Buvusios krepšininkės Aistės Krušinskaitės gyvenimo istorija – unikali. 25-erių traumą patyrusi moteris suprato, kad atsistoti, o, juolab, žaisti, nebegalės, tačiau jau po pusės metų ji užsiiminėjo „stand-up“ komedija, sakė motyvacines kalbas neįgaliesiems ir su bičiule Ema Navickiene įsteigė agentūrą „Hero talents“, kuri į darbo rinką įtraukia modelius, turinčius negalią.
Įkvėpė pasaulinės tendencijos
„Su Ema susipažinome prieš šešerius metus, jos vyras Augustas Navickas juda neįgaliojo vežimėliu, yra parolimpietis, irkluotojas. Su Ema kartkartėmis susitikdavome, pakalbėdavome, kad galbūt reikėtų vykdyti kokį nors projektą. Vis neatrasdavome pagrindinės veiklos, kuria norėtume užsiimti, o praeitų metų rudenį Ema man vėl pasakė: gal jau darome?“ – prisimena Aistė.
Netrukus moterys jau dalyvavo socialinio verslo startuoliams skirtoje programoje, kur specialistai jas konsultavo, padėjo išsigryninti idėją ir tai, kaip ją realizuoti. Tuo metu aišku buvo viena – kad bus siekiama įgalinti neįgaliuosius dirbti.
„Dabar visame pasaulyje grožio standartai kinta – matome vis daugiau juodaodžių, plius dydžio modelių, sutrikusios odos pigmentacijos, ir t.t... Tarp jų pastebėjome, kad atsiranda vis daugiau modelių su kojų protezais. Pagalvojome, kad to visai nėra Lietuvoje, kad būtų galima ir reikalinga tai padaryti ir čia“, – pasakoja pašnekovė.
Šiandien, kaip pripažįsta ji, tėra pati agentūros veiklos pradžia – čia dirba 7 pranešėjai, sakantys motyvacines kalbas, ir 11 modelių. Dėl pandemijos kol kas nėra aiškus daugybės renginių, konferencijų likimas, tačiau viskas pamažu įsivažiuoja. Kaip atskleidžia Aistė, daugiausia neįgalių modelių agentūros veikla pastaruoju metu domisi inovatyvesni, jaunesni verslai.
„Kol kas besidominčių nėra tiek, kiek norėtųsi, reikia tam pribręsti. O priežasčių tam yra įvairių. Pavyzdžiui, galbūt žmogus norėtų kurti savo įmonės reklamą ir į ją įterpti neįgalų asmenį, tačiau net nežino, kaip tai padaryti.
Šiuo metu daugiau siekiame iniciatyvų iš savo pusės: norime daryti fotosesijas, kurti vaizdo klipus ir t.t. Taip pat sukūrėme tinklalaidę tam, kad pasirodytume, kad kai kitą kartą kas nors ją išgirstų, galbūt norėtų neįgaliuosius įtraukti į savo reklamas. Kol kas mums labai reikia viešumo“, – teigia moteris.
Tinklalaidės apie nestandartinį grožį
Būtent minėtos tinklalaidės tampa raktu į meilę sau daliai traumą patyrusių žmonių. Čia Aistė su pašnekovais atvirai dalijasi patirtimis, diskutuoja apie nestandartinį grožį ir bando perteikti pozityvų pavyzdį – tam buvo skirta visa laidų serija.
„Man grožis yra skleidžiama žmogaus energija. Sunku paaiškinti, bet įvertinimas „gražu / negražu“ man yra paviršutiniškas, bet kai bendrauji, kai tau gera, kai yra šiluma, žmogus yra labai gražus – jo šypsena, akys, kai jos kalba, šypsosi...
Kodėl ne kiekvienas gražuolis gali būti modeliu? Nes reikia charizmos, vidinio patrauklumo, o galiausiai viskas susideda. Grožį sukuria vidiniai dalykai ir rūpinimasis savimi“, – mano Aistė.
Beje, ir pačiai modelių agentūros įkūrėjai teko pamodeliaut, fotosesiją ji darė „Humanai“. Netrukus moters pažįstama dizainerė ją pakvietė įsiamžinti jos baigiamojo darbo kolekcijai.
„Jai labai patiko mano šaltas veidas. Šito darbo nesikratau, būti modeliu man patinka, bet būtent sakyti motyvacinius pranešimus, kalbas buvo ir yra mano pagrindinis darbas“, – patikina Aistė.
Po reabilitacijos – tiesiai į „stand-up“
Galbūt tokia gera motyvatore Aistę daro jos pačios istorija ir charakterio subtilybės. Pusmetį reabilitacijoje praleidusi moteris iš čia išvyko išsikėlusi daugybę tikslų, tarp kurių netikėtai nugulė ir komedija, o galvoje mintys apie skirtybes nuo kitos visuomenės dalies pernelyg neužsiliko.
„Daug kam tai atrodo kaip fenomenas. Praėjus pusei metų nuo traumos jau ėjau į sceną Humoro klube. Labai keista. Pati nesupratau, kas ten buvo. Matyt, toks mano charakteris – problemai visada ieškau sprendimo. Supratau, kad visi ribojimai yra tik manyje, todėl jų stengiausi neturėti. Aišku, yra atvejų, kai žmonėms po traumos prireikia ir 10-ies, ir 15-os metų tam, kad pradėtų gyventi, reikia atrasti save naujame kūne, naujame vaidmeny.
