– Nutukimas tarsi turi du sezonus – lieknėjama prieš vasarą ir prieš Kalėdas. Kaip vertinate tokį požiūrį ir kokių pasekmių žmogui gali turėti sezoninis lieknėjimas?
– Kol pasaulyje vyraus liekno kūno kultas – tai neišvengiama. Jeigu porą kartų per metus atsikratoma 2-5 kūno masės kilogramų, kurie vėl sugrįžta, tai nepavojinga, tačiau jei svoris per metus svyruoja 10-20 kilogramų į vieną ir į kitą pusę – tai žaloja mūsų kūną.
Kūno masei krentant, mažėja įvairių audinių: ne tik riebalinio, neišvengiamai krenta ir liesoji kūno masė (raumenynas), netenkama skysčių. Priklausomai nuo taikomo nutukimo gydymo, šie audinių netekimai gali būti labai skirtingų proporcijų. Profesionalūs gydytojai dietologai kontroliuoja liesėjimo procesą, kaskart įvertindami kiek netekta riebalinio ir kiek raumeninio audinių ir atsižvelgdami į tai, koreguoja mitybos terapiją.
Deja, dažnai tenka matyti kūną žalojančių netinkamo liesėjimo pavyzdžių. Pacientas pasakoja, kad per gyvenimą yra netekęs 50 ir daugiau kilogramų, tačiau visas numestas svoris sugrįžo su kaupu. Kartais žmogus pasakoja, kad jo giminės atstovai linkę būti stambesni. Tokiu atveju, tikėtina didesnė raumenų masė. Tačiau pamatavę kūno sudėtį matome, kad pacientų raumenų kiekis mažas, o jis dar skundžiasi ir greitu nuovargiu fizinio krūvio metu, sunkiai stojasi, nors jam metų tiek, kad turėtų „straksėti“. Vadinasi, dėl nutukimo kalti tikrai ne genai.
Jeigu žmogus nesugeba ir toliau gyventi pagal tuos principus, kurių laikėsi mažindamas svorį, pastarasis sugrįžta. Deja, nors krenta tiek riebalinis, tiek raumeninis audinys, dažniausiai grįžta riebalinis. O tai žaloja žmogaus kūną, palaiko lėtinio uždegimo procesus, skatina senėjimą.
– Trumpai apibūdinkite pagrindinius svorio metimo metodus (monodietos, užsitęsusi mažo kaloringumo dieta, badavimas). Ar išskirtumėte vieną, kaip veiksmingiausią ar mažiausiai žalingą, turinčią daugiau pliusų nei minusų?
– Norint sumažinti kūno masę reikia siekti disproporcijos tarp gaunamų ir išeikvojamų kalorijų. Žmogaus kalorijų poreikį nulemia įvairūs veiksniai: paveldimumas, fizinis aktyvumas, raumenų masės kiekis, sveikatos būklė ir t. t. Kalorijas gauname valgydami maistą, gerdami saldžius gėrimus. Taigi liesėjama, kai gauname mažiau nei mums reikia.
Nutukimo gydymui taikomi metodai yra keturi: maitinimosi korekcija, fizinio aktyvumo korekcija (šie būdai kartu vadinami gyvensenos korekcija), medikamentinis gydymas ir nutukimo gydymo „sunkioji artilerija“ – chirurgija. Gyvensenos korekcija būtina ir taikant trečią bei ketvirtą metodus,
Koreguoti maitinimąsi galima įvairiai: taikant labai mažo kaloringumo, mažo kaloringumo dietas, „zigzaginį“ metodą (kai normalaus kaloringumo dienos kaitaliojamos su iškrovos ar bado dienomis), mono (vieno produkto) dietos ir t. t.
Šiandien medicinos mokslo įrodyta, kad veiksmingiausia (veiksmingumu nutukimo gydyme įvardijamas netektos kūno masės išlaikymas ne trumpiau kaip dvejus metus) – mažo kaloringumo dietos su kruopščiai parinktais maisto produktais, kurie užtikrintų dietos visavertiškumą. Sėkmingiausia, kai besigydydamas dėl nutukimo asmuo nesijaučia skriaudžiamas, alkanas, nelaimingas.
– Moterys lieknos nori būti nepaisydamos savo amžiaus. Ką svarbu žinoti apie medžiagų apykaitos greitį lieknėjančiai dvidešimtmetei ir keturiasdešimtmetei?
– Kas 10 metų žmogaus kalorijų poreikis mažėja. Šis mažėjimas labai individualus, skaičiuojama, kad jis sudaro 3-8 proc. Taigi, lieknėjanti dvidešimtmetė savo lėkštėje gali matyti gausesnį maisto kiekį nei lieknėjanti keturiasdešimtmetė.
Tačiau reikia prisiminti, kad norint būti sveikos kūno masės, būtina su maistu gauti visų būtinųjų maistinių medžiagų. Dieta negali alinti organizmo. Be to, svarbu būti fiziškai aktyviu: nueiti nors 3 kilometrus ar 15 minučių aktyviau pajudėti kasdien.
Projekto partneriai: