Klubo viešnios – stilistė Agnė Gilytė, dizainerė, modelis Asta Valentaitė, mados viešųjų ryšių specialistė ir mados iliustratorė Akvilė Lesauskaitė, menininkė Agnė Kišonaitė.
– Agne, tavo „Spintologija“ yra bestseleris. Ar tai reiškia, kad mūsų moterys labai rūpinasi tuo, kaip atrodo?
– Agnė: Jeigu knygos nebūtų reikėję, jos nebūtų leidę keturis kartus. Tuoj bus penktas leidimas, parduota 17 000 egzempliorių. Dabar jaučiuosi kaip koks muzikantas, kuris išleido kompaktinę plokštelę ir rengia koncertinį turą po Lietuvą. Bet tie mano seminarai reikalingi: sulaukiu milijardų klausimų, namo nepaleidžia, tenka rautis vos ne jėga: „Jau viskas, jau man reikia važiuoti, nes gyvenu kitame Lietuvos gale.“
– Akvilė: Pirmą kartą Lietuvoje visi geri patarimai surinkti vienoje vietoje. Aš feisbuke matau nuotraukų, kaip mano draugės, kurios gyvena kituose miestuose, eina į tuos seminarus. Su bičiule juokavome, kad Agnė dabar edukuos visą Lietuvą. Bet tai – labai gerai.
– Dar daug tos edukacijos reikia? Ar mūsų gatvės po truputį keičiasi?
– Agnė K.: Jaunimas greitai susiorientuoja, kas yra madinga. Ypač merginos, ir kuo jaunesnės. Tinka, netinka, bet vis tiek nešioja kokias nors trumpas palaidines ar tampres. Kai palygini užsienį su mūsų didžiaisiais miestais, nebėra tokio atotrūkio, koks buvo anksčiau.
– Asta: Vilnius tikrai atrodo labai europietiškai. Gal padeda ir tai, kad atsirado instagramai, pinterestai, visi naudojasi internetu. Visi postinasi, dalijasi gatvės mada, deda nuotraukas su savo stilingesniais ar įdomesniais derinukais. Tai įkvepia kitus. Informacijos pilna.
– Agnė G.: Aš gatvės kontekste jau jaučiuosi vyresnės kartos atstovė. Bet tie hipsteriai (vadinu juos coffee inn karta) su rožiniais džinsais, dideliais batais ir full cap’ais mane džiugina. Jie – kitokie. Mes vis labiau norime kažko išgryninto, kokybiško, ne taip prikleckinto, o jie susiurbia viską, kas yra įdomu: madingi hipiai – imam hipius, madingi pankai – imam juos, o gal sumaišom skiauterę su gėlėta suknia. Jie nebijo tokių derinių, kokių dar niekas nebuvo sugalvojęs, eina, postinasi, ir tai – labai žavu. Mano galva, viskas dabar taip apsisuko, kad ne jie mokosi iš mados, o patys įkvepia madą.
– Asta: Skaičiau, kad net Giorgio Armani mėgsta pasivaikščioti, pasidairyti, pati gal tris kartus esu jį mačiusi Milano gatvėse. Jis neslepia, kad stebi, ką žmonės vilki, ir semiasi iš to idėjų.
– Nusiperki suknelę, kartą pereini gatve, įkeli nuotrauką ir grąžini drabužį į parduotuvę. Taip daroma?
– Agnė G.: Taip. Bet yra ir įdomesnių grąžinimo priežasčių. Pavyzdžiui, žmogus pamato, kad bus sale’as: įsigytą rūbą grąžina, o tada nusiperka iš naujo – jau nukainotą. Žinau ne vieną atvejį, tautietės nesnaudžia. Mano viena bičiulė iš anksto nusipirko suknelę diplomų teikimo šventei, bet vėliau pamatė, kad tokia pati kabo nupiginta. Tad savąją grąžino, o paskui pasiuntė mamą, kad vėl tą pačią nupirktų.
Tai lietuviai moka naudotis išpardavimu?
– Agnė G.: Dauguma nemoka. Prisirenka visko („Taip pigu, negi nepirksi?!“), ko reikia ir ko nereikia. Bet dar blogesnis kitas dalykas: žmogus nori, tačiau neįperka. Vaikšto kaip katinas apie lašinius, vaikšto, vaikšto: jis morališkai jau dėvi tą rūbą. Ir kai po keturių mėnesių įsigyja už pusę kainos, daiktas nebedžiugina. Taip, tu patiri mini orgazmą, kai perki, bet mintyse jį nešioji jau seniai, jis jau turėjo nusibosti. Todėl per išpardavimą reikia imti tik basic’ą: marškinėlius, baltus marškinius, laivelius, kitą klasiką.
– Ar tai reiškia, kad mūsų spintose daug balasto?
Kai perki emocingai, tai, nuėjęs palto, parsineši batus, nes palto negavai, bet negali namo grįžti tuščiomis.
– Agnė G.: Labai daug, ir ne vien dėl išpardavimo. Žmonės perka emocingai. O kai perki emocingai, tai, nuėjęs palto, parsineši batus, nes palto negavai, bet negali namo grįžti tuščiomis. Paskui perki antrus, trečius batus ar kokį kitą „paguodos prizą“, net neturėdamas argumento, kodėl jį įsigyji. Tokio daikto moralinė vertė ima kristi jau grįžtant namo. O paskui jis kabo, mojuoja nauja etikete, bet tu jo nedėvi. Jautiesi kaltas, paguodai perki kitą „prizą“ ir taip kaupiasi tas balastas.
TAIP PAT SKAITYKITE: 4 šopoholikės įpročiai, kurie pravers ne tik per išpardavimą
– Akvilė: Dauguma lietuvių vilki tik 10–30 procentų savo spintos turinio.
– Asta: Turiu draugių, kurios sako: „Kai darysi spintos peržiūrą, pakviesk.“ Ir kai ta draugė užsimano daikto, kuris kabo neliečiamas ar yra atsibodęs tau iki gyvo kaulo, pasidaro gaila jį atiduoti. Bičiulė pradeda matuotis, pamatai drabužį iš šalies, kitoje šviesoje, ir nustembi: kodėl pati nenešiojau?
– Agnė G.: Kai turi tą morning rush – vaikų, šunų, galvą, kurią reikia plauti, ir viskam skiri pusvalandį, aišku, kad neknisi spintos ir netrauki palaidinės, kuri kabo paslėpta po keleriais marškiniais. Rengiesi, kas arčiausiai, ką išėmei iš skalbiankės ir pakabinai paviršiuje. O į tą paviršių paprastai telpa 20 procentų.
Vienas nepatogiausių ir nefunkcionaliausių baldų yra įprasta 60 cm gylio spinta su lentynomis, kuriose laikomi sulankstyti drabužiai.
Agnė K.: Dabar turiu drabužinę, kurioje rūbai sukabinti dviem aukštais. Ir tuo labai džiaugiuosi, nes tik sukabinti drabužiai yra dėvimi. Vilki viską, ką matai. Jei tik drabužį sulankstai, jį pamiršti. Vienas nepatogiausių ir nefunkcionaliausių baldų yra įprasta 60 cm gylio spinta su lentynomis, kuriose laikomi sulankstyti drabužiai. Jos savininkė paprastai nešioja tik tuos, kurie yra pirmoje eilėje akių lygyje.
– Kaip vilki pasiturinčios lietuvės?
– Asta: Vienos labai seka madą, orientuojasi joje, ieško išskirtinių dizainerių ir daiktų. Jos nori būti pastebėtos, ryškios. Kai kurios atrodo tikrai gerai: aš gal taip nevilkėčiau, bet pažiūrėti gražu. Tai tas atvejis, kai pirma pamatai drabužį, o tik vėliau – moterį. Bet to ir siekiama: jos važinėja į mados šou, būna ten fotografuojamos. Kita kategorija – tos, kurios gali sau daug leisti, bet neišsišoka. Jos turi subtilų, išpuoselėtą skonį, todėl renkasi tiesiog kokybiškus drabužius. Galėtų nuo galvos iki kojų vilkėti haute couture, bet „Givenchy“ švarkelį derina su „Isabel Marant“ sijonuku ar suranda dar paprastesnių brendų. Joms turėti kelių spalvų „Hermes“ – nebeįdomu. Tos moterys ieško rankinių, kurių ženklą žino tik labai nedaug žmonių ir tik jie gali atpažinti – pagal kokią nors nežymią detalę. Tai dabar jau tampa išskirtinumo požymiu.
TAIP PAT SKAITYKITE: Stilistė Asta Valentaitė – apie karščiausias vakarinės aprangos tendencijas
– Agnė K.: Pasiturinčios lietuvės vis tiek yra lietuvės ir rengiasi gana santūriai. Nepažįstu nė vienos tautietės, kuri tiek dėmesio skirtų drabužiams ir atrodytų taip išskirtinai kaip Anna Dello Russo ar Farida Khelfa. Originaliau ir drąsiau rengiasi gal tik menininkės.
Menas – tada, kai moki miksinti „Zara“ batus ir „Chanel“ paltuką, kai auksas ir žolė yra kartu.
