Visuomenės pamėgtoje programoje prieš 14 metų, liepos 26-ąją, būtent pirmą valandą dvidešimt šešios minutės po vidurdienio, Mike’as Kriegeris, „Instagram“ vartotojo sąsajos ir kodų bazės kūrėjas, pasidalino pirmąją publikacija visoje šios programėlės istorijoje (Bruner, R. (2016). A Brief History of Instagram’s Fateful First Day. Time.).
Kartu su Kevinu Systromu, programuotoju bei verslininku, jie gilinosi į „Instagram“ „protėvio“, programėlės „Burbn“, naudojimo statistiką ir supratę, kad vartotojai daugiausiai naudoja nuotraukų dalinimosi ir redagavimo funkcijas, palikdami tik šias funkcijas jie sukūrė daugelio kasdienybės dalimi tapusį instagramą.
Po keleto pirmųjų, testavimui skirtų publikacijų, kurios buvo pagražintos įvairių spalvas ir ryškumą keičiančių efektų, 2010 metų spalio 6 dieną platforma „Instagram“ tapo pasiekiama visiems.
Praėjo 14 metų nuo pirmosios publikacijos ir dabar kasdien „Instagram“ šviesą išvysta daugiau nei šimtas milijonų nuotraukų (ScienceDaily. (2021). 90 % of young women report using a filter or editing their photos before posting. ScienceDaily.). Nepaisant naujų patobulinimų ir funkcijų, programėlės pagrindas išliko toks pats – momentų, užfiksuotų nuotraukomis, dalinimasis. Vis dėlto pasikeitė didžiosios dalies pasidalinamų nuotraukų tikrumo lygis.
-
Kviečia teikti darbus Jaunųjų žurnalistų premijai: šiemet – dėmesys ir moksleiviams
-
Nuo išmieros iki instagramo: kurie iš šių 10 žodžių iš I raidės vartotini, o kurie ne?
-
Daugiau nei 55 tūkst. sekėjų subūrusi „Keita žemaitė“: „Neturiu nei vyresnio vyro, nei milijono“
-
Griežtesni saugumo reikalavimai „Instagram“: tėvai matys, kas bando susisiekti su jų vaiku
-
Žuvo apie vestuves su savimi skelbusi 26-erių influencerė: prieš mirtį – nerimą keliantis įrašas
„Instagram“ istorijos pradžioje nuotraukos būdavo patobulinamos efektais, kurie pakeisdavo tik jų spalvas, ryškumą, dabar nuotraukų redagavimas yra pasikeitęs – jis dažnai naudojamas kaip priemonė atitikti dabartinėje visuomenėje nusistovėjusias grožio normas, kitaip – grožio standartus.
Grožio standartai – tam tikri išvaizdos bruožai, kuriuos visuomenė mato ir vertina kaip patrauklius, gražius (Health, P. F. (2024). Beauty Standards: What Are They And How Do They Influence Society? Psichology For Mental Health.).
Natūralu, kad skirtingo meto žmogui frazė „grožio standartai“ keltų vis kitokias asociacijas – grožio standartus formuoja to meto įsitikinimai, medijos ir jų sklaida, „kultūrinių, socialinių ir istorinių įtakų sąveika“ (Riaz, T. (2024). The Evolution of Beauty Standards Through History. RootsAndRoutesMag.Com.). Visgi faktas, kad jie egzistuoja nuo visuomenei sunkiai galva suvokiamų laikų ir savo egzistavimu ryškesnį pėdsaką palieka moterų kasdieniniuose gyvenimuose, yra aiškiai matomas istorijos raidoje.
Priešistorė – laikotarpis, kuriame dar neegzistavo raštas, todėl išlikusių rašytinių šaltinių iš šio laikotarpio tiesiog nėra. Vis dėlto, apie šiame laikotarpyje nusistovėjusius grožio standartus liudija 1908 metais (Kuiper, K. (2024 m. July 26 d.). Venus of Willendorf.) rasta moters statulėlė (Venus of Willendorf), kurios sukūrimo laikas siekia daugiau nei 25 tūkst. metų prieš mūsų erą . Ji leidžia daryti prielaidą, kad idealizuotas moters kūnas tuo metu buvo apkūnus, plačiais klubais.
Senovės Graikijoje, kurią daugelis natūraliai galvoje sieja su mitais bei deivėmis ar dievais, grožio sąvoką įkūnijo Afroditė. Ji buvo grožio, vaisingumo, meilės deivė (Britannica, T. E. (2024) Aphrodite. Britannica.), o skulptūrose ji dažniausiai vaizduojama apvaliomis kūno formomis. Tai pratęsia moters grožio idealo ir stambumo sąvokų „ėjimą“ drauge.
