Metinė prenumerata tik 6,99 Eur. Juodai geras pasiūlymas
Išbandyti

Lietuvišką prekės ženklą sukūrę broliai Ignas ir Gustas: pradėjome bijodami, kad neteksime investuotų pinigų

Jų kurtą džemperį savo koncertams kaip scenos aprangą yra pasirinkęs Andrius Mamontovas, o neseniai prie brolių Gusto ir Igno Klėjų prisijungė ir menininkė Jolita Vaitkutė. Vienas iš brolių sukurtų džemperių yra įrėmintas pas profesorių Vytautą Landsbergį darbo kabinete. Vietoje paauglystės maišto jie pasirinko kūrybą, nors kartais, sako, tarp dviejų brolių kyla tyladieniu besibaigią konfliktai. „Tačiau viskas turbūt į naudą“, – juokiasi Gustas ir Ignas.
Gustas ir Ignas Klėjai
Gustas ir Ignas Klėjai / Juliaus Kalinsko / 15min nuotr.

Lietuvišką prekės ženklą briedisTù sukūrę Gustas ir Ignas yra ne tik broliai, jie – ir verslo partneriai, ir bendraminčiai. Du broliai – šimtai briedžių. Taip save jiedu pristato patys, o veiklai pasirinko paprastą ir kasdienį drabužį – džemperį.

15min GYVENIMO pokalbis su Gustu ir Ignu – apie verslo idėją, atsiradusią dar mokykloje, apie kelius į sėkmę. Ir apie tai, kaip maža didelė svajonė gali tapti briedžiu.

– Kaip atsirado briedisTù? Ir kodėl u raidė su kirčiu?

Ignas: briedisTù tai mūsų su Gustu ilgai galvotų idėjų ir svajonių rezultatas. Dar būdami nepilnamečiai, mokykloje, nors mus ir skiria 5 metų amžiaus skirtumas, visada galvodavome kaip būtų „kieta“ kurti savo prekės ženklą ir jam vadovauti.

Tuomet išlipti iš mokyklinių suolų standartų mums atrodė labai svarbu, norėjome kuo nors išsiskirti, nemaištaujant paauglystėje, bet kuriant „kažką“. Žodis „kažką“ turbūt puikiai apibūdina tuometinę mūsų būseną, kai nežinojome, ko norime, ką galime ir ką sugebėtume.

Todėl tik praėjus keleriems metams nuo pirmų pasvajojimų, man įstojus į pirmą medicinos studijų kursą, o Gustui dar būnant moksleiviu, supratome, kad tai gali būti drabužių prekės ženklas. Tokių, kurių mes patys neturime ir kurių mums patiems trūksta.

Norėdami, kad drabužiuose atsispindėtų Lietuva, kad tai būtų skoninga ir subtilu, mes pasirinkome mūsų miškų grožį – briedį.

Gustas: Kirtį padiktavo pats prekės ženklo pavadinimas. Norėjome, kad žodis „briedis“ ir „Tu“ būtų vienas prie kito, be tarpo, bet abu puikiai persiskaitytų. Kairysis kirtis žodyje „Tu“ leidžia lengvai identifikuoti prekinio ženklo pavadinimą.

– Kodėl briedis? Galiausiai – kodėl drabužiai? Buvo galima gaminti, pavyzdžiui, automobilio kvapus su briedžio atvaizdu. Arba degtukų dėžutes. Arba atvirukus. Arba dar ką nors. Tačiau jūs pasirinkote džemperius.

Gustas: Galima sakyti, kad briedis, kaip simbolis, atsirado labai spontaniškai. Dar mokydamasis mokykloje, pradėjau dirbti grafikos dizaineriu. Kurdavau įvairiems projektams vizualinį identitetą, įvairioms įmonėms – logotipus. Ilgai galvojau, kad norėčiau ką nors vizualaus sukurti savo miestui – Lazdijams. Iš to noro gimė kelios iliustracijos su mūsų krašto simboliais, o tarp šių iliustracijų buvo ir briedis.

Briedis yra mūsų miesto herbo centre, tad logiška, kad mes jį matydavome labai dažnai, tik niekada jo nepastebėdavome taip, jog pagalvotume, kad jis gali tapti prekės ženklo simboliu.

