– „Ore“ gyvuoja vos metus. Kaip atsirado šis prekės ženklas? Kokie su juo susiję ateities planai ir ambicijos?
– „Ore“ dar labai jaunas, tačiau, nepabijosiu prisipažinti, sėkmingas prekės ženklas, per trumpą laiką subūręs lojalių klientų ratą. Prasidėjo jis, matyt, kaip atsvara kitiems, su mada nesusijusiems mano projektams, kaip staiga atsiradusi galimybė pasinerti į paauglystės svajonę kurti rūbus. Esu dirbusi mados srityje su dizainu tiesiogiai nesusijusį darbą, buvau modelis. Dabar, po daugelio metų, mada pas mane sugrįžo kaip savotiška terapija, meditacinė priemonė, leidžianti atsitraukti nuo gyvenimo tempo, vaidmenų ir pareigų, o netrukus tapo, galima sakyti, mano pagrindine veikla. Šiandien savo ženklui „Ore“ ir parduotuvei „Ošia“, kurioje drabužius parduodu kartu su kitų Lietuvos kūrėjų darbais, kasdien atiduodu nemažai laiko.
Man, pinigus savarankiškai užsidirbusiai nuo dvyliktos klasės, nerti į tokią avantiūrą prireikė daug drąsos. Nors apie didelę grąžą kalbėti dar ankstoka, tai, jog man pasisekė sužinau iš sugrįžtančių klientų, kurių veidus jau pradedu atpažinti. Su daugeliu jau užsimezga kontaktas, jie vis paklausia, kada pasirodys nauja kolekcija. Pastebėjau, kad padaugėjo pirkėjų, sugrįžtančių ir į elektroninę parduotuvę www.osiadesign.lt, kurioje yra ir mano kolekcijoms skirta paskyra.
Per daug negalvoju apie tai, kas bus toliau, nes vis dar noriu iki galo išsitestuoti, kaip klientai reaguoja į mano kūrinius, kokie siluetai paklausiausi, kokie audiniai kokybiškiausi, o ir pati dar norėčiau sau galutinai atsakyti į klausimą, apie ką yra „Ore“ – sukonkretizuoti patį produktą, geriau pažinti klientą. Įgavusi daugiau pasitikėjimo galbūt pradėsiu dairytis ir į užsienį, nes kūrėjui visada malonu, kai jo kūriniais džiaugiasi kuo daugiau žmonių. Esu ir verslininkė, todėl kažkiek stabdau kūrėją savyje ir mintimis grįžtu prie skaičiavimų, ar tikrai jau laikas, ar tikrai apsimokės. Kol kas džiaugiuosi mažomis pergalėmis – štai mano nauja kolekcija jau domisi net kelios parduotuvės Lietuvoje, tačiau teigiamą atsakymą daviau tik vienai. Tegul laikas pats viską sustato į savo vietas, o aš kol kas tyliai pasvajosiu.
– Ar kada susimąstėte, kokiems žmonėms kuriate ir ar tokių žmonių sulaukiate savo parduotuvėje? Kokiais bruožais jie pasižymi, kuo jie gyvena, kur keliauja, kokias knygas skaito, kur didžiausia tikimybė juos sutikti?
– Neturiu mintyse susikūrusi vaizdinio, kaip atrodo ta moteris ir tas vyras, kuriems kuriu. Beje, vyrams kol kas kuriu mažai, bet ketinu tuo užsiimti, nes unisex džemperis nejučia tapo vyrų pamėgtu bestseleriu! Visi, atėję į parduotuvę ir nusprendę, kad jiems patinka „Ore“ drabužis, yra mano klientai, visi jie vienodai man svarbūs. Juk tai reiškia, kad pataikiau, kad kažkam mano drabužio, įvaizdžio vizija yra artima. Įsivaizduojate tą jausmą? Čia tas pats, kaip parašyti knygą, kurią skaito. Ar svarbu kas skaito? Tikrai ne.
Aišku, stebėdama savo pirkėjas jau galiu apibendrinti, kokie bruožai jas visas sieja ir tai nėra amžius ar profesija. Tai veikiau būdas, branda, vidinė pusiausvyra, pasaulėžiūra ir pasaulėjauta. Tai moterys, kurioms drabužis yra svarbi saviraiškos forma, ne tik puošmena ar kaprizas. Tai moterys, kurioms nereikia įrodinėti, kad jos yra gražios, seksualios ar sėkmingos – visi šie įrodymai yra jų pačių galvoje. Jos santūrios, ramios, pasitikinčios, gerų akių, nors būna, kad tose akyse spirga velniai. Ar iš jų galima tikėtis kokio akibrokšto? Be abejo! Nes joms tiesiog nerūpi kas ir ką pagalvos.