Praėjus daugeliui metų, viduramžiais ir renesanso laikais, didesnis dėmesys pradėtas kreipti į proporcijas. Šviesi oda, maža nosis, tobulai vienas nuo kito nutolę antakiai, šviesūs plaukai, vis dėlto apvalesnių formų kūnas. Taip atrodė moterys to meto žymiausių menininkų – Mikelandželo, Leonardo Da Vinčio, Sandro Botičelio – skulptūrose, paveiksluose, kas buvo to meto pagrindinės medijos formos, įkūnijančios grožio standartus (Hering, E. (2020). Portraiture and The Female Ideal in Renaissance Art. Medium.).
Barokas – pirmieji perukai, korsetai ir ryškus makiažas. Šios priemonės greitai tapo kasdienybės dalimi, padėjo atrodyti įspūdingai, tobulai ir atitikti to laikotarpio grožio standartus, kuriuos formavo to meto medijos – paveikslai – bei aukštuomenė (Howard, J. (2018). The history of the ‘ideal’ woman and where that has left us. CNN.). Paveiksluose moterys vaizduotos su didingomis šukuosenomis, prabangiomis suknelėmis ir siauromis, korsetų sutrauktomis talijomis.
XX amžius buvo pilnas pokyčių žvelgiant ne tik į istorijos vadovėlių puslapius, bet ir į bruožus, kurie įkūnijo moters grožio sąvoką. Būtent XX amžiuje moters grožio standartas pradėtas asocijuoti su liesu, o ne apkūniu kūnu. Tokiam drastiškam grožio sąvokos pokyčiui daug įtakos turėjo kylantis susidomėjimas filmais bei žurnalais Šiaurės Amerikoje ir Vakarų Europoje. Juose pradėti vaizduoti lieknesni ir ypač proporcingi kūnai, kurie nepastebimai greitai tapo idealu.
Išpopuliarėjusios medijos formos tapo vieta, kurioje pradėta aktyviau dalintis sulieknėti padedančiais patarimais ir kvailomis reklamomis, kurios žymi itin ryškų dietų kultūros pradžios tašką. Priešingai, stambesnės moterys filmuose dažniausiai atlikdavo lengvai pajuokiamus, publikos nemėgstamus ar menkinamus personažus (Swami, V. (2016). Women’s idealised bodies have changed dramatically over time – but are standards becoming more unattainable? The Conversation.).
XX amžiaus trečiame bei devintame dešimtmečiuose, kuomet idealus moters kūnas buvo liekniausias visoje Jungtinių Amerikos Valstijų istorijoje, pasiektas didžiausias kada nors užfiksuotas sergančiųjų valgymo sutrikimais skaičius (Howard, J. (2018). The history of the „ideal“ woman and where that has left us. CNN.). Jau tada lieknas moters kūnas buvo taip akivaizdžiai idealizuojamas, kad kitaip atrodančios moterys pradėjo jaustis nepakankamai gražios savo kūnuose ir siekė atrodyti kitaip, nepaisydamos šio sprendimo žalos tiek fizinei, tiek emocinei sveikatai.
Prie stambesnių kūnų engimo dešimtame dvidešimto amžiaus dešimtmetyje prisidėjo Pasaulio sveikatos organizacijos pranešimai apie nutukimą (Howard, J. (2018). The history of the „ideal“ woman and where that has left us. CNN.). Nutukimas – lėtinė liga, kuomet žmogus turi per daug kūno riebalų, todėl gali padidėti sveikatos problemų, įskaitant diabetą, širdies ligas, insultą, artritą ir net kai kurias vėžio formas, rizika (Moores, D. (2023). Obesity: What You Need to Know. Healthline.).
„Nutukimo epidemija“ lėmė tai, kad visi stambesni asmenys buvo pradėti sieti su ligomis, nors tai nebuvo tiesa visais atvejais.
Šis kontrastingas skirtingų kūno formų demonstravimas plačiojoje visuomenėje lėmė dar didesnį lieknų kūnų idealizavimą, nes toks kūnas tapo ne tik gražaus, bet ir sveiko kūno simbolis.
