– Spuogai, kurie išlieka seniai pasibaigus paauglystei, pleiskanos – tai bėdos, su kuriomis žmonės kovoja nuolat ir, atrodo, pralaimi. Gal technologijoms vystantis šitos neišsprendžiamos bėdos taps išsprendžiamos?
– Kai ateina pacientas ir turi konkretų skundą, gydytojo užduotis patikslinti, kokie tie spuogai (acne, rožiniai), ir tada jau aiškintis, kas provokuoja ligos atsiradimą. Ir dar svarbesnis klausimas – kodėl organizmas ją palaiko. Daugumai lėtinių ligų būdingas sezoniškumas, periodiškumas, atsikartojimas ir tam tikri rizikos veiksniai, kurių jei nepašalini, liga negali išnykti.
Spuogai ir pleiskanos yra ligos. Dažnai pleiskanos būna rimtos ligos požymis. Ne dėl to, kad šampūnas blogas, ne tada ar ne taip ploviau, o dėl to, kad tai gali būti galvos žvynelinė, kartais gali būti atvejų, kai taip pasireiškia limfoma. Gali būti seborėjinis dermatitas, gali būti vilkligė. Gali būti psichinės ligos ar per didelio streso išraiška. Kaip aš sakau, nuo durnų minčių malūno atsiranda pleiskanos.
Pleiskanų ar spuogų, pabėrimų negalima vadinti mažais defektukais. Tai rimtos odos ligos ir visuomet reikia tartis su gydytojais. Neretai tokios smulkios problemos būna didelės ligos pradžia. Gydytojas gali įvertinti, ar tai liga, ar simptomas, ar priežiūros problema, kai žmogus tiesiog nežino, kaip prižiūrėti savo odą. Ir dėl to irgi labai dažnai kyla įvairių problemų.
– Ar su spuogais ta pati istorija?
– Su spuogais yra šiek tiek kita istorija. Anksčiau sakydavo, kad tai jaunatviniai reikalai, dabar mes jau žinome, kad spuogai yra rimta problema. Nemažai daliai pacientų tie paauglystės spuogai taip ir nepraeina. Todėl, kad tai lėtinis uždegimas, nulemtas gausybės priežasčių.
Per kelis dešimtmečius smarkiai pasikeitė požiūris į spuogus. Prie kiekvieno plaukelio yra receptoriai, kurie reaguoja į lytinius, skydliaukės hormonus, antinksčius, hipofizę, kiaušides ir t. t. Vadinasi, spuogų atsiradimą gali nulemti bet kokia teigiama, neigiama emocija, hormonų normos pokytis kraujyje gali sukelti tų liaukų stimuliaciją.
Koks dabar žmonių gyvenimo ritmas? Žmonės per savaitgalius neatsipalaiduoja, daugelį kamuoja lėtinis nuovargis ir įtampa, visa tai anksčiau ar vėliau gali tapti labai daugelio odos ligų išsivystymo priežastimi.
Moterys, kurios anksčiau niekada neturėjo spuogų, sulaukusios 35–40 metų, pirmą kartą pradeda sirgti spuogais, rimtais spuogais, po kurių lieka randai. Dažniausia taip būna toms, kurios rūko. Jeigu rūko, vadinasi, nežino, kaip kitaip atsipalaiduoti; turinčioms daug įtampos dažniausiai spuogai būna apatinėje veido dalyje.
Tokia moteris dažniausiai yra cikliška, jos visas gyvenimas menstruaciniais ciklais paremtas. Aš visada moterims apie ciklą kalbu, apie jo įtaką mūsų išvaizdai, savijautai. Kuo sunkesnės yra tos kelios dienos iki mėnesinių, tuo sunkesnis yra priešmenstruacinis periodas, mėnesinės, ir spuogai visuomet lenda. Dažnai tai yra jautrios, impulsyvios, užsispyrusios asmenybės.
– Kokį tuomet receptą galima išrašyti tokiam žmogui?
– Charakterio ugdymas turi eiti paraleliai su spuogų gydymu. Tai yra ilgas procesas, nes ugdyti charakterį, sąmoningumą gali reikėti ir daugiau nei penkerių metų. Gydant spuogus neretai dermatologas supranta, kad tiek paciento, tiek gydytojo kova su spuogais neduoda rezultatų būtent dėl žmogaus charakterio ypatybių.