Daug laiko po traumos praleidau reabilitacijos ligoninėje. Ten jautiesi savas, ten visi tokie pat, kaip tu, tarkim, yra vežimėlyje. Po to supratau, kad jau reikės važiuoti namo, kad viskas pasikeis, nebus taip, kaip kad važiuodavau koridoriumi ir niekas nespoksojo, kai tai atrodė normalu“, – apie pirmąsias mintis prisimena pašnekovė.
Tai, kad prisižadėjusi Humoro klubui juokauti nuo scenos, tą ir turėjo padaryti, Aistė laiko ypač svarbiu savo gyvenimo posūkiu. Kad ir kaip jau nebesinorėjo, motyvatorė ten ėmė ir pasirodė, ir būtent juokavimas apie negalią padėjo į save pasižiūrėti kitaip.
„Galvojau: durne, durne, ką tu ant tos scenos darysi? Na, bet nuėjau, pajuokavau ir būtent tai tapo mano lūžiu. Tai turbūt buvo geriausias sprendimas, padarytas po traumos. Tada prasidėjo visos mano veiklos, žinomumas, buvau pakviesta nusifilmuoti Tado Vidmanto filmo epizode, mane pradėjo kviesti į renginius. Pajutau, kad netgi galiu kažką pakeisti, būti reikalinga.
Juokavau apie negalią, laužiau stereotipus, žmonės neįgaliuosius pradėjo kitaip matyti, kitaip apie juos galvoti. Tie metai buvo straipsnis po straipsnio, laida po laidos ir tiek daug gerų atsiliepimų! Supratau, kad viskas ateis, žmonės mane priima, nėra reikalo sėdėti ir vaidinti, kad aš nenormali. Mes patys susigalvojame, kad turbūt ne taip atrodysime“, – mintimis dalijasi ji.
Ko žmonės nesupranta?
Dabar, reflektuodama savo veiklą, Aistė prisimena tai, kaip pasaulis atrodė prieš 7-erius metus, kada ir teko patirti traumą. Dėl laiko pokyčiai tikrai justi, ypač geri.
„Anksčiau viešojoje erdvėje nematydavome tiek neįgaliųjų ar panašių projektų. Atrodė, velnias, veiklos gyvenime man gali ir pritrūkti. Bet vėliau pradėjome judėti į priekį, daugiau rodytis. Atsirado daug iniciatyvų, tarkim, net su vežimėliais buvo bunkeryje, kariuomenėje. Atsiranda pritaikytų sporto įrenginių. Tarkim, teko išbandyti wake lentą.
Jausmas labai geras. Prieš kelerius metus ir pati nebūčiau pagalvojusi, kad taip gali būti. Bet gyveni ir džiaugiesi, kad atsiveria tiek galimybių“, – šypsosi pašnekovė.
Ne paslaptis, kad visada galėtų būti geriau. Paklausta, ko dar žmonės nesupranta apie neįgaliuosius, kokie stereotipai ją išmuša iš vėžių ar ką pastebėjo tik po traumos, Aistė pažeria ne vieną pavyzdį.
„Žmonės dažnai nesupranta, kad neįgalusis gali būti ir savarankiškas, jis gali leisti laiką, gyventi vienas, dažnai gali savimi pasirūpinti. Aišku, kad pagalbos reikia, kai yra, tarkim, yra statūs laiptai, bet namuose tikrai gali pabūti ir vienas, ir net juos susitvarkyti. Taip pat dažnai žmonės nesupranta, kad toks asmuo gali susirasti antrąją pusę, kuri nebūtinai yra neįgaliojo vežimėlyje. Galiu pasakyti, kad tokių atvejų būna tikrai daug, retesnis atvejis yra tada, kai abu iš vienos poros yra vežimėlyje.
Žmonėms keista pasirodo ir tai, kad aš vairuoju. Na, o paskutinis stereotipas turbūt yra tai, kad mums yra labai blogai, labai liūdna ir kad mūsų reikia labai gailėti. Atrodo, kad pasaulio pabaiga. Vieną sykį man blakstienas dažė kosmetologė ir su ja pasikalbėjome. Ji sakė, kad jeigu jai nutiktų taip, kaip man, ji neišgyventų.
Tiesą sakant, prieš traumą ir pati panašiai galvojau, nežinojau, kas gali būti blogiau. Bet žmogui tokio dalyko nepaaiškinsi – kai patenki į šią situaciją, tik tada supranti. Taigi, egzistuoja stereotipas, kad baigėsi normalus gyvenimas“, – dalijasi moteris.
Pati Aistė tokioje kai kurių nusakytoje „pabaigoje“ pajuto naują pradžią.
„Galiausiai niekas mano gyvenime pernelyg nepasikeitė, grįžo ten, kur ir buvo, gal netgi dar pagerėjo“, – pokalbį užbaigia pašnekovė.
Projektą #gražibefiltro inicijuoja maisto papildas „BioSil” .