Tos nupieštos iliustracijos kelerius metus gulėjo mano kietojo disko aplanke ir tik tvarkydamasis failus aš dar kartą atsidariau briedžio iliustraciją ir jį pamačiau visai kitomis akimis.

Supratau, kad iš jo gali išeiti kažkas neblogo. Greitai internete susiradau džemperio nuotrauką, uždėjau briedžio simbolį ir pasidalinau feisbuke. Nuo tada viskas ir prasidėjo.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Ignas Klėjus
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Ignas Klėjus

Ignas: Rūbus žmonės dėvi kasdien, be to, tai kūrybos forma, kurioje galima parodyti išradingumą ir įsijausti į kitus žmones – ko jie norėtų, kas jiems būtų įdomu?

Tai turbūt įdomiausia proceso dalis – suprasti skirtumus tarp to, ko norime patys ir ko nori briedžio sekėjai. Pradinį drabužių dizainą kuriame patys, po to pasitelkiame profesionalus, ir būna galutinis sprendimas. Gustas, kaip grafikos dizaineris, dirba prie to, ką matome ant drabužių.

– Tada kodėl briedis yra būtent toks? Nes juk bet kokį gyvūną ar daiktą – bet ką – galima nupiešti labai skirtingai.

Gustas: Minimalizmas yra mano mėgstamiausias kūrybos bruožas. Briedis yra būtent toks. Plonos linijos, neperkrautas nereikalingomis detalėmis, greitai ir lengvai atpažįstamas.

Ignas: Briedis, kaip simbolis nuolat atsinaujina, nors galima sakyti, kad nesikeičia, jis tiesiog pildosi elementais. Ir šiuo metu ruošiame briedžio atnaujinimą. Pasaulis keičiasi nuolat, privalome keistis ir mes su briedžiu.

– Ar nėra sudėtinga kartu dirbti broliams? Kiek jums metų? Supratau, kad į Vilnių atvykote iš Lazdijų?

Ignas: Man yra 24 metai. Taip, esame kilę iš mažo miestelio Lenkijos pasienyje – Lazdijų. Nors gyvenu ir daugiausia laiko praleidžiu Vilniuje, savęs vilniečiu nevadinu, labiau mėgstu laikyti save mažo miestelio piliečiu, kur viskas yra arčiau gamtos.

Kadangi mus sieja labai artimi giminystės ryšiai, dirbti yra sunkiau, neretai mūsų diskusijos perauga į labai atvirą kritiką vienas kito idėjoms. Ta kritika kartais leidžia bent gerą parą abiem susiraukus patylėti (juokiasi).

Paradoksalu, bet turbūt ši savybė, nors ir neretai stabdo darbo procesą, padeda sustoti ir viską dar kartą gerai apgalvoti, o labai dažnai tarpusavio kompromiso radimas leidžia rasti teisingiausią sprendimą, pavyzdžiui, kuriant naujus drabužius.

Ta kritika kartais leidžia bent gerą parą abiem susiraukus patylėti (juokiasi).

Gustas: O man yra 20 metų. Esu girdėjęs ne vieną verslo istoriją, kai verslą kuria artimi giminaičiai ir jie teigia, kad dėl to viskas sekasi daug paprasčiau. Negalėčiau nei patvirtinti, nei paneigti, bet mes su Ignu esame labai skirtingi.

Žinoma, kad iš šių skirtumų atsiranda nemažai teigiamų, bet ir nemažai neigiamų dalykų. Manau, kad tikrai ne visose situacijose giminystės ryšys padeda kūrybai.

– Esate studentai?

Ignas: Studijuoju mediciną, esu jau šeštame kurse.

Gustas: Pradedu studijuoti politikos mokslus, o šalia viso to dirbu laisvai samdomu grafikos dizaineriu.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Gustas Klėjus
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Gustas Klėjus

– Kaip verslas telpa į studijas, o gal atvirkščiai? Regis, ir studijų sritys visai ne „briediškos“. Kas suteikia daugiausia džiaugsmo, kas nuvilia?