Visada protingiau eiti tiesiausiu keliu, t. y. klausti specialisto. O mes kaip darome? Klausiame kaimynės, draugės, reklamos.
Visuomet reikalingas gydymas, tačiau paraleliai turime patarti, ką reikėtų keisti gyvenime. Jeigu žmogus dažnai maitinasi bulvių traškučiais ir kokakola, tai nereikia stebėtis dėl spuogų. Manęs klausia, ar padėtų jeigu pasidarytų maisto toleravimo testus. Aišku, padėtų, nes gal žmogus pradėtų teisingai maitintis. Jeigu žmonės teisingai maitinasi, pakankamai sveikai, reguliariai – tuomet maistas retai kada turi didelės įtakos spuogų atsiradimui.
Gyvenimo būdas, žmogaus kasdieniai įpročiai – gydytojui tai taip pat svarbu kaip klinikiniai požymiai.
– Bet taip jau yra, kad dažnai žmonės nemano, jog pleiskanos ar karts nuo karto išlendantis spuogiukas yra rimta priežastis eiti pas gydytoją. Jie ieško sprendimų šioms problemoms kosmetikos priemonių lentynose.
– Tokie žmonės prisideda prie ekonomikos vystymo, bet ne prie savo pasveikimo. Akcentuoju visuomet, kad sąmoningumas labai svarbu, ką tu bedarai, dėl ko ieškai sprendimų. Turi susivokti, kas su tavimi darosi ir ką tu nori pasiekti. Visada protingiau eiti tiesiausiu keliu, t. y. klausti specialisto. O mes kaip darome? Klausiame kaimynės, draugės, reklamos. Tampame reklamos aukomis.
Gerai, kai žmogus eina į vaistinę ir gerai, jeigu jam pasiseka pasitarti su nusimanančia vaistininke, kuri gerai pataria ir skiria gerus preparatus. O kiek teko matyti, kai vaistininkės paskiria hormoninius preparatus. Dažnai yra tekę matyti tokią situaciją, kai pavartojus tokių preparatų išsivysto dermatitas nuo ilgalaikio kortikosteroidų vartojimo.
Todėl manau, kad konsultacijos metu labai svarbu edukuoti žmones.
– Esate sakiusi, kad kremai veido ir kūno odos priežiūrai jau tampa lyg ir vakarykšte diena, kad dabar ima valdyti aparatai?
– Rimtų ligų gydyme kremai išlieka svarbūs ir ne mažiau svarbūs, nes demonstruoja gerus rezultatus. Kadangi beveik visų oda dabar yra sausa, jautri, ji vis labiau jautrėja, emoliantai ir tinkami prausikliai tampa būtina kasdienės priežiūros dalimi.
Labai dažnai mamos klausia: ar aš nepriprasiu, ar vaikų oda nepripras, ar nebus blogiau. Tikrai nebus, kadangi oda sausa, reikia tą drėgmę atstatyti. Reikia pasirinkti tinkamus produktus, vaistinėse yra be galo plati pasiūla, kainų įvairovė, o kokybė visų priemonių labai gera.
Dabar dermatologijoje labai svarbu specialisto gebėjimas mokėti suderinti senus gydymo metodus, kasdienę priežiūrą ir inovatyvią aparatinę terapiją. Monoterapija, kai naudojama tik viena priemonė, šiais laikais mažiausiai efektyvi. Reikia ir tinkamo prausimo, kremo kasdieniai priežiūrai, vaistų ir kartais pridėti aparatinį inovatyvų metodą.
Dermatozių priskaičiuojama per 3000 ir jų vis surandama naujų, genetiškai paveldimų odos ligų yra apie 300. Daugelį jų suvaldyti būna labai sunku. Esant tokiai ligų gausai, itin svarbiu tampa specialisto gebėjimas gerai diagnozuoti ir suderinti visus esamus gydymo metodus.
– Ar tiesa, kad oda ne tik pati serga, bet gali pasakyti ir apie kitas ligas?
– Tikrai taip. Oda pirma praneša apie skydliaukės patologiją, tiesiog iš toli gali pamatyti: sausėja plaukai, oda sausesnė, gali būti bėrimai, gali būti vitiligo požymiai, kai bąla odos plotai, gali būti niežėjimas. Dilgėlinė gali būti ir vėžio požymis.
– Einate gatve, matote žmogų ir galite pasakyti, kokia liga jis serga?
