Regis, visam kam 15min pašnekovas turi savo paaiškinimą, net ir tam, kodėl žmonės taip nori jaunintis.
„Būna toks išgąsčio laikotarpis, kai ypač svarbūs atrodo fiziniai duomenys, seksualinis pajėgumas, tada ir gimsta desperatiškos pastangos jaunintis.
Praradus trisdešimtmečio kūną dar nesuvokiama, kaip gyventi su keturiasdešimtmečio ir penkiasdešimtmečio formomis, bet ne tame slypi šio gyvenimo grožis“, – sako O. Lapinas.
– Olegai, kaip per tiek metų darbo praktikos šioje srityje „neapaugote“ žmonių negandomis ir problemomis?
– Dirbdamas psichoterapeutu į pacientą žvelgiu pozityviai. Ašaras, pyktį, skausmą žmonės laiko blogiu, o man tokia žmogaus išraiška, ekspresija atrodo natūrali, todėl kad tai ilgainiui padės žmogui jaustis sveikiau.
Todėl nors jie sau ir atrodo negražūs, problemiški, man jie visiškai natūralūs, emocingi ir tikri (tas tikrumas pasiekiamas, kai imama nuoširdžiai reikšti emocijas). Juk visada, kai matome ką nors tikro, pajuntame palengvėjimą.
Ašaras, pyktį, skausmą žmonės laiko blogiu, o man tokia žmogaus išraiška, ekspresija atrodo natūrali.
Sunkiausia bendrauti jaučiant veidmainystę ar apsimestinį optimizmą (su psichologiškai žaidžiančiu žmogumi), tačiau kai tik žmogus tai paleidžia, man palengvėja. Man mano darbas patinka, sakyčiau, netgi suteikia įkvėpimo.
– Mėginu įsivaizduoti, koks jausmas sugrąžinti žmonių gyvenimams tikrąsias jų emocijas, tikrumą. O jums pačiam, kas yra grožis? Kur jo randate?
– Išskirčiau dviejų rūšių grožį. Pirmasis toks labiau parodomasis. Įsivaizduokite, ateina į mano kabinetą pacientė, apsirengusi gražiu ryškiu, gal net seksualiu, drabužiu. Taigi ir toks grožis egzistuoja, bet už jo slypi kai kas visiškai priešingo.
Visuomenės įsitraukimas į mobilius prietaisus didina gyvo bendravimo poreikį.
Iškilus tam priešingam, ji ima verkti, jos veidas įgyja vaiko savybių. Tą akimirką seksuali jos suknelė praranda prasmę, o aš prieš save regiu ne moterį, norinčią padaryti įspūdį savo formomis, o mergaitę, kuri graudžiai verkia arba pyksta.
Jai tai yra naujas jausmas. Taigi, mano supratimu, vaikystė graži savo natūralumu (negražių vaikų tiesiog nėra). Tačiau suaugusieji vietoje natūralaus grožio renkasi sukurtą, daugiau žurnalo standartui tinkantį.
Kai man pavyksta pajusti vaikišką natūralumą, pamatyti jį aplink save, tai labai keičia pasaulio matymą. Žvelgiant į pasaulį nuoširdžiom akim, viskas atrodo gražu ir įdomu. Taip, aš jausdavausi būdamas mažas. Toks tas antrasis grožis.
Nestumia į pozityvą
– Ką sakote ieškantiems tobulumo ir negalintiems priimti savęs tokio, koks yra?
– Taip, dauguma jaunų žmonių ankstyvojoje jaunystėje ir paauglystėje labai išgyvena dėl savo išvaizdos. Esu matęs daug moterų, atrodančių lyg modeliai nuo podiumo, kurios jaudinasi dėl nosies ar kokio kūno linkio, bet su metais tie dalykai nebeatrodo tokie reikšmingi. Vėliau kur kas labiau ima rūpėti harmonija, paprastumas, mokėjimas priimti žmones tokius, kokie jie yra. Praradus trisdešimtmečio kūną dar nesuvoki, kaip gyvensi su keturiasdešimtmečio ir penkiasdešimtmečio formomis.
Būna toks išgąsčio laikotarpis, kai ypač svarbūs atrodo fiziniai duomenys, seksualinis pajėgumas, tada ir gimsta desperatiškos pastangos jaunintis.
Praradus trisdešimtmečio kūną dar nesuvoki, kaip gyvensi su keturiasdešimtmečio ir penkiasdešimtmečio formomis.
