O aš manau, kad tokia procedūra neišsprendžia nei išvaizdos, nei mąstymo problemų. Kodėl moterys nori atrodyti vienodai ir, mano nuomone, net negražiai? Nesmerkiu nei vienos procedūros, tačiau manau, kad tai neturėtų tapti mados bumu ir noru lygiuotis į Barbę.
Mano nuomone, jaunystė siejasi su polėkiu, noru veikti, siekti, tobulėti, mylėti, keliauti, atrasti, o ne su švirkštais ir stebėjimu, kiek milimetrų sumažėjo paakių raukšlė.
Ką čia slėpti, ir man patinka būti jaunai, tiesa, galvojau, kad aš jauna. Nuėjusi pas gydytoją sužinojau, kad keli metai virš trisdešimt – jau vidutinis amžius. Nėra labai smagu tai girdėti, bet čia ir vėl ta pati priežastis. Niekas nenori būti vidutinio amžiaus. Ką tai reiškia? Kad jau įpusėjome savo gyvenimą ir belieka paskutiniai pasispardymai? Tokiu atveju, tiek vyrus, tiek moteris ir ištinka krizės, kai vėjas draiko plaukus praūžiant naujausiu mersedesu, o pašonėje saldus kąsnelis – jauna mergina ar naujas gerbėjas.
Harmonijos ieškokime ne aplinkoje, o savyje
Kad ir kiek veiklos, kad ir kiek vaikų moteris beturėtų, ji visą gyvenimą norės būti graži ir reikalinga. Gal ne visam pasauliui, bet savo vyrui, aplinkiniams. Ir kalbant tiek apie negalėjimą susitaikyti su savo amžiumi, tiek apie vidutinio amžiaus krizę, svarbu susikalbėti su savimi.
Prisiminiau dar vieną filmą, kai gerai žinoma aktorė, kuriai dabar netoli penkiasdešimties, atrodo savo amžiaus ir nėra atlikusi jokių estetinių procedūrų. Tai ir glumina, ir maloniai stebina –ji sugebėjo išlikti savimi, priimti savo tikrąjį amžių nepaisant pasaulinių standartų ir grožio chirurgijos, galiausiai – ne savo pase esančius skaičius nagrinėti, o GYVENTI ir laimę kurti iš mažų smulkmenų. Tai rodo laimę ir harmoniją su savimi.
Jei pamačiusios pirmas raukšles pulsime pas gydytoją ir kaskart maskuosime gyvenimo mums pametėtus išbandymus, laimės ašaras ir pamokas – ar tuomet būsime savimi? O juk drąsa priimti save patį ir kiekvienus metus pasitikti didžiuojantis tokiu, koks esu – yra mūsų, moterų, stiprybė, tikiu, žavinti tiek artimuosius, tiek aplinkinius. Todėl artėjant Naujiesiems, pažvelkite į save ne kritiškai ir planuodamos, kiek investuosite į veido patempimo procedūras, o su žavesiu ir kurdamos savąjį grožio standartą – pasitikėjimą savimi.