– Būna. Esu nuo prigimties pastabi, ir specialybė ugdo tą pastabumą. Kai pas mane ateina žmogus, ne kažkur gatvėje, tuomet tai labai naudinga, nes aš gan greitai nustatau, kad tam žvynelinė, tas serga atopiniu dermatitu.
Aš odą matau kitaip, ji yra didžiulis organas. Man sako: „Pasakykit, daktare, ką matot“. Kai pradedu vardyti, tai susinervina: „Ką jūs dar žinot apie mane?“. Nes labai daug gali pasakyti žiūrėdamas į odą. Čia nėra stebuklų, čia yra pastabumas.
Pavyzdžiui, mano įžvalgos apie atopinį dermatitą. Juo serga pretenzingi žmonės. Jie būna alergiški įvairiems maisto produktams, jie jau vaikystėje „stato“ visus į vietą. Jie manipuliatoriai, aktyvūs vaikai, jų aštrus protas, gudrūs, visus apsuka ir į bantus suriša. Jie neturi kantrybės, todėl labai pretenzingi.
Esame ne vieną eksperimentą darę su tėvais, aš paaiškinu, kad vaikas jūsų toks, čia jo prigimtiniai bruožai, todėl štai ką jiems reikia daryti. Toks vaikas nuo mažens serga, todėl yra lepinamas. Sakau, pakeiskite visiškai savo bendravimą su vaiku. Jeigu atlaikysite jų spaudimą, jų ožius, nes jie krenta ant žemės, spjaudosi, viskas pasikeis. Kai ateina atopikas vaikas, jis kabinete visus stalčius atidaro, viską patikrina; kai ateina du atopikai, griūna klinika: stalai sukasi ratu, viskas skraido aplinkui, kėdės sustatomos traukinuku. Ką daro tokių vaikų tėvai? Jie ramiai sėdi.
Pavyzdžiui, mano įžvalgos apie atopinį dermatitą. Juo serga pretenzingi žmonės. Jie būna alergiški įvairiems maisto produktams, jie jau vaikystėje „stato“ visus į vietą.
Dažniausiai tokiais atvejais reikia ugdyti visą šeimą, reikia labai daug kantrybės tėvams, nes jie pavargsta ir viską vaikui leidžia. Tada jau nei vaiko, nei atopinio dermatito negali suvaldyti. Tie tėvai, su kuriais susitariam, sutinka daryti pokyčius: vaikai leidžiami į sportą, kad jie kuo mažiau turėtų poilsio, tegul laksto, bėga, lipa, daro kažką, stato. Tai labai gabūs, žingeidūs vaikai, bet dažniausiai tėvai juos sugadina, nes ima slopinti, dusinti, bausti.
Leiskite tą vaiką visur – tegul bėga, šoka, tapo, dainuoja – daro viską, kas jam patinka. Jį reikia „išsunkti“ ir vystyti visomis kryptimis. Paraleliai, aišku, skiriame vaistų ligos kontrolei. Skambina tėvai ir sako: dermatitas praėjo, vaikas neatpažįstamas. Tokia yra tiesa.
– Jūs taip dažnai minite žvynelinę, įsivaizdavau, kad tai retesnė odos liga.
– Aš manau, kad artimiausiu metu tas procentas ryškiai pasikeis. Oficialiai literatūroje minima, kad šia liga serga 1–3 proc. populiacijos, bet dabar yra 6 proc. ir daugiau, nes krizės metu (2006–2007 m.) matėme ir dabar dar matome augantį sergamumą šia liga. Tuo laikotarpiu susirgo labai daug politikų. Įtampa didelė, nemiga.
Atėjo pacientė, matau, kad žvynelinė tik galvos plote, ji klausia iš kur, juk niekad nesirgau. Aš jai sakau, kad jūs kažkur perlenkėte lazdą, ir šypsausi, nes žinau atsakymą. Ji išrausta ir sako, visą mėnesį kasdien po šampano butelį išgerdavo. Alkoholis labai provokuoja žvynelinę.
Mes daug turime jaunuolių, kuriuos liepos mėnesį paima į armiją. Nuo streso, nuo nemigos, purvo, buvimo miške, kasimo apkasų, visi mamyčių sūneliai iš karto gaudavo žvynelinę, lašeliais išberdavo.
– Atrodo, jog odos ligų atveju labai svarbų vaidmenį atlieka žmogaus charakteris, jo gyvenimo būdas, maistas, kurį jis valgo. Jūsų kasdienė praktika tampa sudėtingesnė, nes čia tik kremo ar kokio gudraus lazerio gali neužtekti.