Gal todėl joms ir patinka mano kurti drabužiai. Šie, atrodo, ramių spalvų, paprastų siluetų, o ima ir išlenda kokia ryški spalva, koks nors netikėtas geometrinis kirpimas, kokia detalė, kuri lyg ir nepriklausytų tokiam minimalistiniam drabužiui. Tų moterų labai daug, ir jos labai skirtingos. Vienos keliauja su šeimomis į Egiptą, kitos – vienos į Balį. Vienos skaito „Ana Kareniną“, kitos – detektyvus ar mokslinę fantastiką, o gal ir visai neskaito, klausosi podcastų. Vienas sutiksi už automobilio vairo kur nors kamštyje, kitas gi – ramiai vaikštinėjančias parke su šuniuku ar pristatančias naują reklamos projektą svarbių žmonių pilname posėdžių kambaryje. Jos visokios, kaip ir mano kuriami drabužiai, ir vieni kitiems jie labai tinka. Beje, „Ore“ drabužiai – gana nepretenzingi, universalūs, todėl puikiai tinka dėvėti visose išvardintose situacijose.
Ar tos moterys turi mano galvoje kokį nors prototipą, ar jos į ką nors panašios? Taip, visos jos – tai aš pati, nes turiu dalelę kiekvienos jų ir mano drabužiai mus vienija. Dažnai kurdama pagalvoju apie save – kaip tokį daiktą dėvėčiau, kaip su juo jausčiausi, ar būčiau laiminga. Turbūt teisingai sakoma, kad geriausi produktai gimsta iš asmeninio poreikio, iš noro turėti tai, ko nerandi kitur. Nesu kažkuo ypatinga, todėl galiu daryti prielaidą, kad jeigu tokio daikto reikia man, jo reikės ir dar šimtui ar tūkstančiui kitų moterų.
– Apie ką yra naujoji „Ore“ kolekcija? Kodėl pavadinote ją „No future“ (liet. „Nėra ateities“), juk iš pirmo žvilgsnio pavadinimas gali pasirodyti gana niūrus?
– Taip gali pasirodyti tik iš pirmo žvilgsnio. Šis pavadinimas – ne apie pesimizmą ir melancholiją, o priešingai – apie norą gyventi, akimirkos branginimą, gyvenimą šia diena. „No future“ tai ir reiškia: negalvok apie ateitį, neatidėliok svajonių ar gražesnio drabužio rytojui, pabučiuok artimą šiandien ir tą kažkodėl taupytą suknelę apsivilk, ir keliauk tuoj pat, nors taupei tuos pinigus atsargai. Man atrodo, kad mes esame per daug atsargūs, racionalūs, skanesnį kąsnį vis atidedame juodai dienai, taupome tai naujai kepsninei, naujai skalbimo mašinai. O turėtume būti laimingi šią akimirką, save mylėti, sau patikti, nebijoti, ką pasakys kiti, gyventi kitaip, nei tie kiti gyvena. Todėl ir kolekciją taip drąsiai pavadinau – „Nėra ateities“, nes tarsi norėjau išrėkti: „Ei, nesvarbu ta ateitis, jos nėra, yra tik šiandien! Žmonės, gyvenkime!“.
– Jų kūriniai – švarūs, minimalistiniai, estetiški. Kokius audinius naudojate, kokioms spalvoms teikiate pirmenybę, kas yra svarbiausia jūsų kuriamuose drabužiuose?
– Pati savo kurtus drabužius dėviu ir drąsiai galiu pasakyti – jie tinka įvairiausioms progoms, yra patogūs, pagaminti iš kokybiškų audinių, pasiūti neatmestinai. Kokybei skiriu didelį dėmesį, pati prototipus išbandau, negailestingai juos dėviu, kad galėčiau drąsiai, klientei į akis žiūrėdama, pasakyti, – „pirkite, nieko tam drabužiui neatsitiks“. Apskritai, stengiuosi naudoti tik tokius audinius, kuriuos lengva prižiūrėti, neglamžius ir darniai, tik per ilgą laiką nusidėvinčius. Nepatvarūs, dekoratyvūs, nuolatinio lyginimo ar valymo reikalaujantys drabužiai – ne man. Gyvenimas yra skirtas ne tam.
Audinius parenku kokybiškus, itališkus ir tik tokius, kurie ir akiai, ir pirštams yra malonūs. Man patinka, kai audinys kalba už drabužį, kai jo vieno užtenka įspūdžiui sukurti. Vienas mėgstamiausių mano naudojamų audinių yra modalas, kurio nemažai naudojau antrojoje savo kolekcijoje. Šio, iš medienos celiuliozės pagaminto organinio pluošto, ne tik puikios savybės, bet ir gražus kritimas, prabangus žvilgesys, jis atrodo ir jaučiasi tarsi šilkas, tik yra storesnis ir ne toks lepus. Taip žvilgantis drabužis nereikalauja varginančių derinių paieškų, jis ir be kompanijos puikiai atrodo – priderinai aksesuarą ir gali eiti.
