Apie tvarią madą jau kalbama kuris laikas. Tačiau kas, jei išimtume žodį „mada“? Kas, jei nebandytume nusitaikyti į vieną sezoną ar tik metus, po kurių apdaras taps „nebemadingas“ ar nepritaikomas? Anot drabužių kūrėjos Aistės Anaitės, nesivaikant madų ir drabužius pritaikant unikaliai kiekvienam, galima prailginti ne tik jų gyvenimo trukmę, bet „sujudinti savo dūšią“.
Viskas iš jautrumo
„Mokyklos laikais man norėjosi atrodyti kitaip, įdomiau. Be to, neradau tokio dydžio batų, kokių man reikėjo. Vėliau pradėjau megzti veltinukus“, – savo kelio į drabužių dizainą pradžią prisimena Aistė Ainaitė.
Tuo metu kūrybinė veikla Aistei dar buvo tik papildoma, nes užsiimti ja visą laiką nebuvo sąlygų. Nuo pirmo kurso ji į dizainą pasinėrė rimčiau. „Esu iš tų darbščių žmonių, kurie ima ir daro. Kai jau kuo nors užsiimu, tai užsiimu iš pagrindo, gigantiškai“, – kaip tarusi, taip ir padariusi šypsosi pašnekovė.
Papildomą paskatą užsiimti kūrybine veikla Aistei suteikė ir vidinės jos savybės – moteris pasakoja gimusi labai jautri. Ne, ne, kaip pati sako, kvailai, naiviai jautri, bet pagavi kito emocijoms ir energijai, empatiška.
A.Anaitės gyvenimo akimirkos – galerijoje:
„Aišku, iš pradžių su jautrumu, empatija reikėjo išmokti būti. Buvimas jautriam – tai vienas iš tobulėjimo žingsnių. Tą galima neigti, bet taip yra. Kad ir kaip atrodytų keista, bet, būna, apsiskaitę žmonės neturi tokio jautrumo, kaip kokia paprasta moterėlė, kuri ateina ir dėkoja už grožį. Esu tas žmogus, kuriam grožis turi kažką nešti ne tik fiziškai, bet ir net ir dūšiai“, – kalba dizainerė.
Anot Aistės, jautrumas, kaip savybė, svarbi tam, kad būtų sukurta ne tik estetinė, bet ir vidinių išgyvenimų kupina patirtis. Šią ji prilygina gamtos stebuklams.
„Grožis sujudina bet ką, tai yra dūšios reikalai. Galiu pasakyti, kaip grožis veikia mane – visų pirma, mano rankos siekia pačiupinėti ir to valdyti neišeina, nes jeigu tame daikte yra įdėta kas nors gero, jį norisi liesti.
Kitas dalykas – kai daikte yra kažkas daugiau, tavo vidus nusišypso. Pamatai ir pritrūksta žodžių, nes jie būna per maži. Taip, kaip matome gamtos stebuklus, lygiai taip pat daiktai turi tokius pačius stebuklus, jie yra kaip gamtos dalis. Didžiausia dovana yra prisiliesti prie tokių daiktų ir juos kurti. Taip pat man visada yra svarbu, kokia asmenybė už to stovi“, – pasakoja kūrėja.
Išlaisvinta nuo mados rėmų
Dabar Aistė jau daugiau nei 30 metų sukasi tarp spalvotų, natūralių audinių, kuriais nori papuošti merginas, moteris, šeimas. Kuriant apdarą prioritetų viršūnėje stovi tai, kad jis ateitų iš gražių išgyvenimų, gerų emocijų.
„Netikiu menu iš skausmo. Taip, jis egzistuoja, jo tikrai neneigiu – skausmas yra didelė dovana. Tik susidūręs su dideliu skausmu ir į jį nepabėgęs, jame neapsigyvenęs, pajauti meilės ir džiaugsmo skonį. Skausmas yra begalinis mokytojas, stebuklas, supurtytojas. Bet kūrybą iš skausmo galbūt reikia dar palaikyti – ji nėra bloga, bet rodyti žmonėms tai, kur išsivėmei, yra griekas. – juokiasi Aistė. – Man menas turi žadinti gerumą. Be jo tiesiog niekur nenueisime. O jeigu žiūri į skausmingus, dalykus, pats apsunkėji.“
Man menas turi žadinti gerumą. Be jo tiesiog niekur nenueisime.
Dizainerė įsitikinusi, kad skausmo savyje turi ir šiuolaikinė mada ar grožio standartai. Todėl su mados vėjais per visą savo profesinį gyvenimą ji neturėjusi jokio santykio – moteris ja nesidomėjo, per prievartą nevartė mados žurnalų.