Ignas: Tai, ką darėme pradžioje, nebuvo verslas, mes net nesiekėme sukurti verslo. Jis gimė natūraliai. Pradžioje norėjome, kad apie mūsų kūrinį sužinotų kuo daugiau žmonių, o apie uždarbį net nesvajojome. Viskas, ką darėme, buvo tik iš noro kurti. Uždirbti pinigai, galima sakyti, buvo skirti tam, kad norą kurti galėtume įgyvendinti.

Vėliau, kai briedis sulaukė dėmesio, kurio nesitikėjome, tai turbūt ir išaugo į verslą. Supratome, kad norint kurti toliau ir pateikti kažką naujo, briedis turi ne tik išlikti ant egzistavimo ribos, bet ir uždirbti ateičiai.

Daugiausia džiaugsmo (o tai daro mane laimingu) teikia rūpinimasis briedžiu ir kai tą įdėtą darbą vertina žmonės, kurie dėvi mūsų sukurtus rūbus.

Ypač pradžiugina tie, kurie parašo, kad sugrįžta įsigyti mūsų kūrinį jau kelintą kartą, aprengia visą šeimą, o kartais net visus giminaičius. Tada suprantame, kad viso to reikia ne tik mums, bet ir kitiems.

Gustas: Specialių žinių, mokslo, kaip sukurti verslą ar prekės ženklą, neturėjome, nes to patys neplanavome, o visos žinios, kurios yra reikalingos dirbant, atėjo ir toliau eina su mūsų noru tobulėti.

Pamenu patį pirmą nusivylimą, kai pardavėme pirmą drabužių tiražą ir reikėjo užsakyti antrąjį, aš tikėjausi, jog po greitai parduoto tiražo nereikės didelio darbo, viskas vėliau suksis žymiai lengviau (juokiasi). Greitai supratau, kad klydau. O su kiekvienais metais darbų tik daugėja.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Gustas ir Ignas Klėjai
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Gustas ir Ignas Klėjai

– Gustai, Ignai, jei, pavyzdžiui, koks 16-tis jūsų paklaustų: ar verta pradėti savo verslą? Kaip nepaleisti svajonės? Ką atsakytumėte?

Gustas: Būtent tiek metų man ir buvo, kai mes su Ignu pradėjome kurti briedį. Manau, kad šis amžius labai padėjo, buvau labai jaunas ir daug dalykų nesupratau. Tas nesupratimas ir leido išbandyti įvairiausias idėjas, iš kurių vienos buvo sėkmingos, kitos nelabai. O tokiame amžiuje suklysti, manau, yra labai teigiamas dalykas. Supranti, kaip viskas gyvenime veikia iš tiesų. O ir laiko pasitaisyti turėsi dar daug.

Ignas: Mūsų dažnai klausia, kaip nugalėti baimę pradėti kurti, bet mes ir patys pradėjome neturėdami į tai atsakymo. Pradėjome bijodami, kad neteksime visų investuotų pinigų, kuriuos sunkiai uždirbome.

Jei sakyčiau, kad viską lemia tik sėkmė, būtų lėkšta ir šiek tiek neteisinga. Be sunkiai paaiškinamos sėkmės, dar reikia pagalvoti ir apie ateitį – kodėl planuojamas kurti projektas, kūrinys, produktas, ženklas bus įdomus ir aktualus po metų ar kelerių. Tokia kūrinio savybė leis jam būti dinamiškam, leidžiančiam prisitaikyti prie žmonių norų ir poreikių. Juk kuriame ne tik sau, bet ir tam, kad sudomintume kitus žmones.

– Apskritai, kas sunkiausia pradedant verslą?

Ignas: Savo veiklą pradėjome visiškai neturėdami žinių apie rūbų siuvimą ir verslą. Sunkiausia buvo įgauti tinkamų žinių pačioje pradžioje, sekti kitus drabužių prekės ženklus ir stengtis padaryti kitaip ir dar geriau.

Gustas: Nieko lengvo nebūna kuriant savo, esi atsakingas dvigubai daugiau už tai. Galbūt buvo sunkiausia suvokti, kokius finansinius įsipareigojimus su tiekėjais ir gamyklomis turime, bet su kiekvienais metais mes augame ir įsipareigojimai auga, bet užtikrintumas su metais vis didesnis.

– Kiek laiko jau dirbate, kokias drabužių linijas esate sukūrę?

