Praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pabaigą–dešimtąjį dešimtmetį VDA profesorė, dizainerė J.Talaikytė vadina globalios mados pradžia. O madai, pasak jos, kaip ir kitiems socialiniams reiškiniams, įtakos turi viskas, kas vyksta pasaulyje.
„Tada pokyčiai buvo gana rimti: Persijos įlankos karas ir susilpnėjusi ekonomika, sumažinti aukštosios mados namų pardavimai, buvusi ypač pelninga parfumerijos prekyba su Jungtinių Arabų Emyratų šalimis taip pat vis mažėjo. Mados dizaino pasaulyje, kaip ir septintajame dešimtmetyje, vis labiau ryškėjo ekologinės, dvasingumo, tikrųjų vertybių apraiškos, o dizaineriai įkvėpimo ieškojo autentiškuose dalykuose“, – sakė dizainerė.
Apie tą globalios mados pradžios laikotarpį, kuo jis išsiskyrė, koks jis buvo kitapus Lietuvos sienų ir mūsų šalyje, kokią įtaką turėjo garsūs mados pasaulio veidai, kas tada buvo madinga, kaip anuomet skleidėsi žmonių kūrybiškumas, koks vyravo stilius, iš kur gaudavo proginių apdarų ir kitas to laikotarpio mados pasaulio įdomybes 15min GYVENIMUI papasakojo dizainerė J.Talaikytė.
– Gal galėtumėte išskirti, kas apskritai buvo madinga praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pabaigoje–dešimtojo dešimtmečio pradžioje, kalbant apie mados pasaulį, tendencijų kryptį, pačius drabužius, jų siluetus, batus, aksesuarus ir pan.?
– Dešimtmečiais ir penkmečiais gyvavęs mados tendencijų diktatas tada pamažu užleido vietą masių skoniui. Madoje vis akivaizdesnis tapo atvirkštinis procesas „iš gatvės į podiumus“. Jau ir anksčiau gatvės aidai atsiliepdavo mados kūrėjų kolekcijose, bet ankstyvasis dešimtasis dešimtmetis ypač išryškino eklektišką vartotojo saviveiklą, derinant praeities, modernių to laikotarpio subkultūrų ir etnikos elementus.
Ryškiais akcentais tapo tatuiruotės ir auskarų vėrimas į kūną, o hipiški, „Teddy Boy“, „B-Boy“ ir pankų įvaizdžiai virto nauju „Grunge“ įvaizdžiu – spalvinga, rankų darbą imituojanti, tarsi padėvėta, nuskalbta, dėvima sluoksniais, derinama su sunkiais kareiviškais ar keliautojo batais apranga. „Grunge“ įvaizdis kūrė prašmatnaus aplaidumo nuotaikas madoje.
Ryškios buvo ir etninių kultūrų apraiškos. Kiniškos, japoniškos tradicijos įkvėpė ne tik audinių kūrėjus, bet ir diktavo modelių kirpimus, dekorą. Orientalistika, turkiški, persiški raštai, pakistanietiškų suknelių-tunikų kirpimai, ilgi iki čiurnų sijonai, plačios, rauktos, klostėmis krintančios rytietiškos kelnės (Iranas, Indija) užkariavo mados podiumus, sukūrė palankią terpę funkcionaliai, bet ryškiai tarpkultūrinei madai.
Fetišistinės lateksinės medžiagos, aptempti sportiniai drabužiai ir spalvinga sportinė avalynė drąsiai veržėsi ne tik ant mados podiumų, bet ir buvo geidžiami gatvės stileivų.
Tvirtų, plačių pečių valdingumą demonstruojančios dvieilį kostiumą dėvinčios žmogystos siluetą keitė nuožulniais pečiais neformalų kostiumą dėvinti itin liesa figūra. „Ant bangos“ buvo draugiški gamtai, ekologiški audiniai ir eklektiškas, sluoksniuotas drabužių dizainas, patogi, tvirta avalynė.
Kosmetikoje vėl buvo atrandami natūralūs produktai. Dešimtojo dešimtmečio pradžioje mados pramonėje prasidėjo judėjimas prieš kailius. Natūralų kailį keitė dirbtinės imitacijos, įvairūs dubliuoti, peltakiuoti boloniniai šiltų medžiagų pakaitalai.
Technologinis augimas ir intensyvus vystymasis, pirmieji mobilieji telefonai, kompiuteriai ir jų dizainas, susižavėjimas futurizmu gimdė kibernetinės mados apraiškas: fetišistinės lateksinės medžiagos, aptempti sportiniai drabužiai ir spalvinga sportinė avalynė drąsiai veržėsi ne tik ant mados podiumų, bet ir buvo geidžiami gatvės stileivų.
