Varginga vaikystė ir atsivėrusios galimybės
Tačiau čia ne mažesnį vaidmenį vaidino ir pačios merginos ryžtas, drąsa ir noras siekti daugiau, susikurti gyvenimą, apie kurį kadaise svajodavo sėdėdama prie upės. Rietave gimusi ir užaugusi, save grynakrauje žemaite vadinanti Rolana, pasakodama apie vaikystę, užsimena, kad dabar atsigręžusi atgal ir lygindama buvusį ir esamą gyvenimą, sunkiai įsivaizduoja, kaip jie tada išgyveno.
„Mama mane ir brolį augino viena, jai ligoninėje tekdavo dirbti ir naktines pamainas, o alga buvo labai maža. Padėdavo giminaičiai, bet būdavo dienų, kai namuose neturėdavome duonos“, – pasakoja jauna moteris, su kuria susitikome Vilniuje, kai praėjusią savaitę ji čia rengė mokymus vizažistams.
Mintys apie vizažistės profesiją atėjo dirbant Budapešte, negalėdavau atsižiūrėti į veidrodį, kai mane padažydavo, viskas, ką darė vizažistės, buvo labai įdomu.
Jos brolis nebaigė mokyklos ir išėjo dirbti, kad padėtų šeimai ir sesuo galėtų baigti mokslus. Brolis buvo tas žmogus, kuris, pasiskolinęs 300 litų, nupirko Rolanai bilietą į Vilnių, kartu – ir į naują gyvenimą.
Šiandien visa šeima išsivažinėjusi po pasaulį: Rolana gyvena Londone, mama išvyko ieškoti laimės į Vokietiją ir ją ten rado, brolis gyvena Norvegijoje. Kaip sako Rolana, metams bėgant suvoki daug dalykų, pradedi vertinti tai, kas svarbiausia, o svarbiausia yra šeima – jie visi gražiai bendrauja ir esant galimybei susitinka.
Į universitetą ji nestojo, nes mokslas buvo mokamas, o mama pinigų neturėjo. Tad atvykusi į Vilnių išsinuomojo kambarį ir kibo į darbo paieškas. Neilgai trukus įsidarbino vienoje batų parduotuvėje, paskui – kitoje, geresnėje. Viskas klojosi gerai, bet pakalbinta draugės nutarė susikrauti kuprinę ir išmėginti laimę Airijoje. Ten nuvykusi greit suprato, kad realybė kitokia – viskas, ką pavyko rasti, buvo darbas mažame miestelyje esančiame fabrike.
„Tada ir kilo klausimas, ką aš čia veikiu ir kam man to reikia? Juk Lietuvoje turėjau visai neblogą gyvenimą“, – prisimena moteris ir priduria, kad prabėgus trims savaitėms grįžo namo. Įsidarbino prabangios avalynės parduotuvėje Vilniuje, o netrukus sulaukė pasiūlymo dirbti televizijoje.
Budapešte gimė noras tapti vizažiste
„Nuėjau į agentūros „Supermodels“ rengtą atranką – ieškojo vedėjos laidai „Pinigų lietus“, kuri buvo transliuojama per „Baltijos televiziją“. Pamenu, praveriu agentūros duris, sėdi visas būrys gražuolių – tada buvo „Olialia“ mergaičių bumas, o aš tokia su džinsais, paprasta. Buvo dvi užduotys – pakalbėti prieš kamerą ir parduoti prekę.
Man paskambino tą pačią dieną ir iš esmės pasakė, kad turiu darbą, tik pasiteiravo, ar moku rusų ir anglų kalbas. Atsakymas buvo neigiamas, rusų reikėjo labiau, nes darbas laukė Budapešte – filmavimai vykdavo ten. Labai norėjau, todėl pasakiau, kad kalbą išmoksiu taip greitai, kaip reikės“, – prisimena pašnekovė.
Pradžia lengva nebuvo, rusų kalbą Rolana mokėsi dieną naktį, o kartą vienai vedėjų pramigus tiesioginį eterį buvo pastatyta prieš kameras vietoj jos. Susitvarkė, nors streso, kaip pati sako, buvo iki kaklo. Taip dvejus metus gyveno ir dirbo Budapešte, o paskui nutarė grįžti namo.