„Man atrodo, kad kai žmonės neturi ką pasakyti, jie kitus bando pritraukti iškreiptu vaizdu, nes kai žmogus yra atbukęs, jį reikia kažkuo sudirginti. Dabartinis grožis man kažkuo yra panašus į tai – nori iškreipti, šokiruoti. Bet manau, kad tie, kurie atėjo kurti iš vidaus – ne dėl pinigų, vardo ar ambicijų – išliks stabilūs ir neš tai, kuo tiki.
Man tai nėra verslo projektas ar net parodymas, kokia esu. Man tai nuolatinė kalba apie tai, kuo tikiu, kuo gyvenu, kaip bendrauju, kaip būnu ir kaip gerbiu buvimą čia.
Man mada yra tai, kad tas drabužis visada išliks ypatingas. Ne tai, kad šią vasarą bus taip, o kitą – jau kitaip. Man drabužiai yra pagalbininkai, su jais turi jaustis kaip namuose.
Kartais pamatau moteris su prieš daugiau nei 20 metų savo kurtomis suknelėmis. Smagu, kad jas išlaiko ir ne ką blogiau atrodo, išsiskiria iš kitų“, – šypsosi Aistė.
Būtent sprendimas nesekti kitų numintais takais dizainerei atnešė didžiulę laisvę, kurią pastebi ir kolegos: „Darau, ką noriu, – nusijuokia A.Anaitė. – Tame tikriausiai ir yra kaifas, nes nesu įdėta į jokius rėmus, pamatau medžiagą ir su ja dūkstu. Beje, labai dažnai, kai būdavau parodose, ateidavo dizaineriai ir sakydavo: kokia tu laiminga, kad tavęs niekas nesustatė į jokius rėmus!“
„Vieni kitiems esame tiltai“
Neatsiejamas nuo išorinio Aistei yra ir vidinis žmogaus grožis, o jį moteris visų pirma sieja su nuoširdumu. Kaip vėliau patikslina, kad tai – viena meilės formų. Taip pat dizainerei gražus laimingas arba siekiantis laimės žmogus.
Nuoširdumas yra kelias į laimę, ilgalaikį džiaugsmą, tokį, kuris kuria ilgalaikį pagrindą.
„Nuoširdumas, judesys, kaip tave žmogus apkabina... vien iš to gali pajusti šį grožį. Taip ir graži moteris turi būti nuoširdi sau. Nuoširdumas yra kelias į laimę, ilgalaikį džiaugsmą, tokį, kuris kuria ilgalaikį pagrindą, kai supranti, kaip pasaulis egzistuoja, nes išorė rėkia kitaip, kad turi būti grubus kovotojas, įsikibęs į viską.
Vis dėlto tai niekur nenuveda. Trumpalaikės pergalės, garbės – po jų lieka tuštuma. Laimę reikėtų susikurti ne iš kovos pozicijos, bet per dėkingumą, nuoširdumą, savotišką atsidavimą – ne kaip aukai, o laisvai mylint.
Žmogaus tobulėjimas – tikras, ne kosmetinis – prasideda tada, kai jis pasidaro sąžiningas sau. Dauguma, kai nori būti sąžiningi, pasijaučia, kad buvo nuskriausti, pradeda kovoti tais pačiais principais, gyventi taip, kaip engė juos. Išeina taip, kad jie papuola į tą patį ratą. Jeigu kas padeda išeiti iš to rato su dėkingumu, sąžiningumu sau, tada prasideda visavertis gyvenimo pojūtis. Tada ir kūryba yra laisva“, – sako A.Anaitė.
Šiandien to atviromis formomis pasirodančio nuoširdumo dizainerė sako pasigendanti – anot jos, žmonės bijo atsiverti – jie tarsi išsigandę vaikai, kurie galbūt to padaryti net ir nemoka. Vis dėlto moteris mano, kad emocinis apsinuoginimas prieš kitą – viena gražiausių patirčių.
„O aš pati nemoku kitaip, už tai ir jaučiu labai jautriai: man yra begalinė šventė, kai pamatai, kaip žmogus nors sekundei atsivėrė. Tada vien pažiūrėjusi į žmogaus veidą pamatai, kad jo akys pradeda blizgėti, švytėti, panašiai, kaip atsitinka įsimylėjus. Tada su tuo žmogumi ir žodžių nebereikia – atsiranda kitas ryšys, sugaištama mažiau laiko, nekalbama apie orą. Juk ko daugiau mes čia atėję? Dalytis vieni su kitais, nes vieni kitiems esame tiltai“, – užbaigia pašnekovė.
Projektą #gražibefiltro inicijuoja maisto papildas „BioSil” .