Kadaise labai prijaučiau reivo subkultūrai, kuri turėjo ir tebeturi savo aiškų estetinį veidą, mėgdavau apsirengti mažų mažiausiai nenuobodžiai, todėl visų mano patirčių kratinys per laiką susigulėjo, pamažu virto tuo, kokia esu šiandien ir kaip norėčiau save pristatyti drabužiais. Iš praeities atėjusi ir mano meilė juodai spalvai, ir prigludusių siluetų derinimas su oversized estetika, ir ryškesnės detalės, ir užrašai ant rūbų. Visa tai puikiai dera su modernia minimalistine klasika, užvaldžiusia pastaraisiais metais. Beje, mylimą juodą spalvą papildė sodrių, tamsesnių tonų žemės, dangaus, miško atspalviai, nes daug įkvėpimo šiais laikais semiuosi ir iš gamtos, iš aplinkos, iš stebėjimų.
Apibendrinant, „Ore“ ženklu pažymėti kūriniai – neįkyrūs, neiššaukiantys, bet savo aiškų veidą turintys drabužiai, kuriuos galima nesunkiai derinti su kitokios stilistikos spintoje jau esamais drabužiais. Į juos žiūrint ir juos dėvint yra ramu, jaučiuosi harmoninga, visiškai savo vietoje.
– O draugystė su juoda spalva – ar tenka gintis nuo dažnų komentarų, jog lietuviams imponuoja tik juoda spalva ir aplink jos ir taip per daug?
– Su tuo bambėjimu retai tenka susidurti, nes, matyt, bendrauju su tais, kurie juodai spalvai turi tokį pat fetišą, kaip ir aš pati. Sutinku, daugeliui juoda gali pasirodyti niūri ir depresyvi, bet čia tik tiems, kas jos dar neatrado. Tai požiūrio klausimas. Pavyzdžiui, man juoda visada yra sofistikuota, aristokratiška, prabangi, nors gali būti ir padūkiška, kaip kiemo berniukų dulkėti šortai, ir bauginančiai griežta, kaip kariškio uniforma. Tai – universaliausia ir paslaptingiausia iš visų spalvų, kurios mįsles bandau įminti iki šiol, todėl ir savo pačios garderobe, ir kūryboje tiek daug jos naudoju. O kritikuojantiems juodą spalvą ir tvirtinantiems, kad juodai apsirengti daug proto nereikia, galiu pasakyti tik tiek, – „pabandykite suderinti kelių skirtingų atspalvių ir kelių skirtingų faktūrų juodus drabužius į gražų derinį, o tada pakalbėsime! Tai tikrai nėra lengva užduotis. Priešingai, mažų mažiausiai galvosūkis, o gal net ir visas mokslas“.
– Yra dviejų tipų dizaineriai – tie, kurie kuria bet ką, ką klientas perka, ir tie, kurie kuria iš širdies, o tuomet stebi, ar klientai tai perka. Kokiai kategorijai priklausote jūs?
– Labiau antrajai. Su šeima turime iš ko gyventi, greta vystome kitus projektus, todėl iš drabužių kūrimo nesitikiu susikrauti milijonų. Tai įvardinčiau nauju atradimu, be galo maloniu užsiėmimu, kažkokia atgaiva. Kita vertus, drabužius kuriame ne tik sau, todėl privalome atsižvelgti į vartotojų skonius, poreikius. Lygiai taip pat, kaip atsižvelgiame į sezoniškumą – žiemą dėvime paltus, o vasarą – sukneles trumpomis rankovėmis. Kai kurių dalykų tiesiog negalime ignoruoti. Pradžioje tuos skonius ir poreikius matavau pagal save, dabar jau stebiu, kur dažniausiai krypsta klienčių akys, kur link tiesiasi jų rankos. Pataikauti nesiruošiu, bet ir kurti tai, kas bus gražu tik man vienai, galbūt irgi nebūtų racionalu. Džiaugiuosi, kad kol kas mano skonis ir poreikiai idealiai sutampa su klienčių matymu – prekės ilgai lentynose neužsiguli.
– Šiandien, kai mados pramonė pagamina didžiulius kiekius drabužių ir pasirinkimas, su kuriuo susiduria vartotojai, yra didžiulis, kodėl šie turėtų rinktis būtent jūsų kurtus drabužius?
– Būtent todėl, kad aplink tiek daug neaiškios paskirties, abejotinos kokybės drabužių, pasižyminčių gerokai padidintomis kainomis, ryžausi papildyti gretas tų, kurie drabužius kuria mažais kiekiais, iš kokybiškų audinių, siūlo universalaus dizaino modelius, kuriuos galima derinti su kitais ir dėvėti ne mėnesius, bet ilgus metus.
Klientas yra karalius ir šiandien, tokioje aršioje konkurencinėje kovoje, ši taisyklė įgauna naują prasmę. Nenoriu kovoti toje erdvėje, kur kovoja visi kiti. Išvis nenoriu kovoti. Mano kuriami drabužiai yra nišiniai, jų pirkėjai yra ypatingi, jiems bet ko nereikia. Kaip kūrėja ir kaip verslininkė noriu matyti, kaip tarp drabužio ir žmogaus užsimezga ryšys, nes tai reiškia, kad žmogus bus laimingas, tai reiškia, kad žmogus grįš. Nežinau, ar toks santykis įmanomas su greitosios mados tinkle pirktu daiktu, kuris išmetamas vos po poros skalbimų, o dažnai ir išvis lieka nė karto neužsidėtas...