Pokalbis su vadovu vyko lygiai penkias minutes: kol jo laukiau kavinėje, užsakiau kavos, gražiai sutvarkiau staliuką, prie kurio sėdėjau, jis atėjęs pažiūrėjo į stalą ir pasakė: „Tu priimta.“
„Tada pajutau, kad noriu tapti vizažiste. Tai nebuvo pirmoji mano svajonė. Vaikystėje svajojau tapti žurnaliste ar gestų kalbos vertėja, o būdama labai maža mėgau šukuoti mamą, tad ji manė, kad užaugusi tikrai būsiu kirpėja, – šypsodamasi pasakoja Rolana. – Mintys apie vizažistės profesiją atėjo dirbant Budapešte, negalėdavau atsižiūrėti į veidrodį, kai mane padažydavo, viskas, ką darė vizažistės, buvo labai įdomu, daug pati klausinėjau, domėjausi ir net pradėjau pati dažytis laidai.“
Grįžusi į Lietuvą pradėjo dirbti draugės studijoje vizažiste ir stiliste, pajutusi, kad trūksta profesionalių žinių, pasiryžo jų gauti – baigė vizažo mokyklą „Make up store“, kur dirbo Laura Kreivytė, Vaida Venckutė.
Taip prieš aštuonerius metus prasidėjo jos kaip vizažistės kelias. Po poros metų darbo Lietuvoje Rolana išvyko į Londoną – ten gyveno tuometis jos širdies draugas, ir vis dar persekiojo noras siekti daugiau.
– Papasakokite, kokia buvo jūsų gyvenimo Londone pradžia?
– Turėjau tikslą išmokti anglų kalbą ir įsidarbinti, o tada jau kopti aukščiau. Lengva nebuvo, iš pradžių teko dirbti virtuvėje ir plauti indus, ir vėl išgyventi klausimą „ką aš čia veikiu?“, po trijų mėnesių išėjau iš darbo, po dar poros įsidarbinau kokteilių bare.
Per darbo pokalbį nieko nesupratau, ką kalbėjo vadovas, jis tai kuo puikiausiai matė, bet vis dėlto man pasisekė, ir jie mane priėmė. Galiu pasakyti, kad tas darbas buvo geriausia gyvenimo mokykla. Tuos metus daug dirbau ir intensyviai mokiausi anglų kalbos, o mintyse vis kirbėjo vizažistės darbas mados pasaulyje.
Pasiryžau išeiti neturėdama kito darbo, bet nutarusi ieškoti to, kuris virpina širdį. Per vieną agentūrą po poros mėnesių gavau darbą kosmetikos prekių parduotuvėje. Sekėsi gerai, mane bandė įdarbinti „Chanel“, bet juos aplenkė „Dior“ (šypsosi).
Pokalbis su vadovu vyko lygiai penkias minutes: kol jo laukiau kavinėje, užsakiau kavos, gražiai sutvarkiau staliuką, prie kurio sėdėjau, jis atėjęs pažiūrėjo į stalą ir pasakė: „Tu priimta.“ (juokiasi) Jis buvo apie mane girdėjęs, žinojo, kaip man sekasi dažyti, kad esu komunikabili, tvarkinga, gerai dirbanti.
Iš pradžių dirbau pardavėja vaistinėje, buvau atsakinga už „Dior“ stendą, po pusmečio mane išsiuntė į kitą parduotuvę ir tą pačią savaitę man buvo pasiūlyta tapti „Dior“ spalvų stiliste – kuo jau daugiau kaip ketverius metus tebedirbu iki šiol.
Londone baigiau dar vieną makiažo mokyklą, kurioje dėsto garsūs savo srities specialistai, dirbantys su serialo „Sostų karai“ žvaigždėmis, Bradu Pittu, Gigi Hadid.
– Kas yra spalvų stilistas?
– Tai, kaip ir vizažo specialistas (angl. „make up artist“), tik mano darbas susijęs su tam tikra VIP klientų grupe. Padedu turtingoms ponioms išsirinkti produktus, parodau, pamokau, kaip dažytis. Daromi labai gražūs, prabangūs renginiai išskirtiniams svečiams, ten pristatau naujausias kolekcijas. Taigi taip dvi dienas per savaitę dirbu „Dior“, o kitą laiką – kaip laisvai samdoma vizažistė.