Aš tai suprantu: visi per tai praeisime. Todėl, kai žmogus kalba apie savo savijautą negaliu jam pasakyti, kad nejauskite to, žiūrėkite, koks pasaulis nuostabus.
Mano uždavinys yra sukurti saugią aplinką, kur būtų galima tai išgyventi. Visą laiką einu su juo drauge, ne priekyje, o šalia. Taigi ne kaip vedlys.
– Kiek laiko įprastai prireikia žmogui, kad nusiimtų kaukes?
– Tempą lemia išraiškos stiprumas. Jei žmogus krizes išgyvena audringai, skausmingai, daug verkia, įprastai jau kito vizito metu jaučiasi gerai.
Bet jei žmogus nelinkęs atvirai reikšti savo jausmų, labai racionalus, tai gali užsitęsti mėnesiais, pusmečiais ar net metais.
Kiekvienas žmogus atsiveria savo tempu, bet taisyklė ta pati: kuo stipriau ir ryškiau žmogus išreiškia emocijas, tuo greičiau jos aprimsta ir jis tampa ramus, save priimantis.
Kaip pavyzdį pateiksiu mėgstančius nuolat atsiprašinėti žmones. Aš į juos nereaguoju taip, kaip įprastai tą daro aplinkiniai. Ką sako žmonės? Nieko tokio, nusiramink ir panašiai.
Kaip elgiasi žmogus, gavęs jam neįprastą atsaką, nebegali elgtis, kaip įpratęs. Sutrinka šiek tiek, bet atranda, kad ir tokios būsenos gali būti šiame kabinete.
Niekas jo neguos, nestabdys, nenuleis nuo jo akių. Taip, psichoterapeutas visą laiką bus su juo, niekas nebus atstumta ar atmesta. Aš šiuo atveju atlieku tarsi seifo funkciją, o terapija padeda išlaisvėti nuo savo kaukių ir gynybų.
– Ar keitėsi žmonių savijauta karantino metu?
– Nepamirškime, kad niekas nenustatė distancijos tarp artimų žmonių. Ir anksčiau buvo vienišių, kuriems buvo sunku suartėti su kitu. Karantino metu visiškai neišnyko žmonių kontaktai: didelė dalis nė nesilaikė karantino taisyklių (poravosi, paslapčia vaikščiojo su kompanijomis).
Tiesa, egzistavo ir vieniši, kurie iškart po darbo vykdavo į savo butus. Karantinas savotiškai įteisino tokį jų statusą: nemaža dalis tokių žmonių tikina, kad pagaliau nesijautė esantys lyg baltos varnos. Dabar jie tarsi sąmoningi piliečiai, nes jų vienišumas įgijo socialinės naudos atspalvį. Niekur neiname, nes juk karantinas.
Žmonės ir dabar rečiau spaudžia rankas, yra apmažėję tradicinių apsikabinimų, žinoma, yra ir tokių, kurie vis dar neatsisako senų įpročių.
Vieniši žmonės kalba apie atsiradusį alkį kūniško artumo, išsako norą, kad juos kas nors apkabintų, prisiliestų. Tai natūralus fiziologinis poreikis.
Žmonės ir dabar rečiau spaudžia rankas, yra apmažėję tradicinių apsikabinimų.
Tačiau psichoterapeutas neskuba tenkinti minėtų poreikių, jis vėlgi sukuria vadinamąjį seifą jo jausmams. Su laiku žmogus atranda sau tinkančius partnerius: pažįstamus, draugus, artimuosius, su kuriais gali apsikabinti.
Sunkesnė situacija, kai karantino vėl neliks, vieniši žmonės vėl atsidurs prie savo barjerų: nepasitikėjimo žmonėmis, fizinio partnerio trūkumo ir pan.
Tačiau jiems tai praeis, kai tik grįš savivertės jausmas, tada vienišumas užsipildys artimu žmogumi. Nepamirškime, kad vienišumas vidinė būsena.
Taigi, nemanau, kad karantinas fundamentaliai keitė vienišumo problemą. Aš sakyčiau, kad karantinas ją netgi pateisino, suteikė priedangą vienišumui, kuomet jis taip akivaizdžiai nekrito į akis.
Didėja gyvo kontakto poreikis
– O kaip vertinate gana aktyvų žmonių įsitraukimą į išmaniuosius telefonus?