Labai ryškų indėlį tokioje moters grožio sąvokoje, kokią ją visuomenė įsivaizduoja iki dabar, paliko ir pirmieji supermodeliai, kurie iškilo panašiu metu – XX amžiau antrojoje pusėje. Viena pirmųjų tarptautinių supermodelių – Twiggy (tikras vardas bei pavardė Lesley Hornby) puikiai įkūnijo lieso moters kūno idealą (Howard, J. (2018). The history of the „ideal“ woman and where that has left us. CNN.). Nuo tada ilgą laiką būtent tik moterys su tokiais kūnais demonstruodavo naujausias madas, pasirodydavo ant populiarėjančių žurnalų viršelių ir įkūnijo tai, ką visuomenė laiko gražia moterimi.
Istorija rodo, kad grožio standartai nuolatos keičiasi ir jų besivaikydama vieną dieną gali būti giriama, o kitą kritikuojama. Vis dėlto neįmanoma paneigti, kad visais laikais išskirtinai moterys buvo suformuotų standartų ir visuomenės, kuri juos suformavo, vergės.
Visgi noras ištrūkti iš vergystės nėra neegzistuojantis ar nejuntamas. „Fat acceptance“ judėjimas prasidėjo jau septintajame dvidešimto amžiaus dešimtmetyje (Cherry, K. (2024). What Is Body Positivity? verywellmind.). Jis skatino atkreipti dėmesį į stambių žmonių, ypač moterų, padėtį visuomenėje ir sunkumus, su kuriais joms tenka susidurti dėl plačiojoje visuomenėje vyraujančios diskriminacijos.
Būtent iš šio, ne taip gerai žinomo, judėjimo šaknų išaugo dabar daugumai žinomas „Body positivity“. Šio judėjimo tikslas yra visų kūno dydžių ir tipų priėmimas, o ne tik tų, kurie atitinka visuomenėje priimtus grožio idealus. Taip pat pabrėžiamas savęs priėmimas ir kūno gebėjimų įvertinimas, nepaisant fizinės jo formos (Psichology, T. (be datos). Body Positivity: Concepts and Critiques. Psichology Today.).
2012 metais instagrame iškilo ne tik pirmieji nuomonės formuotojai, bet ir „Body positivity“ judėjimas bei jam skirtos grotažymės (Sinyard, A. (2022). Body positivity: Where are we at 10 years into the social media movement? Stylist.). Instagrame publikacijų po šiomis grotažymėmis dabar per dešimtis milijonų. Nepaisant to, kad šis judėjimas kilo iš siekio atkreipti dėmesį į stambesnių, visuomenės kritikuojamų ir su kasdiene diskriminacija susiduriančių moterų padėtį, dabar šiomis grotažymėmis pažymėtose nuotraukose matome įvairiausius kūnus.
Iš pirmo žvilgsnio net galima teigti, kad didžiojoje publikacijų dalyje – visuomenės „pamėgtos“ ir priimtos kūno formos, kurios toliau išlieka dėmesio centre, net ir ne joms skirtame judėjime (Conason, A. (2019). Is Body Positivity for All Bodies? Psichology Today.).
Kodėl visuomenės standartus teoriškai atitinkančios moterys irgi atsiranda po „Body positivity“ medžio šakomis?
Grožio standartų atitikimas nereiškia, kad moterys jaučiasi gražios ar pasitikinčios savimi. Moterys, kurių kūnai galbūt yra tie, kuriuos siejame su grožio idealu, irgi gali būti nepatenkintos savo išvaizda, nelabai pasitikėti savimi. Būtent tada moterys, atrodo, puikiai atitinkančios standartus, bet susilaukiančios daug kritikos iš savo negatyvaus vidinio balso, pradeda prisidėti prie „Body positivity“ judėjimo, nes jaučia, kad jų kūnai taip pat turi teisę būti matomi. Siekia pripažinimo ir pasitikėjimo dozės, kurią dažnai suteikia pozityvūs komentarai.
Bet pasitikėjimas savimi nėra paremtas tik žmogaus išore. Nors standartų atitikimas ir gali prisidėti prie stipresnio pasitikėjimo savimi jausmo, svarbu suprasti, kad norint iš tiesų pasitikėti savimi, reikia pasitikėti savo vidumi (Fischer, L. (2024). Does Confidence Come From Looks? enotalone.).
Vis dėlto didelis kiekis būtent tokių publikacijų užstoja galimybę daug visuomenės kritikos ir įžeidžių komentarų susilaukiančioms moterims būti matomoms. Tai trukdo mažinti atstumą, iki šiol daugelio galvoje skiriantį gražią moterį ir stambumą. Taip judėjimo pirminė idėja nėra išpildoma.
Nepaisant tam tikrų neigiamų pusių ar kritikos, kurių ypatingai sunku išvengti bet kokio pobūdžio judėjime, pagrindinės jo idėjos – visų kūnų priėmimas, dėmesio atkreipimas ne tik į savo fizinį, bet ir vidinį grožį – tikrai aktyviai skleidžiamos tiek visuomenėje, tiek instagrame jau daugiau nei 12 metų.
Deja, bet moterų noras atitikti „normas“ socialiniuose tinkluose, išskirtinai „Instagram“, išlieka. Ar judėjimas nėra pakankamai efektyvus? O galbūt problema slypi pačioje programoje?
„Instagram“ nuo pat savo sukūrimo buvo ir išlieka nuotraukų dalinimusi paremta programa, kas sukuria puikią erdvę atsirasti socialiniam lyginimuisi bei manipuliacijai realybe (Graham, S. (2021). Picture Perfect? How Appearance-Focused Images on Instagram Affect . Department of Psychology University of Otago.). Abu šie veiksniai yra glaudžiai susiję ir kartu daro įtaką mažesnės savivertės ir nepasitenkinimo savo kūnu bei išvaizda formavimuisi.
Socialinio lyginimosi teorijos kūrėjas Leonas Festingeris teigia, kad „žmonės yra linkę pritaikyti informaciją, kurią sužino apie kitus žmones, sau“. Su „Instagram“ tai daryti labai lengva, nes žmonės programoje yra linkę dalintis išskirtinai tik savo gyvenimo „žvaigždutėmis“ – maloniomis akiai nuotraukomis, kuriose jis atrodo tobulai pagal visuomenėje nusistovėjusias nuostatas.
Nepaisant lyties, visi matydami tokias nuotraukas dažnai nesusimąsto, kad tai tik viena maža dalis realybės ir kad tai nebūtinai yra tikroviškas realybės atspindys. Normas atitinkančio turinio socialinių medijų erdvėje „Instagram“ matome ne tik įžymybių, bet ir bendraamžių paskyrose. Būtent su jų nuotraukomis esame linkę lygintis dažniau – jų realybė ir galimybės atrodo daug artimesnės mūsų pačių gyvenimams, todėl jaučiame stipresnį kaltės, savęs menkinimo jausmus, kad neatrodome taip pat, kaip jų publikacijos. Socialinis lyginimasis nėra išskirtinai moterų jaučiamas instinktas, bet kaip istorijos palikimas, moterų pečius instinktas, dažnai virtęs pareiga, atitikti grožio standartus slegia daug stipriau.
Verta paminėti, kad taip, kaip žmogų emociškai veikia matomas „tobulas“ turinys, priklauso nuo daugelio aspektų – santykio su savo kūnu, praeityje patirtų sunkumų, susijusių su valgymo sutrikimais, nuolatinio lyginimosi su artima aplinka, emocinio pažeidžiamumo (Graham, 2021).
Visgi nuolat matomas normas atitinkančių moterų keliamas turinys ir lyginimasis su juo gali tapti asmeninių nuotraukų keitimo ir manipuliavimo realybe socialinėje erdvėje priežastis.
Tobulėjant technologijoms manipuliuoti realybę yra išskirtinai paprasta – tereikia keleto programėlių, noro ir penketo minučių. Net 90 proc. moterų pripažįsta, kad redaguoja savo nuotraukas prieš keldamos jas į „Instagram“. Pripažįsta keičiančios žandikaulio, nosies ar kūno formą, lyginančios odos lygumą ar dantų baltumą (ScienceDaily, 2021). Taip labai daug turinio instagrame iš tiesų tėra iliuzija – nuotraukos tampa vitražu, sudarytu iš daug gabaliukų, kurių didelė dalis tėra melas.
Išrauti lyginimosi tarpusavyje ir prisidėjimo prie „grožio idealas = lieknas kūnas, tobula oda, tobula nosis“ praktikos šaknis yra sunku, nes milžiniška dalis moterų užauga su grožio idealą propaguojančiomis idėjomis ir jų skatinimu. Moterys girdi šeimos narių ar tolimesnių giminaičių išsakomus užgaulius komentarus, kurie yra galvoje įsirėžusių įsitikinimų vaisiai. Kvailos idėjos ir „tobulų“ kūnų dievinimas, o kitokių kūnų šmeižimas mūsų tyko klasika tapusiuose filmuose, knygose. Net ir tame pačiame „Instagram“ populiariausios nuomonės formuotojos yra grožio idealus atitinkantys modeliai, pop kultūros atstovai. Juos seka ir kasdien save lygina su jais milijonai žmonių.