– Koks virsmas vyko aukštosios mados pasaulyje? Kokią įtaką tada turėjo garsieji supermodeliai?
– Lieknieji supermodeliai ir jų diktuojamas gyvenimo būdas buvo dar vienas itin ryškus to laikotarpio fenomenas. Garsios ir geidžiamos Linda Evangelista, Christy Turlington, Cindy Crawford, Claudia Shiffer, Naomi Campbell, Kate Moss, Stella Tennant, Honor Fraser diktavo viską: kaip atrodyti, ką veikti, ką dėvėti, ką valgyti. Dešimtojo dešimtmečio reklama, fotografija, blizgūs žurnalų viršeliai pagimdė lieknųjų ir amžinos jaunystės kultą, kurio žiaurius padarinius jaučiame dar ir šiandien.
Aukštosios mados dizainerio kūrinys vis dar kainavo tiek, kiek brangus sportinis automobilis, bet galinčiųjų tai įsigyti ratas sparčiai mažėjo. Senoji prancūzų mada (Old Fashion) nebeatlaikė spaudimo ir atvėrė vartus veržliems tarptautiniams talentams, radikaliam jaunimui iš Belgijos Antverpeno mados mokyklos.
Naujieji mados vardai, dabar jau gerai žinomi mados revoliucionieriai, – belgai Martinas Margiela, Ann Demeulemeester, Dirkas Bikkembergsas, Driesas Van Notenas, austras Helmutas Langas, vokietė Jil Sander, britai Vivienne Westwood, Johnas Galiano, Alexanderis McQueenas savo talentu ir idėjomis užtvindė mados takelius ir davė pradžią Demi-Couture, kuri tapo prieinama plačiai visuomenei, o jos atgarsiai nuvilnijo po platųjį pasaulį.
– Kas tuo metu vyko Lietuvoje?
– Lietuva tuo tarpu dar tik laisvėjo ir kėlėsi iš letargo miego. Mados kūrėjai su didžiuliu goduliu vijosi tai, kas buvo prarasta gūdžiu, nuobodulio estetikos persmelktu sovietmečiu.
Mada, gyvavusi labiau žurnalų paskutiniuose puslapiuose ir profesionalų aplinkoje, veržliai skynėsi kelią ne tik ant podiumų, bet ir miniose. Aišku, gerokai vėlavo, nes vis dar buvo ryškūs aštuntojo dešimtmečio reliktai, gatvėse vaizdai mirgėjo tarsi iškreiptų veidrodžių karalystėje – ir juokino, ir graudino, bet viltingai mažais žingsneliais visi judėjome pirmyn.
Mados kūrėjai su didžiuliu goduliu vijosi tai, kas buvo prarasta gūdžiu, nuobodulio estetikos persmelktu sovietmečiu.
Tipažai, kurie atgimimo laikotarpiu vaikštinėjo naujai įvardytose gatvėse, bet dar gyveno senuose daugiabučiuose, dirbo pirmuosiuose biuruose, ištvermingai stoviniavo mitinguose, gėrė kavą pirmosiose kooperatyvinėse kavinėse, pirko bananus kioskeliuose, iš kurių dar vakar šaipėmės, šiandien liko tik tėvų nuotraukose, senų žurnalų ir knygų iliustracijose, mūsų atminty ir MO muziejaus ekspozicijoje. Mada, kuri nostalgiškai žavi naivumu, ir vėl su trenksmu grįžo. Mados ratas apsisuko!
– Kaip tuo metu skleidėsi žmonių kūrybiškumas? Kokių įdomybių tada sumanydavo, kaip rengdavosi ir iš kur tuos drabužius gaudavo?
– Tuo laikotarpiu kartu su atgimimu sukilo ir įsibangavo visos kūrybinės jėgos. Nugriaudėjo garsusis roko maršas, atsirado daugybė konkursų, festivalių, tarp jų ir pirmosios „Madų dienos '91“, virtusios galingu tarptautiniu mados festivaliu „In Vogue“, gyvavusiu beveik dešimtmetį ir supurenusiu mados dirvą alternatyviajai „Mados infekcijai“ bei avangardo madų festivaliui Užupyje.
Užgimė pirmieji komercinės mados kooperatyvai („Texvilas“, „Oda Lux“) ir salonai („Barbora“, „Salonas 7“, „Nijolės kailiai“ ir kt.). Kaip ir viso pasaulio modistams, taip ir Lietuvos puošeivoms įtakos turėjo garsiųjų supermodelių veiklos ir spalvingi jų gyvenimo aprašymai.