– Šiuo atveju kalbame apie autizaciją (bendravimo sutrikimus). Išmanieji telefonai sumažina poreikį gyvo ryšio: turint po ranka šį prietaisą nebeisi pas kaimyną sužinoti, kas vyksta pasienyje. Bet šis reiškinys neišvengiamas, visuomenei tai nėra pirmasis technologinis šuolis.
Pirmuoju galime vadinti knygų atsiradimą (renesanso metu pasauliui jų prisipildžius Bažnyčios tėvai buvo prieš manydami, kad dėl jų jaunimas nebeis į bažnyčią).
XXI a. pirmoje pusėje, atsiradus kinui vėl baimintasi, kad išnyks poreikis gyvo bendravimo, pranašauta teatro meno mirtis, ne mažiau grėsmingai atrodė situacija ir atsiradus televizoriams. Taigi ir mobilieji telefonai sukėlė analogišką pasipiktinimo reakciją.
Dabar vaikai nieko nedaro, tik žiūri į ekraną, su jais savo lovose nesiskiria sutuoktiniai, o biurų darbuotojai, radę laisvą minutę, skuba tikrinti naujienų. Tokia šiandienos realybė.
Karantinas fundamentaliai keitė vienišumo problemą: davė jam priedangą.
Mūsų smegenys suvokia šį prietaisą kaip papildomą elementą, deja, jo akivaizdoje sumažina savo pajėgumą, todėl tampame ne tik labiau užsidarę vienas nuo kito, bet ir kvailėjame.
Ne vienas eksperimentas jau patvirtino, kad net buvimas šalia išjungto telefono 10 ar 20 proc. sumažina mūsų galimybes spręsti kūrybinius uždavinius.
Smegenims naudojant telefoną, kaip naują smegenų priedą, nebereikia gaišti laiko sutuoktiniui ar kitam šeimos nariui. Žinau atvejų, kai tėvai vaikui būnant kitame kambaryje rašo jam žinutes.
Atsiduriame virtualioje technologijoje, prie kurios tenka prisitaikyti. Sunkoka įsivaizduoti, kad būtų galima atsukti laiką atgal ir tikėtis, kad žmonės vėl leis savo dienas be telefonų ar automobilių.
Tikriausiai dar prisimenate, kai rudenį buvo išsijungę socialiniai tinklai ir mus aplankė keistas jausmas? Akimirkai pamatėme pasaulį kitokį: išgirdome gamtos garsus, ėmėme labiau vertinti bendravimą su gyvais žmonėmis, pamatėme dangų.
Taigi, įsitraukimas į mobiliuosius prietaisus padidina gyvų akimirkų vertę. Telefonas bando atstoti gyvą bendravimą, įprastas reakcijas (juo atkeliauja tekstinis atsakymas su emocija).
Socialinis bendravimas nepanaikinamas, jis tiesiog įgyja kitokias formas (anksčiau dažniau kavą gerdavote susitikusi su drauge, dabar tai darote virtualiai, su vadinamuoju draugės avataru, žinoma, ir gyvas kontaktas išlieka).
Bendravimas vyksta tarp dviejų (ar daugiau) virtualių žmonių, virtualiomis priemonėmis. Aš viliuosi, kad tai neišstums gyvo bendravimo, na, nebent vėl būsime prikaustyti baisių epidemijų ar katastrofų.
– Ar sunkiai pats nusistatote realaus ir virtualaus bendravimo ribas?
– Mano bendravimas pastaruosius dvejus metus neatsiejamas nuo kompiuterio ir telefono. Labai padaugėjo virtualių konsultacijų (didelę dalį pacientų konsultuodavau tik telefonu). Kone 80 proc. mano paskaitų ir šiandien vyksta tik online režimu. Anksčiau buvau įsitraukęs į kompiuterinį pasaulį, žaidimus, iki galo šios problemos dar nesu išsprendęs, vis dar jaučiu potraukį.
– O ką vadintumėte savo realaus gyvenimo „inkarais”, padedančiais socialinėje erdvėje pernelyg įklimpti?
– Mano dienos normatyvas – ne mažiau kaip šeši kilometrai. Taip pat ne prasčiau mane nuo ekranų atitraukia tai či gimnastika su grupe, bendri bičiuliai, žmona, mažas anūkas. Jei nebūtų šių žmonių, matyt, ir aš būčiau įkišęs nosį į mobilųjį ir žiūrėčiau, kokių naujų filmukų atsiuntė feisbukas.
Projektą #gražibefiltro inicijuoja maisto papildas „BioSil“.