Visgi tai vis sparčiau keičiasi. Keičiasi dėl moterų, kurios siekia nutraukti per amžius besitęsiančią moterų vergystę visuomenei ir jos moterims nustatytiems standartams. Visuomenėje įsišaknijusį grožio standartų suvokimą keičia modelių agentūros, kurios išdrįsta išlipti ir iš mados pasaulyje nusistovėjusių standartų ir kurių kolekcijas pristato įvairių kūno formų moterys. Prie pokyčio prisideda ir reklamos, kuriose stambesnės moterys rodo, kad buvimas stambiu nereiškia buvimą neaktyviu ar nesveiku. Stambesnės sportininkės, daugkartinės pasaulio čempionės, kurioms jų kūnai nėra priešas, o kaip tik įrankis įrodyti pasauliui, kad skaičius svarstyklėse nėra jo galimybių rodiklis.
Populiarios moterys, kurios išdrįsta dalintis realiu savo kūnu, kalba apie kūno priėmimą, dalinasi ne visada tobula realybe ir skatina atkreipti visuomenės dėmesį į problemas, vis dar kankinančias stambesnes ar kitaip, visuomenės normų savo išvaizda neatitinkančias moteris. Visuomenėje nusistovėjusias normas ir savo santykį su kūno formos ir grožio sąsaja keisti galime kiekviena ir pokyčio erdve gali tapti „Instagram“.
„Instagram“ nėra toksiška, grožio standartus nustatanti ar propaguojanti programa – didelis kiekis grožio standartus idealizuojančio turinio ją tokia pavertė visuomenės akyse. Iš tiesų „ Instagram “ išlieka tik nuotraukų dalinimosi programa, koks ir buvo pirminis jos tikslas, slypintis kūrėjų Mike’o Kriegerio ir Kevino Systroo galvose.
Kad ir kaip lengva pasiduoti instagrame nusistovėjusiai tendencijai manipuliuoti realybę ir toliau kurti toksišką, perdėtai tobulą erdvę, kurioje klesti moteris blogai jaustis verčiantys standartai, kiekviena galime pasirinkti tai keisti ir prisidėti prie jau egzistuojančių „Body positivity“, ar kitų apie normų kvailumą ir savo kūno galimybes susimąstyti verčiančių judėjimų. Būdamos jų dalimi, o galbūt tik sekdamos aktyviai kūno priėmimo idėjas skatinančias paskyras „Instagram“ platformoje gerinsime ne tik santykį su savo kūnu, bet ir prisidėsime prie standartų laužymo.
Visuomenėje dominuojančios medijos ir jose vaizduojamas turinys visais laikais buvo ir, galima tik spėti, dar ilgai išliks vieni pagrindinių grožio sąvoką visuomenėje formuojančių sudedamųjų dalių. Kasdien pasirinkdamos, kokios nuotraukos – atskleidžiančios mūsų natūralumą, unikalumą, tikrumą, siunčiančios tam tikrą žinutę ar toliau skatinančios tilpti į tam tikrus siaurus „grožio“ rėmus dominuos paprasčiausiame „Instagram“ įraše, iš tiesų darome svarbų pasirinkimą retai suprasdamos jo svorį ant ateities moterų pečių.
Galų gale programa, kurioje kiekvienas pasirenka, kaip nori atrodyti kitų akyse, gali tapti priemone prisidėti prie kovos prieš moterų grožio standartus ir daryti pozityvų pokytį ateities moterims ir jų savivertei. Tereikia prisiminti, kad nepaisant to, jog standartams reiks dar daug laiko ir visos visuomenės noro bei pastangų, kad jie pasikeistų, nekeisti nieko, dėl to, nes žinai, kad nepasikeis viskas, yra gana kvaila ir nesvaru. Vis dėlto, maži pasirinkimai yra didelių pokyčių priežastis. Į kurią pusę – teigiamą ar neigiamą – bus nusverta pokyčių rodyklė, reguliuojame mes.
Vilniaus universiteto Jaunųjų žurnalistų draugija (VU JŽD) trečius metus inicijuoja Jaunųjų žurnalistų premiją. Ši publikacija nugalėjo moksleivių kategorijoje. Premija laimėtojai buvo įteikta Romo Sakadolskio žurnalistikos forumo metu.