Lietuvos padangėje užgimė naujas socialinis vienetas „modelkos“ – super jaunos, super lieknos, super aukštos. Jas gatvėse gaudydavo ir iš mokyklos suolų viliojo pirmųjų modelių agentūrų, festivalių meno vadovai, įvairūs pramoginių renginių agentai. Nauji leidiniai, įvairios reklamos lipdė naują modeliukų „pakabų“ tipažą. Liesos, išstypusios, įdomių, netipinių veido bruožų jauniklės užkariavo ne tik mados podiumus, bet ir „naujųjų“ verslininkų širdis.
Jaunų 16–18 metų merginų garderobas buvo atitinkamas. Į „trasą“ eidavo apsirengusios tuo, ką rasdavo namų spintose: išaugtinės brolių džinsovkės, nuskalbtos dryžuotos telniažkės, aptiažkės, lengvi gerokai nudrengti sportbatukai arba mamos megzta suknelė, juk klestėjo namudiniai ir kooperatyviniai verslai, močiutės raštuota vilnonė skara, tada madoje vyravo etno daugiakultūrė eklektika ir, kaip netikėta, – tinklinės kojinės!
Tvirtai supintos kasos buvo paleidžiamos pavėjui arba nukerpamos trumpai madingu berniukišku asimetriniu kirpimu, ryškios švytinčios akys ir skaisčios lūpos viliojo visus, kas bent kiek priartėjo prie apšviesto podiumo.
Nenumaldomai vyko fabrikų, nekilnojamo turto ir verslo privatizacija. Klestėjo kooperatyvuose ir namudinėse dirbtuvėse, garažėliuose ar už investicinius čekius išpirktose laisvose industrinėse patalpose pagaminta produkcija: garinti džinsai, dryžuoti, raštuoti įvairiaspalviai megztiniai, blizgaus trikotažo treningiukai su užrašais, kniedyti diržai, odiniai krepšiai, plastiko papuošalai, ženkliukai ir t. t.
Individualus siuvimas taip pat įgavo pagreitį: pirmieji „šlapio“ šilko žali ir bordo kostiumai, raudoni kaklaraiščiai ir baltos kojinės buvo tokie populiarūs, kad tapo kone verslo uniforma.
Gėlėtos viskozės sukneles ir ilgus iki žemės sijonus kartu su nertiniais dažniausiai vilkėdavo Sarbievijaus kiemelio humanitarės, o nutįsusius nenusakomos spalvos megztinius, nudrengtus džinsus ir banankes – dailiokai. Spalvingomis rauktomis rankovėmis kartūno palaidinėmis, mini sijonais, tamprėmis ir ryškiaspalviais didžiuliais plastikiniais ar blizgiais žalvariniais papuošalais dabinosi merginos „prie mados“.
Klestėjo garinti džinsai, dryžuoti, raštuoti įvairiaspalviai megztiniai, blizgaus trikotažo treningiukai su užrašais ir t. t.
Tuo laikotarpiu mus vis dažniau pasiekdavo užsienio spauda, jau ne tik „Burda moden“ pasisiūk pats, bet ir rimti profesionalams skirti leidiniai, tokie kaip „Textile VIEW“, „Textile Report“, „Vogue“, „Apparel“ ir kt. Tos, kurios buvo arčiau mados šaltinių, žinojo ir sekė madingas naujienas.
Pirmosiose komercinėse privačiose parduotuvėlėse ir salonuose jau buvo galima įsigyti šį tą įdomesnio, bet vis didėjančią madingų drabužių paklausą užpildė naujai įsikūrę mados salonai, nors daugelis dar siūdinosi namuose pagal populiariosios „Burdos“ iškarpas. Privatizuotų fabrikų „Litekso“, „Kauno audinių“ likučiai dar džiugino modistes ir konkuravo su brangiais „Divinos“ užsieniniais audiniais.
Tikros, šukuotos, languotos ir sodrių spalvų vilnos švarkelis šaline apykakle, vis dar banankes primenančios dviejų klosčių kelnės paaukštintu juosmeniu, balta šilko palaidinė, spalvingi botiljonai ir fetrinė skrybėlė buvo fašionistės ginklai prieš pilką kiniškos mados nuotrupomis besidžiaugiančią masę.
– Kaip tuo metu skleidėsi žmonių kūrybiškumas? Yra tekę girdėti, kad, tarkime, norint pasisiūti suknelę, tam puikiai tikdavo užuolaidos...
– Įdomesnių audinių ir mezgimo siūlų badas kurstė fantaziją: džinsinio tipo baltos kelnės buvo siuvamos iš batų vidpadžiams skirtos žaliavinės medžiagos, palaidinės, suknelės ir sijonai – iš batikos technika dažomos biazės (žaliavinė medvilnė), papuoštos įvairiaspalviais nėrinukais.
Kietų lininių siūlų nertiniai suvarstomi batraiščiais, beprotiškai sunkūs mezginiai mezgami iš vilnonių kiliminių siūlų, chlorkalkėmis balinti džinsai, spalvingi blizgaus audinio ar tiulio trikampiai įdūrai palaidinėse buvo turtinga puošmena.