– Kokiuose renginiuose, su kokiais garsiais vardais ar mados namais yra tekę dirbti?
– Londono mados savaitėje, pastarasis didelis darbas buvo su prabangių papuošalų ir laikrodžių prekių ženklu „Cartier“. Šis renginys buvo didžiausias, kuriame man yra tekę dirbti, daugybė apsaugininkų, nes papuošalų vertė siekia 7 mln. svarų sterlingų. Renginyje dalyvavo Rita Ora, žinomi modeliai.
Neseniai teko dirbti su „Adidas“. Kai dirbi su tokiais dideliais ir gerai žinomais prekių ženklais dar geriau supranti, kas yra tas makiažas ir tas darbas. Čia susidūriau ir su tuo, kad kuo žmogus turtingesnis, žinomesnis, tuo jis yra paprastesnis. Iš tiesų nuostabu, kad didžiulių prekių ženklų vadovai rodo dėmesį, sveikinasi, stengiasi, kad jaustumeisi gerai, sukuria atmosferą, kur po ilgų darbo valandų išeini visai nepavargęs, be streso.
Londone baigiau dar vieną makiažo mokyklą, kurioje dėsto garsūs savo srities specialistai, dirbantys su serialo „Sostų karai“ žvaigždėmis, Bradu Pittu, Gigi Hadid. Ačiū jiems, kad šiandien ir aš dirbu su didesniais vardais.
Kartais keliu sau klausimą: už ką ir kodėl aš esu čia? Bet randu atsakymą: todėl, kad labai daug dirbau.
Vasarą paskutinę minutę buvau iškviesta grimuoti „Žvaigždžių karų“ aktoriaus Johno Boyegos, jo nuotrauka keliavo ant „Evening Standard“ viršelio. Tas žmogus man paliko begalinį įspūdį: domėjosi, iš kur aš, žino mūsų šalį, žino, kas jos sostinė, klausė, kaip jaučiuosi svečioje šalyje, ar žmonės mane gerbia ir pan. Buvau tikrai sužavėta, kad jam tai nuoširdžiai rūpėjo.
Yra tekę dirbti su grupės „Duran Duran“ vokalisto Simono Le Bono dukra – modeliu Amber Le Bon. Miniu šiuos žmones, nes noriu pasakyti, kokie paprasti jie yra. Dirbdamas su tokiais žmonėmis nebeteiki reikšmės tam, ką darai, kur esi, tiesiog dirbi savo darbą ir jautiesi gerai. Ir tai mane įkvepia siekti daugiau.
Kartais keliu sau klausimą: už ką ir kodėl aš esu čia? Bet randu atsakymą: todėl, kad labai daug dirbau. Viskas tikrai nebuvo rožėmis klota – kai mokiausi ir dirbau, per savaitę laisvų dienų nebūdavo. Dabar turiu šeimą, su vyru auginame dvejų su puse metų dukrą Naomi, taigi namuose turiu ir kitą darbą – būti mama. Ir dabar jau viską darau nebe dėl savęs, o dėl to, kad sukurčiau patogesnį gyvenimą savo vaikui.
– „Dior“ butike dirbate su turtingomis poniomis. Kaip plečiasi šis klientų ratas ir kokios tos damos, ar labai įnoringos?
– Tarp savo klientų esu turėjusi ne tik milijonierių, bet ir bilijonierių. Vienos tokių ponių vyras man neseniai pasakė, kad norėtų, jog visada dažyčiau jo žmoną, nes ji atrodo graži ir savimi. Tos moters vyro komplimentas man buvo geriausias įvertinimas. Jis net paprašė mano vizitinių, kad galėtų išsiuntinėti savo draugams. Taip tave ir rekomenduoja vieni kitiems. Manau, kad kai daugiau rodai savo darbus, o ne save, tada ir rezultatas kitas.
Kuo turtingesnis žmogus, tuo mažiau dažų jis nori. Tos turtingos damos nori atrodyti natūraliai, tik kad bruožai būtų paryškinti.
O ponių yra visokių. Vienos man leidžia eksperimentuoti, nes yra mačiusios mano darbų ir pasitiki. Kitos pasako, ko pačios labiau nori. Esu turėjusi klientę, kurią vietoj valandos dažiau keturias, nes ji vis norėjo, kad ką nors pakoreguočiau. Tačiau malonu tai, kad jie vertina tavo laiką, ir, jei prasėdėjo keturias valandas, už jas ir susimoka nė neprašoma.