– Agnė G.: Man atrodo, kad tobulas stilius yra tarp tavo, Asta, moterų ir mano klienčių. Menas – tada, kai moki miksinti „Zara“ batus ir „Chanel“ paltuką, kai auksas ir žolė yra kartu. Turėjau klientę, kuri daug keliavo, daug pirko, bet nežinojo, ką su kuo dėti, ir prie mano žalios suknelės būtų ieškojusi žalių batelių. Jos spintoje – ir „Fendi“, ir „Louis Vuitton“, ir visa kita. O man buvo labai įdomu jai į tarpus prikaišioti „Massimo Dutti“ ar ko nors panašaus. Jai buvo atradimas: manė, kad jei vienas daiktas brangus, vadinasi, nuo galvos iki kojų turi būti tokiais apkibusi... Be to, moterys bijo. Klientės yra man sakiusios: „Jei aš nusipirksiu tokį derinį, koks kabo vitrinoje, tikrai neprašausiu.“ Jos pačios spendžia sau spąstus, nes to švarko nedrįsta vilkėti su kitos firmos džinsais ir nešioja vitrininį komplekčiuką. Krauju galiu pasirašyti, kad taip būna.
– Asta: Daug kam reiktų tokių patarimų. Nes kai pažiūri renginiuose, atrodo, kad moterys ant savęs sukabino viską, ką turėjo. Bet aš jas šiek tiek suprantu: jei žmogus neturi laiko, vaikščiojimas po „Zara“ ar „H&M“ parduotuves nėra lengvas dalykas. Man pačiai apsisuka galva: ten visko labai daug.
– Agnė K.: Pritariu Astai dėl to, kaip einama į renginius. Atrodo, žmonės dabar labai seka mados tinklaraščius, mato, kaip rengiasi pasaulinių vakarėlių svečiai. Tačiau patiems atrodyti ir originaliai, ir skoningai vis dar sudėtinga.
– Akvilė: Yra dar vienas opus dalykas – mūsų renginiuose kai kas visai nesilaiko aprangos etiketo. Pagalvoja: čia – Lietuva, be to, vis tiek bus žmonių, kurie to aprangos kodo nepaisys. Kai vyko „Martini“ 150 metų jubiliejaus šventė operoje, visi svečiai gavo kvietimus, kur buvo nurodyta: vakarinė apranga. Bet netrūko tokių, kurie atėjo su džinsais...
– Asta, neabejoju, kad moterys į tave dažnai kreipiasi patarimo. Ko klausia?
– Asta: Klausimų gaunu ir socialiniame tinkle, ir gatvėje, ir draugės kreipiasi. Dažniausiai jas domina ne drabužiai, o kūnas: oda, plaukai, mityba. Klausia, kurią kosmetiką rekomenduočiau, kurią vizažistę. Jau esu nurodžiusi visas geriausias savo grimeres ir kai pačiai ateina laikas pasidažyti, atsiduriu eilės uodegoje. O dėl drabužių, esu sulaukusi nebent labai bendro pobūdžio prašymų. Jei kreipiasi, tai kad padėčiau viskuo: pasakyčiau, kur ką pirkti, peržiūrėčiau spintą, paaiškinčiau, kas elegantiška, kas – ne. „Noriu pasikeisti!“ Kartais net sutrinku, nes neteikiu tokių paslaugų. Matyt, moteriai reikia, kad įkvėpčiau pasitikėjimo.
– Akvilė: Lietuvės turi skonį. Gana santūriai atrodo ir pasidažyti dauguma moka. Joms kartais trūksta tik nedidelio sustygavimo. Tiesa, kartais trūksta ir pasitikėjimo, yra kitų psichologinių dalykų ar kas nors siejasi su asmeniniu gyvenimu. Čia kaip su plaukų perdažymu: jei negaliu pakeisti gyvenimo, pakeisiu bent jų spalvą. Net minimali permaina padeda pasijusti geriau.
TAIP PAT SKAITYKITE: 5 mados tendencijos, rudenį nuo podiumo žengiančios į gatves
– Asta: Maksimalių permainų ir nereikia. Jei moteris propaguoja sveiką gyvenimo būdą, prisižiūri, jos figūra – tokia, kad viskas jai tinka. Subtilumas ir paprastumas labai dažnai laimi. Tarkim, žiūrėdama mūsų „Mados infekciją“ kartais pasibaisiu tuo perspaudimu: jei jau toks įvykis, reikia pasiruošti! Ir matai, kaip žmonės ruošiasi. Gatvėje pilna stilingų, gražių mergaičių, bet kai tik mados renginys – visas skonis išgaruoja.