Dabar juoką kelia mano pačios nusimegztas maudymosi kostiumėlis iš kiliminių siūlų, kuris įlipus į vandenį apsunko taip, kad neišlaikiau, o džiūvo tris paras.
Paltai buvo šiltinami vilnonėmis Orenburgo skaromis, neįsivaizduojamo kietumo ir didumo peteliai švarkuose, sandalus ir „Inkaro“ basketes (sportbatukus) keitė pirmieji užsieniniai kedai. Storapadžiai grubūs suvarstomi kareiviški batai konkuravo su 12 cm aukštakulniais.
– Išradingumo išties netrūko! O pati ar turėjote tokių įsimintinų drabužių savo spintoje?
– Dabar juoką kelia mano pačios nusimegztas maudymosi kostiumėlis iš kiliminių siūlų, kuris įlipus į vandenį apsunko taip, kad neišlaikiau, o džiūvo tris paras. Pasisiūdinti natūralaus avikailio kailinių pečiai netilpo nė į vieną spintą, o teatro drabužinės darbuotojai net pritūpdavo nuo jų svorio.
Saulės kliošo ilgas čigoniškas sijonas ir geltoni 14 cm austriški aukštakulniai realiai kėlė pavojų mano gyvybei – užkliuvusi už zigzagu palenktos sijono apačios visu ūgiu išvirtau iš troleibuso! Biseriu siuvinėtas moters portretas ant mezginio dabar džiugintų ne vieną vintažo mėgėją, o nerealaus dydžio mediniais auskarais galėčiau ir krosnį įkurti (juokiasi).
– Kalbant apie moterų ir vyrų šventinius, vestuvių apdarus – kas tada buvo madinga? Kadangi tuo laikotarpiu daugelis siuvosi patys, kokius audinius naudojo?
– Kaip jau minėjau, atsiradus daugybei naujų progų pasipuošti, atsirado ir proginių drabužių paklausa. Festivalių uždarymai ir atidarymai, grožio konkursai, įmonių vakarėliai, koncertai, inauguracijos, užsienio kelionės, pirmieji Vienos pokyliai, labdaros ir „Rotary“ klubo šventiniai vakarai, teatro premjeros, pagaliau vestuvės ne tik santuokų rūmuose, bet ir bažnyčiose, jubiliejinės šventės reikalavo ir atitinkamo aprėdo.
Vestuvinis tiulis – iš užuolaidų, taftą imituodavo blizgus viskozės pamušalas.
Audinių pasiūla dar buvo ganėtinai skurdi, bet pirmosios kelionės į Kiniją praturtino rinką dirbtiniais šilkais, gipiūrais, aksomais. Brangokai, bet jau buvo galima įsigyti geidžiamų audinių prabangiose audinių parduotuvėse, buvo galima pakliūti ir į „Vilniaus modelių namų“ podėlius, ir Kauno fabrikų sandėlius, gelbėjo kelionės į Rygą. Kartais audinius tiek proginiams, tiek kolekcijiniams drabužiams naudojome ne pagal paskirtį.
Vestuvinis tiulis – iš užuolaidų, taftą imituodavo blizgus viskozės pamušalas, iš jo pasiuvau pagarsėjusią kolekciją „Rožių alėja“, kurią visą nupirko olandė verslininkė ir lagamine išsivežė nežinoma kryptimi.
Baldinio žakardo komplektai puikiai atrodė konkursinėse mados festivalių programose, o blizgiais žvyneliais rankomis siuvinėtas pigus trikotažas drąsiai konkuravo su aukštosios mados kūriniais Paryžiuje.
Pamenu ir faktą, kai tekėjo mano draugė kursiokė, užsienio žurnale nužiūrėjome labai gražų suknelės modelį, tarsi iš labai daug rauktų įstrižų sluoksnių žeme vilktųsi ilga undinės uodega. Visiškai įgyvendinti to grožio nepavyko vien dėl to, kad tada sunku buvo gauti reikiamą kiekį balto audinio, taigi teko tenkintis vos keliais volanais ir jaunystės grožiu.
Vyrams lyg ir lengviau sekėsi siūdintis kostiumus, bet, žvelgiant iš šiandienos perspektyvos, keistai atrodo tie plačių pečių, dvieiliai blizgios vilnos švarkai auksinėmis sagomis, dažnai per didelės „varlytės“ po kaklu ir baltos kojinės ne pagal paskirtį.
Šiek tiek, aišku, šaržuoju to meto įvaizdžius, bet šiandieniame greitosios mados kontekste jie tokie nostalgiškai mieli, jaukūs, savadarbiai, kad vėl tampa madingi.
