Tiesa, architektūra niekur nedingo iš E.Dobeles gyvenimo – batus ji kuria taikydama panašius principus, kurie svarbūs architektams. Kūrėja jau sulaukė pripažinimo ne tik gimtinėje, bet ir užsienyje – dalyvavo mados savaitėse Berlyne, Paryžiuje, Prahoje bei Toronte, o jos batų galima įsigyti net Japonijoje.
– Kaip atsitiko, kad pradėjai nuo architektūros, o dabar esi pripažinta batų dizainerė?
– Architektūra ir avalynės dizainas nėra tokie skirtingi dalykai, kaip gali pasirodyti: tiek pastatai, tiek batai privalo turėti labai aiškią konstrukciją ir estetinę kryptį, kitaip tariant, vizualinę idėją. Be to, abi profesijos nėra tik pavienių menininkų saviraiškos būdas – norint pastatyti namą ar pagaminti batų porą, neįmanoma išsiversti be profesionalų pagalbos.
– Ne kartą esi sakiusi: „Batai – tarsi maži nameliai“.
– Jei patyrinėtume žmogaus sudėjimą, suprastume, kad pėdos yra pamatai, ant kurių laikosi visas kūnas. Namai be pamatų negali stovėti, tad į batus ilgainiui ėmiau žiūrėti kaip į namus. Namai atsirado ieškant prieglobsčio – žmonės visada norėjo apsisaugoti nuo išorinių trikdžių, o būtent batai pėdas apsaugo nuo aplinkos dirgiklių.
– Taigi, nuo architektūros toli nepabėgai, tik pasikeitė kūrybos masteliai?
– Galima sakyti ir taip. Nestudijavau avalynės dizaino ir į viską žiūriu architektės akimis: man įdomios geometrinės formos, struktūra. Visada galvoju apie batų aukštį – jei tai ilgaauliai batai, jie visuomet baigiasi šiek tiek žemiau kelių, jei modeliuoju aulinukus, laikausi kauliuko aukščio. Žaidžiu su proporcijomis.
– Ar tiesa, kad savo ateljė dažnai pati pardavinėji batus?
– Man visada malonu suktis parduotuvėje, nes klientai sukelia daug minčių, iš jų ir semiuosi įkvėpimo. Nėra nieko įdomiau nei išgirsti jų batų istorijas: pavyzdžiui, neseniai kalbėjausi su viena kliente, kuri pasakojo, kad visada apsiauna mano kurtus batus, kai veda svarbius kompanijos pristatymus. Anot jos, tie batai padeda jaustis tvirtesne ir užtikrinta moterimi. Tokios istorijos įkvepia kurti!
– Retokai dizaineriai palaiko tiesioginį kontaktą su klientais...
– Manau, kad tai mano vidinės architektės „kaltė“: viena vertus, jautiesi ypač kūrybinga, bet būtina likti atvirai pasauliui ir bendrauti su žmonėmis. Man lengviau kurti naujas kolekcijas, kai mintyse matau tam tikrą žmogų, o ne abstrakciją.
– Ar nesunku dirbti vienai?
– Negaliu skųstis, nes turiu puikią profesionalų komandą, taip pat esu laiminga, kad artimai bendrauju su savo tėvais, šeima, mane supa nuostabūs draugai – šie žmonės mane palaiko ir stiprina, todėl negaliu sakyti, kad dirbu viena.
– Kokia sunkiausia tavo darbo dalis?
– Manau, kad, kai esi tokia užimta, sunkiausia rasti kelias minutes sau. Menininkui reikia inspiracijos ir laiko apmąstyti, kas su juo dedasi, o siaubingas tempas ir didžiulis darbo krūvis tai labai apsunkina.
– Vis dėlto pavysta rasti laiko sau?
– Stengiuosi, nes tai tikrai labai svarbu. Turiu du labai gerus draugus, kurie gyvena ne Rygoje, todėl kiekvieną kartą jiems atvažiavus, „pasidarau“ kelias laisvas dienas. Mane inspiruoja bendravimas su žmonėmis, komunikacija suteikia energijos, todėl, jei noriu atsipalaiduoti, į savo ateljė pasikviečiu kelis bendraminčius paklausyti muzikos ir pasišnekučiuoti.