Kalbant apie jų įnorius, vienas tokių pastebėjimų – kuo turtingesnis žmogus, tuo mažiau dažų jis nori. Jos nori atrodyti natūraliai, tik kad bruožai būtų paryškinti. Aš visada apie tai ir kalbu, kad makiažas tam ir turėtų būti skirtas, nebent dirbate scenoje, televizijoje – tada viskas kitaip. Arba tavo oda labai problematiška, ir vis nori ką nors paslėpti, maskuoti.
Tačiau negaliu suprasti, kai jauna mergina nori save visiškai pakeisti. Sunkus makiažas sendina. O kuo vyresnis žmogus, tuo jis nori atrodyti jauniau. Viena klientė sakė: tik nedažykite man akių apačios šešėliais ir blakstienų, nes tai mane sendina.
– Prakalbote apie išvaizdą. Kokia yra jūsų gražios odos paslaptis: ką darote ir ko sau neleidžiate?
– Daugiau niekada sau neleisiu eiti į soliariumą, dariau tai, kai buvau labai jauna. Man svarbus senėjimo procesas, jei labai nori, gali jį pagreitinti. Stabdau save ir saldumynų atžvilgiu, nes cukrus taip pat sendina odą. Geriu daug vandens. Stengiuosi valgyti kuo daugiau daržovių ir produktų, kurie odai suteiktų švytėjimo.
Tai pat naudoju tinkamas kosmetologės man parinktas priemones. Kuo kokybiškesni ir tau specialiai parinkti kremai, tuo geriau oda atrodo. Ir aš kasdien nesidažau. Naudoju tik veido priežiūros priemones ir būtinai, nesvarbu, koks lauke oras, apsauginį kremą nuo saulės, kurio SPF 35–50. Labiausiai koncentruojuosi į odą, kremus, o ne makiažo priemones.
– O kai dažotės, kokius produktus naudojate įprastai dienai?
– Tik penkis: skystą pudrą, skaistalus – jie paryškina mano akių spalvą, lūpų balzamą, paakių maskuoklį ir blakstienų tušą.
– Ar užsakovai kelia kokius nors reikalavimus jūsų išvaizdai – kaip turite atrodyti, kai einate dirbti?
Daugiau niekada sau neleisiu eiti į soliariumą, dariau tai, kai buvau labai jauna. Man svarbus senėjimo procesas, jei labai nori, gali jį pagreitinti.
– Turi atrodyti gana kukliai ir tvarkingai. Dažniausiai turi vilkėti juodus drabužius, būk šiek tiek pasidažiusi arba visiškai be makiažo. Nagai tvarkingi, trumpi. Esmė ta, kad negali atrodyti geriau už savo klientą. Čia kalbu apie darbus, kuriuose esu laisvai samdoma.
„Dior“ yra kiek kitaip: tavo makiažas, nagai priklauso nuo kolekcijos ir jos spalvų, nes tu esi tas žmogus, kuris tai reprezentuoja.
– Daugelis lietuvių mėgsta puoštis ir nevengia makiažo, kartais net per daug. Jau keletą metų gyvenate Londone, tad galite palyginti, kaip atrodo mūsiškės ir londonietės merginos, moterys?
– Skirtumas didelis. Man asmeniškai nėra gražu tas perdėtas pasipuošimas ir daug makiažo. Aš pati taip nesidažau ir savo klienčių taip niekad nedažyčiau. Tokie makiažai – sunkūs antakiai, blakstienos, kontūravimas ir sodrios lūpos – Londone vadinami „Instagram look“ (liet. „Instagramo“ įvaizdis).
Mokykloje turėjau užduotį sukurti anų laikų lengvai prieinamos moters makiažą. Kai panaršiau internete ir išmetė visus šiuolaikinius makiažus, pamaniau: „Dieve, tai kokia dabar yra mada? Negi moterys nori taip atrodyti? Ką mano jų vyrai?“ Mano vyras, jei pamatytų mane taip pasidažiusią, lieptų nusivalyti. Jis pripratęs, kad aš daug nesidažau.