Turiu ne vieną pacientą – žvynelinė būdavo, kol dirbo naktimis. Žvyneline sergantiems negalima nemiegoti, režimas jų ligos prevencijai ir remisijai labai svarbu.
– Studente būdama eidavau visada į psichoterapeutų būrelius. Man visada įdomu, kaip jaučiasi pacientas, kaip jis gyvena, man įdomu, kodėl ta liga atėjo ir nenori žmogaus palikti. Aš domėjausi Rytų medicina, filosofija, psichologija.
Dermatologijoje visada turi daugiau dirbti. Konsultacijos metu turi būti dermatologas, bet dar pataikyti į tokį nematomą taikinį ir išleisti vidinį pūlinį iš žmogaus, jeigu nori, kad jis pagytų. Labai dažnai matau, kad neišsiaiškinus psichologinių, emocinių ligos aspektų, žmogus negyja.
Pamenu vieną panelę. Gydžiau spuogus, išgydžiau viską, po pusės metų ateina, sako, mane vėl beria. Pasirodo, pradėjo dirbti naujam darbe. Nepaklausiau kur, ji vėl po kelių mėnesių ateina: man blogėja. Tada jau klausiu, kur ji dirba? Ta mergina įsidarbino kazino: įtampa nuolatinė, nes daug girtų, išgėrusių, priekabiauja, rūkoma, darbas naktimis. Turiu ne vieną pacientą – žvynelinė būdavo, kol dirbo naktimis. Žvyneline sergantiems negalima nemiegoti, režimas jų ligos prevencijai ir remisijai labai svarbu.
Blogai, kad dauguma gydytojų nežino, ką veikia jų pacientai, ką dirba, kokius turi įpročius, ne tik blogus, bet ir gerus. Mokytojams, teisininkams dažnai beria ir niežti veidus. Tam tikros specialybės uždeda savo atspaudą.
Dažniausiai oda būna pirmas organas, kuris neatlaiko. Čia ir Rytų mediciną, ir klasikinė dermatologija neprieštarauja šiai tiesai. Jeigu žmogus nereaguoja, tai ką su juo daryti? Tik infarktą pasiųsti, jeigu nereaguoja į išbertą, sergančią odą, kuri visaip bandė pasakyti, kad organizmas toliau taip gyventi nebegali.
– Kokie būtų jūsų patarimai – kaip išsaugoti sveiką odą ir kaip gyventi turint lėtinį odos susirgimą?
– Mano pirmas patarimas – mylėti savo odą, mylėti sveikai – kasdien skirti jai reikiamą priežiūrą. Priežiūra yra dvejopa: kasdienė higiena, kai naudojamas tinkamas prausiklis, drėkinamasis kremas. Galioja trijų minučių po dušo taisyklė – per tiek laiko reikia pasitepti kremu veidą ir kūną. Kitas aspektas – ilgalaikė priežiūra, pavyzdžiui, norint išvengti ilgalaikių vėžinių susirgimų, sulėtinti senėjimo procesus, reikalinga apsauga nuo saulės, UV filtrai kreme.
Žinoma, yra dar gausybė kitokių meilės odai išraiškų; tai praktiškai visi mūsų kasdienių įpročių ir gyvenimo aspektai. Mano profesoriai sakė, kad yra keli dalykai, kurių turime reikalauti iš savo pacientų: kad jie gertų vandenį, sveikai maitintųsi, drėkintų veido odą, nerūkytų ir negertų, nes alkoholis labai išsausina odą.
O aš nemažai žmonių siunčiu pas kunigus, nes negali pasakyti žmogui, kad jis nustotų rūkyti ar gerti. Jeigu jis neranda kitų būdų atsipalaiduoti, negauna meilės ir dar jam uždraudi tuos malonumus, kuriuos jis turi, tai jis gali pulti į neviltį. Yra neretai klausimų, kuriuos reikia ilgiau spręsti nei per penkiolikos minučių konsultaciją.
Antras patarimas – išsaugokite vidinę ramybę. Jeigu negalite patys nusiraminti, eikite pas psichiatrą ar kunigą. O dermatologams labiau nei kitiems matosi, jei jums tokios pagalbos reikia. Jūsų oda geriau nei jūs patys mums pasako, kas vyksta jūsų gyvenime.
TAIP PAT SKAITYKITE: Partneris nebenori sekso. Ką daryti?