– Koks tavo įspūdis, ar lietuviai ir latviai renkasi panašius batus?
– Labai kruopščiai netyrinėjau skirtumų, bet manau, kad Vilniuje yra žymiai daugiau galimybių ir vietų įsigyti naujų kolekcijų batus. Buvau nusižiūrėjusi vienus „Balenciaga“ batelius ir Latvijoje jų niekur neradau, o Vilniuje jie puikuojasi vitrinoje.
– Kaip manai, ką batai sako apie žmogų?
– Batai yra saviraiškos priemonė. Nemanau, kad vos pažiūrėjusi į vyro batus moteris gali nuspręsti, ar jis jai tinka, bet avalynė daug pasako apie tai, kokie esame.
– Ką batai sako apie tave?
– Net nežinau, nesu pratusi daug galvoti apie save... Kiekvieną sezoną keičiuosi ir aš, ir mano batų kolekcijos.
– Kaip išsirinkti tobulą batų porą?
– Na, tikriausiai priklauso nuo to, kokiai progai jų reikia. Labai dažnai atsitinka taip, kad atėjus į parduotuvę susižaviu vienais bateliais, tačiau jie man visai netinka, tad mano patarimas yra toks: pasimatuokite kiek įmanoma daugiau skirtingų stilių batų, nes pastebėjau, kad batai, kuriuos iš karto nuvertini, tinka žymiai geriau, nei pirmi pabandyti. Moterys turi eksperimentuoti ir nebijoti pokyčių.
– Bet juk kartais baisu apsiauti batus, kurie lyg ir „iškrenta iš konteksto“...
– Mada, visų pirma, yra galimybė išbandyti netikėtus derinius! Nebijokite naujovių! Nors man atrodo, kad lietuviai ir latviai yra gana drąsūs pirkėjai palyginus su skandinavais.
– O ar patartum vengti kokio nors tipo ar modelio avalynės?
Pirkite avalynę ilgesniam laikui – nesirinkite pigių ir greito vartojimo prekių.
– Aš esu prieš netikrą odą ir plastiką – koja „nekvėpuoja“, batai neprisitaiko prie pėdos formos ir varžo judesius. Pirkite avalynę ilgesniam laikui – nesirinkite pigių ir greito vartojimo prekių, nes šios vos po kelių avėjimo kartų praras prekinę išvaizdą ir sezono gale teks išmesti. Be to, tikros odos batai pradėjus juos nešioti tampa tik dar gražesni ir patrauklesni, o nekokybiški batai greit susidėvi, tampa nemalonūs net pažiūrėti. Tikra oda su laiku tik gražėja.
– Tačiau mada greitai keičiasi, kiekvieną sezoną pristatomos naujos tendencijos, tad gal daiktų ilgaamžiškumas praranda prasmę?
– Manau, tokiu atveju reikėtų rinktis klasikinį stilių, kuris visuomet madingas. Žinoma, norisi neatsilikti nuo tendencijų, todėl siūlyčiau įsigyti ne garsių dizainerių darbus, bet nepriklausomų menininkų produktus – jie balansuoja tarp aukštosios mados ir tendencijų.
– O pati ar vaikaisi tendencijų?
– Ne, bet seku, kas naujo atsiranda mados pasaulyje. Aš esu nepriklausoma dizainerė ir negaliu konkuruoti su didelėmis masinės produkcijos kompanijomis, bet visuomet tyrinėju, ką siūlo aukštosios mados atstovai. Savo kolekcijose pritaikau sezoniškas spalvas, medžiagas ar įdomias detales, bet visada išlaikau savo nuostatas ir požiūrį, kas yra gražu bei stilinga. Tarkime, į mano parduotuvę ateina moteris rankoje laikydama „Prada“ rankinę – natūralu, kad ji ieško batų, kurie derėtų su šia rankine, todėl nors ir dirbu, kaip man patinka, privalau domėtis, kas aktualu pasaulyje.