Ignas: Rugsėjo 16 dieną bus lygiai ketveri metai, kai išleidome pirmąjį džemperių tiražą. Jis buvo labai mažas ir skirtas žmonėms, kurie mūsų rūbą užsisakė iš anksto. O kūryba iki pirmojo tiražo truko dar apie pusę metų, tad briedis skaičiuoja jau savo penktus metus.

Labai vengiame vadinti savo drabužius linijomis, nes manome, kad orientuojamės į tokį rūbų kiekį, kokį diktuoja žmonių poreikis. Todėl esame alternatyva visiems dideliems pasauliniams prekių ženklams, kurie galbūt ne visada užsiima atsakinga rūbų gamyba.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Gustas ir Ignas Klėjai
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Gustas ir Ignas Klėjai

– Jūsų versle atsidaro ir menininkė Jolita Vaikutė. Koks jos indėlis, kodėl būtent su ja pradėjote dirbti? Daugiau nei prieš metus kartu išleidote drabužių seriją „težydi“. Kokia jos mintis, idėja?

Gustas: Rūbų serija „Težydi“ yra skirta iškilioms Lietuvos asmenybėms, kartais juos net pavadiname herojais, nes žinome juos tik iš nuotraukų ir istorijos pasakojimų.

Šiuos drabužius kūrėme kartu su menininke Jolita Vaitkute. Rūbai yra papuošti Jolitos portretų interpretacijomis. Vaizduojame Mikalojų Konstantiną Čiurlionį, dr. Joną Basanavičių, Juliją Beniuševičiūtę Žymantienę-Žemaitę, o šių metų pradžioje šią kompaniją papildėme ir profesoriaus Vytauto Landsbergio portretu.

Su profesoriumi prieš metus buvome susitikę jo darbo kabinete, pasiūlėme jam šią idėją, kad jo veidas atsirastų „Težydi“ serijoje. Užtruko kiek mažiau nei metus. Galiausiai įgyvendinome ir šio portreto idėją. Beje, pirmasis šio portreto tiražo džemperis įrėmintas pas profesorių darbo kabinete.

Su Jolita pradėjome dirbti irgi labai atsitiktinai. Praėjusių metų pavasarį feisbuke pamatėme Beatos Nicholson nuotrauką su kažkada Jolitos paauglystėje kurtu Čiurlionio portreto džemperiu.

Tuomet mums kilo mintis, kad užsienyje tam tikros istorinės asmenybės tampa kone herojais, taip išliekančios tiek jaunų, tiek suaugusių žmonių atmintyje kaip žmonės, nuveikę didelius darbus.

Pagalvojome, kodėl mūsų Lietuvos istorinės asmenybės negali tapti herojais, kuriuos matytume kasdien ant rūbų? Taip gimė „Težydi“ idėja. O juokingiausia tai, kad šią idėją sugalvojus, su Jolita susisiekti nespėjome, jai ta pati idėja kilo, ir ji parašė laišką mums greičiau nei mes jai. Nors iki to laiko nebuvome artimi pažįstami.

– Kas yra jūsų drabužių pirkėjas? Jei tektų jį nupiešti, koks tas piešinys būtų?

Ignas: Mūsų drabužių pirkėjas yra tas žmogus, kuris vertina tai, jog rūbas sukurtas Lietuvoje. Pastaraisiais metais žodis „Lietuva“ tapo savotiškai neatsiejamu lietuviškų produktų elementu.

Manau, tai yra svarbi augančio lietuviškumo savybė. Žmonėms svarbu, kur ir kaip pagaminti daiktai, supantys mus. O tai ne tik leidžia visuomenei tapti sąmoningesnei, bet ir augti Lietuvos verslui, taip auga mūsų pačių valstybė.

– Ir paskutinis klausimas. Ar esate matę tikrą briedį?

Gustas: Mūsų gimtojo miesto miškuose juos galima ne tik pamatyti, bet atitinkamais mėnesiais ir išgirsti, kaip iš skirtingų miško vietų jie komunikuoja savo keistu balsu. Kviečiame aplankyti Lazdijų krašto miškus, pamatyti ir išgirsti.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kai norai pildosi: laimėk kelionę į Maldyvus keturiems su „Lidl Plus“
Reklama
Kalėdinis „Teleloto“ stebuklas – saulėtas dangus bene kiaurus metus
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos