Tirpstantys, keičiantys formą bei spalvą ir sveikatinantys drabužiai
Dabartinė mados industrijos problema, sako Vilniaus dailės akademijos profesorė E.G.Bogdanienė, yra begalinis vartojimas – apskaičiuota, kad švedai iš 13 kg naujų drabužių (maždaug tiek vienas žmogus nusiperka per metus) 8 kg išmeta tais pačiais metais. O Vilniaus dailės akademijos profesorė J.Vazalinskienė priduria, kad būtent drabužių pramonė (pesticidai, dažai, gamyba, vandens eikvojimas ir t. t.) labiausiai teršia aplinką.
E.G.Bogdanienės teigimu, ateities mada, skatinanti atsakingą vartojimą, be abejo, susijusi su šiuolaikinėmis technologijomis. Pavyzdžiui, kiekvienas turės 3D spausdintuvą, kompiuteryje – savo avatarą ir, virtualioje bibliotekoje išsirinkęs net ir žinomo dizainerio modelį, galės susiprojektuoti sau drabužį. Taip pat bus galima susikurti net vienadienį drabužį – panešiotą tiesiog ištirpinti vandenyje.
„Mes savo kolekcijoje naudojome visiškai natūralius gamtos išteklius: perlus, gintarą, kalnų krištolą, sidabrą, pieno baltymo pluoštą. Taip pat – inovatyvias medžiagas: vandenyje tirpstančius PVA polivinilo alkoholio filamentinius siūlus, kurie, veikiami šilumos, keičia tūrį ir gali visiškai išnykti tam tikros temperatūros vandenyje, poliesterio monofilamentinį „Pemotex“ siūlą, kuris turi unikalią savybę keisti tūrį ir formą, kai jį veikiame karščiu, termochrominius dažus, kurie, priklausomai nuo kūno arba aplinkos temperatūros, keičia savo spalvą“, – pasakoja E.G.Bogdanienė.
Anot jos, tirpstantys vandenyje siūlai, daugiausia kaip pagalbinė medžiaga, pramonėje naudojami gana seniai – tiesiog galutiniuose gamybos procesuose jie pašalinami: „O mes panaudojome pirminę pluošto savybę. Pavyzdžiui, iš to siūlelio numegztas drabužėlis 40 laipsnių vandenyje išnyks. Tais siūlais susiūtas drabužis tam tikroje drėgnoje terpėje pasidalins ir vėl taps iškarpa.“
Gintaro siūlas, aiškina E.G.Bogdanienė, turi tas pačias unikalias savybes, kaip ir pats gintaras, todėl tokio pluošto gaminys atlieka tam tikras sveikatinimo funkcijas. O pieno baltymo pluoštas, gaminamas iš nugriebto pieno, kalba profesorė, gali tapti odos priežiūros šaltiniu: „Gamybos metu baltymas paverčiamas stabiliu tirpalu, polimerizuojamas, džiovinamas, verpiamas ir iš jo gaunamas labai švelnus ir gražus siūlelis, iš kurio dažniausiai mezgama. Dabar iš jo paprastai gaminamas trikotažas naujagimiams. Teigiama, kad šis pluoštas pasotina odą, todėl, dėvint tokius drabužius, mums nereikės jokių kremų.“
Pasak J.Vazalinskienės, naujieji drabužiai prisitaikys net prie figūros pokyčių. „Suknelę, kai atsiras poreikis arba pasikeis figūra, bus galima pakeisti į palaidinę. Palaidinę – į papuošalą, rankinę ir kt. Toks pluoštas neišmetamas, jį galima paskui panaudoti“, – kalba profesorė.
Koks pluoštas yra nesveikiausias
E.G.Bogdanienė teigia, kad norint išnaudoti tiek medvilnės, kiek jos reikia šiuolaikiniam vartotojui, dirvą reikia gerai patręšti, tad nieko natūralaus joje nebelieka: „Žinoma, prigimtiniai dalykai natūralūs. Kalbant apie šilką, vyksta net protesto akcijos prieš šilkverpių žudymą. Pavyzdžiui, vadinamasis rose silk yra daug prastesnės kokybės nei garsioji natūralaus šilko organza. Tačiau ji gaminama perdirbant šilko kokonus, iš kurių jau išsiritę šilkverpiai.“
E.G.Bogdanienė tikina pati buvusi šilko auginimo fermose. „Mačiau, kaip milijonai šilkverpių metami į verdantį vandenį. Jie žudomi tam, kad mes gautume grožį, aukštos kokybės šilką. Iš vieno kokonėlio mes jo suskaičiuojame kilometrus. Kokybė labai priklauso nuo to, kurioje vietoje yra gija. Viršutiniame kokono sluoksnyje yra pats grubiausias šilkas. Per vidurį – geresnės kokybės, o natūralaus šilko organza yra prie pat vikšrelio. Tokio siūlo plonumas yra nesuvokiamas, jo praktiškai nesimato“, – aiškina pašnekovė.
