Kokios mintys būtų šovusios, jei prieš pusę metų kas nors pasiūlytų įsivaizduoti ekstremalią padėtį, kilusią paskelbus pandemiją? Nors daugelis šiandienos aktualijų buvo pavaizduotos mokslinės fantastikos filmuose, už netikėtą tualetinio popieriaus ir grikių isteriją mane labiau nustebino tik staigus susirūpinimas savo išvaizda.
Penkta karantino diena. Valgau dieną, valgau naktį. Užmigusi sapnuoju, kaip kepu lazaniją visai šeimai, bet beragaudama sugebėjau sunaikinti visą, ir turiu atsiprašyti šeimos narių, kad pietų šiandien nebus.
Atsibundu. Pirma mintis – stora. Užmiegu – sapnuoju traškučius, tiksliai pamenu – „Estrella“ mėlynus. Atsikeliu ryte, žingsniuoju prie veidrodžio, čiumpu pilvą. Stora kaip kiaulė, ką aš galiu pasakyti! Todėl ilgai nelaukusi iš pižamos į sporto aprangą įšokusi pradedu kambaryje nekoordinuotai tūpčioti. Po tūpčiojimo dvi dienas skauda kojas.
Sužinojau, kad siekis kontroliuoti savo svorį atgyja iškilus situacijoms, kurių negalime suvaldyti – argi ne tokioje mes esame šiandien?
Trumpa įžanga – prieš pradėdama dirbti nestandartinio dydžio modeliu ir būdama visa patenkinta su viena kita „rinke“, didžiąją dalį savo dar trumpo gyvenimo, tai yra būdama vaiku ir paaugle, praleidau turėdama valgymo sutrikimą. Siaubingai bijojau priaugti svorio, o laimė ir pasitenkinimas savimi tiesiogiai koreliavo su kuo mažesniais skaičiais svarstyklėse. Tai tęsėsi apie dešimtį metų. Vėliau sužinojau, kad siekis kontroliuoti savo svorį atgyja iškilus situacijoms, kurių negalime suvaldyti – argi ne tokioje mes esame šiandien?
Niekada nemaniau, kad pasaulinės krizės metu siautėjant pandemijai ir pavojui gyvybėms, karantinas gąsdinti gali todėl, kad jo metu SUSTORĖSIU. Grįžta metų metus pamirštos obsesinės mintys, kas man nutiks, jeigu dar pagulėsiu ir užkąsiu, o dar pasiėmus telefoną ir atsidarius ramiai paskrolinti instagramą, mane užpuola draugių ir pažįstamų storiai apie artėjančią storulių vasarą su ilgomis rankovėmis ir kelnėmis paplūdimyje.
Nežinau, ar man sukrito taip mano rate, ar taip yra iš tiesų, bet rodosi, kad aš ne viena – visa užrakinta namuose tauta eina iš proto dėl negalėjimo sustoti ėsti, ir baimė sustorėti gaji it 2003-aisiais.
Bet aš žinau, kas nutiks priaugus svorio: nieko. Aš nenumiriau.
Ne vien nenumiriau, bet ir telpu pro duris, neapsivemiu save pamačius veidrodyje, paplūdimyje nedėviu suknelių iki žemės ir nejaučiu poreikio slėptis iš gėdos, nuo manęs nenusigręžė visi draugai, ir, girdėjau, dar vienas kitas bernas pasižiūri (beje, berno neturėjau nei būdama XS dydžio, nei dabar, L dydžio, bet ne dėl svorio ir apimčių – dėl to, kad vis dar esu bjauraus ir nesugyvenamo charakterio).
Šešta karantino diena. Išėjau pasivaikščioti, kol dar galima (laikydamasi saugaus atstumo ir nelaižydama turėklų). Po kelių kilometrų pajutau nemalonią sensaciją, lyg kažkas kliudytų eiti – grįžusi namus supratau, kad kaltas prieš daugiau nei mėnesį atliktas pedikiūras. Nagai tokio ilgio, kad jeigu būčiau norėjusi ir įdėjusi kiek pastangų, pasivaikščiojimo metu būčiau galėjusi įlipti į medį!
Supratau, kad atėjo neišvengiama – po gerų kelių metų lankymosi pas savo nagų deivę Vaivą pedikiūrą teks pasidaryti pačiai. Parašius šį sakinį, suprantu, kad skambu kaip paskutinė paika pinda – bet nemeluosiu, nemoku gražintis, o ir žinau, kad aš tokia ne viena. Nusikarpyti nagus buvo vieni juokai, nė nepagalvojau apie bulgarkę. Nusiimti ilgalaikį laką – jau kita kalba.