Pasak E.G.Bogdanienės, norint gauti karakulcha kailį, reikia išimti dar negimusį ėriuką iš avies įsčių: „Taip siuvami kailiniai. Tai žudymo procesas, kaip ir žudant šilkverpius. Šiuo atveju, bandome pergalvoti santykį su gamta ir pluoštai, kuriuos siūlome naudoti, yra dirbtiniai ir sintetiniai. Šiuolaikinės technologijos kosmonautams ar alpinistams taip pat siūlo ne natūralius šilkus. Tai pluoštai, išgaunami nanotechnologijų būdu. Nanopluoštą galima programuoti taip, kaip esi sumanęs ir tokios kokybės, kokios reikia.“
E.G.Bogdanienė tvirtina, kad, norint užprogramuoti tam tikras savybes pluošte, reikia susidaryti formulę. „Tai programuojamo pluošto matrica. Tai tikrai nėra natūralus dalykas, nes natūralus pluoštas turi gamtos suteiktas atitinkamas savybes. Pavyzdžiui, linas sugeria drėgmę, lininiai drabužiai gali būti dėvimi vasarą, kai prakaituojama, tik linas glamžosi“, – teigia pašnekovė.
Tekstilės inovacijos – iš karo pramonės
Anot E.G.Bogdanienės, yra tam tikrų audinių savybių, kurios nepriimtinos šiuolaikiniam žmogui: „Kai žmogus turi galimybę pats pasirinkti norimas pluošto savybes, jis ir pasirenka, kad pluoštas kvėpuotų, vėdintųsi, gal šildytų, o gal vėsintų, nesiglamžytų, keistų spalvą. Tai reiškia, kad nuo pirmųjų tekstilės programavimo žingsnių mes tampame kūrėjais. Galime programuoti ne tik siluetą, bet ir pluošto savybes.“
Kaip tikina E.G.Bogdanienė, tekstilė yra labai atvira naujovėms dėl artumo karo pramonei: „Karo lauke žmogus turi būti tinkamai pasiruošęs. Juk dabar į karines uniformas integruojami termodažai, kad galima būtų pakeisti savo spalvą atitinkamoje aplinkoje. Tekstilės pramonėje vyrauja inovacijos ir į tai investuojami milijonai, tačiau tai tiesiogiai susiję su karo pramone, kas yra liūdnoji dalis. Tik vėliau eina NASA ir t. t. Mada – kažin kur...“
J.Vazalinskienės teigimu, prognozuojama, kad 3D drabužius žmonės pradės vilkėti po dešimties metų. „Mada nuo karo pramonės atsilikusi gal 50 metų. Reikėtų pakalbėti ir apie alergiją. Sakoma, kad sintetika yra nesveika. Tačiau pats nesveikiausias pluoštas yra natūralus, dažytas juodai. Pažvelkime, kiek juodų drabužių mes dėvime. O drabužiai, apie kuriuos kalbame, taip pat išmanieji drabužiai, turi antialerginį poveikį. Yra baltinių, apatinių baltinių, turinčių gydomąjį antialerginį poveikį. Yra pluoštų, kurie nedega“, – sako pašnekovė.
E.G.Bogdanienė tvirtina, kad reikėtų kalbėti apie ateitį ir nanotechnologijas: „Šios technologijos manipuliuoja molekulėmis, elektros magnetizmo ar cheminiu būdu. Į tekstilės pluoštą galime integruoti ir mikroschemas, kas jau daroma karo pramonėje. Juk drabužis yra viskas – gali būti ir kompiuteriu, ir mobiliuoju telefonu.“
Pasak E.G.Bogdanienės, į puoštą gali būti integruoti net LED šviesos šaltiniai. „Taip fantazija apie nematomą žmogų gali tapti realybe. Dėl į drabužį integruotų LED ekranų bus matyti ne žmogus, o vaizdas už jo. Žmogus tampa nematomu, šiandien tai jau realybė. Gal ne kasdienybė, bet mokslininkų laboratorijose – taip“, – tvirtina pašnekovė.
J.Vazalinskienė teigia, kad yra darinių, formuojamų iš dūmų ar rūko: „Jie tarsi apgaubia. Yra šio eksperimento fotografijų, kur žmogus atrodo lyg apgaubtas rūko, tam tikrose vietose sutankėjusio tarsi suknelė. Tokie eksperimentai jau vykdomi.“