Čia pasitarnavusi būtų poliravimo mašina, nes šveičiau, gramdžiau ir visaip kitaip apnuoginti nagą bandžiau visais grublėtais daiktais namuose. Čia pramogos nesibaigia – kreivai nusidildinau, nusikarpiau odeles taip, kad nukraujavau vos ne iki hipovoleminio šoko ir žaizdų dezinfekcijai išnaudojau pusę dezinfekcinio skysčio atsargų namuose.
Apie lakavimosi procesą nepasakosiu. Turbūt kiekviena mergaitė yra bandžiusi kažką panašaus vaikystėje – tai va, rezultatas buvo lygiai toks pats, kai pamatai, ką pridirbai, ir vienintelė guodžianti idėja yra tai, kad „tikriausiai nusiplaus duše“.
Su manikiūro problema pati nesusidūriau, nes jau kelintus metus mokslo metų laikotarpiu ar per praktikas, t. y., kuomet pradėjau turėti tiesioginį kontaktą su pacientais, lakuotis nagų tiesiog negaliu ir turiu itin trumpus dėl higienos sumetimų – rankų chirurginiu būdu kokybiškai nenusiplausi, o ir sužaloti ilgais nagais gali.
Nuoširdžiai užjaučiu visas drauges, kurių nuaugę ilgalaikiai rankų lakavimai tuoj taps prancūziškais lakavimais.
Man vaikiškas manikiūras visai nekelia nuostabos, tačiau nuoširdžiai užjaučiu visas drauges, kurių nuaugę ilgalaikiai rankų lakavimai tuoj taps prancūziškais lakavimais.
Kokios mintys kyla ir man, ir skaitančiam? Kokia išlepusi aš esu. Kokie išlepę mes esame – paprastų dalykų nebemokame pasidaryti patys ir inkščiame. Ir kaip gerai visgi gyvename, kai galime sau leisti, kad kiti nukarpytų kojų nagus, o mums lieka tik dėkoti ir gėrėtis.
Septinta karantino diena. Su mama lyginamės ataugusiomis, liūdnosios lietuviško apniukusio dangaus ir juodos duonos spalvos plaukų šaknimis.
Mano natūralios blondinės iliuzija sugriuvo amžiams. Merginos internete skundžiasi antakių problemomis: gausiai želiančių antakių savininkės artimiausiomis dienomis grasina tapti fridomis, antros, kuklesnės – skundžiasi visomis vaivorykštės spalvomis švytinčiais kažkada-buvusiais-permanentiniais-antakiais.
Ir tai buvo tik pirmoji savaitė – man net knieti, kokios pirmojo pasaulio problemos iškils vėliau.
Man net knieti, kokios pirmojo pasaulio problemos iškils vėliau.
Gal po karantino ir išlįsime iš namų neaiškiomis plaukų spalvomis ir margomis galvomis, savadarbiais manikiūrais ir pedikiūrais ir laisvai (suprask, ne narve) augintais antakiais. Gal vasarą pasitiksime su didesnio dydžio maudymosi kostiumėliais, nei praėjusią, ir kelnių reiks didesnių.
Užtat pažinsime, su kokiais žmonėmis gyvename – ką išsirinkom į žmonas ir vyrus, įvertinsim, ar padorūs ir sugyvenami vaikai išaugo (mano atveju – ar dar įmanoma susikalbėti su kate). Išmoksime naujų kalbų, perskaitysime gėdingai besivoliojančias apdulkėjusias knygas.
Atliksime darbus, kurių vengėme mėnesiais. Gaminsime ir lėtai mėgausimės maistu. Padarysime pritūpimų – bet ne tam, kad nuvytume sapną apie traškučius, o todėl, kad sportuoti yra malonu ir gera. Žaisime su šunimis ir katėmis. Susitvarkysime spintas, išmesime arba atiduosime nereikalingus daiktus, permąstysime, ar tikrai mums jų tiek reikėjo pirkti.
Atsikvėpsime.
Kvėpuosime ramiai tol, kol suprasime, kaip gerai gyvenome ir kiek visko turėjome iki tol. Kol įvertinsime, koks beribis malonumas yra gyvas bendravimas bare, apsilankymas pas kirpėją ar neretai vengiamas pokalbis su močiute.
O dabar – pauzė. Pauzė suprasti, kad tikroji prabanga – ne skudurai, ne priauginti nagai ir ne vertimasis per galvą, kad už tai susimokėtume. Prabanga – tiesiog būti.