Jei kartais akis patamsinu, jis sako: šiek tiek per ryšku (šypsosi). Vyrams tai nepatinka. Tad visąlaik svarstau: prieš ką tos merginos šitaip puošiasi? Nekalbu apie sceną ar televiziją. Bet nemanau, kad reikia tiek makiažo einant į vakarėlį, ir nemanau, kad tai yra gražu.
Suprantu, kad čia yra dvi pusės. Manau, kad tai yra laikina ir tai praeis. Ir ši mada yra ne tik Lietuvoje, yra to ir kitur, ir Anglijoje. Gerai dar, kad lietuvių makiažai, nors ir sunkūs, bet atrodo tvarkingi, nušlifuoti, kitur merginos tiek prisidažiusios taip tvarkingai neatrodo.
Nemanau, kad reikia tiek makiažo einant į vakarėlį, ir nemanau, kad tai yra gražu.
– Kaip vertinate natūralią kosmetiką? Daugelis moterų į natūralią dekoratyvinę kosmetiką vis dar žiūri nepatikliai, neva tokia kosmetika negali ilgai išlikti ant veido.
– Natūralios kosmetikos nenaudoju, perku tai, ką rekomenduoja žymiausi vizažistai, bet rinkdamasi kosmetikos priemones žiūriu, kad jos būtų be parabenų, nebandytos su gyvūnais. Nesvarbu, kokią kosmetiką perkate, siūlyčiau ją rinktis labai atsakingai, skaityti sudėtį, žiūrėti, kiek yra alergenų, žinoti, kam esate alergiški.
Reikia surasti sau tinkamus produktus. Žymus vardas dar nereiškia, kad jums tas produktas tikrai tiks, pavyzdžiui, man visiškai netinka skysta „Chanel“ pudra – mane nuo jos beria, tačiau kai kurioms mano klientėms ji tinka tobulai.
– Kokių prekių ženklų kosmetiką naudojate jūs pati?
– „Charllote Tilbury“ skystą pudrą, lietuvių prekių ženklo „Driu Beauty“ veido kremus – ne tik sau, bet ir savo klientėms užsienyje. Kodėl nenaudoju „Dior“ kremų? Nes neatradau tinkamo savo odai, o ši lietuvių kosmetika man tiesiog tobulai tinka.
– Kokius klausimus užduodate savo klientėms prieš jas dažydama ir kokius turėtų užduoti vizažistas?
– Visada būtina pasiteirauti, kam žmogus yra alergiškas? Kitas klausimas: kokių spalvų nenorėtų matyti ant savo veido?
– Kalbant apie pačią profesiją ir bendravimą su klientais: barmenai, kirpėjai yra tie, kurie visada išklauso žmonių gyvenimo istorijų, jų bėdų ir pan. Kokia dalia tenka vizažistui?
– Vizažistas turi būti gana apsiskaitęs, daug kuo besidomintis žmogus. Tavęs klientės klausia ne tik apie kremus, jos klausia visko: nuo makiažo priemonių, geriausių meistrų, stilistų, dizainerių, iki mitybos ypatumų, knygų, kelionių, žymiausių šiuo metu aktorių, modelių ir pan.
Gali ateiti klientė ir sakyti: „Noriu tokio makiažo, kaip atrodė Gigi ant raudonojo kilimo.“ Ir turi žinoti, visų pirma – kas yra Gigi, nes tai garsus šių dienų vardas mados pasaulyje, ir kaip, kur ji atrodė.
Vedžiau Lietuvoje mokymus ir mane tikrai nustebino, kad moterys nežino, kas yra Charllote Tilbury – ji turi daugybę makiažo priemonių parduotuvių ir jos kosmetika yra nereali. Todėl savo mokines mokau būti ne tik vizažistėmis, bet vizažistėmis, kurios daug ką žino ir daug kuo domisi.
– Kiekvienai moteriai svarbu, kaip ji atrodo, tik vienoms mažiau, kitoms – daugiau. Peržvelgiau jūsų „Facebooko“ profilį, esate labai stilinga, kiek pati sekate visas tendencijas ir jų paisote? Ir iš kur tas stiliaus pojūtis – įgimtas ar darbo aplinkos suformuotas?
– Manau, kad tai atėjo iš mamos. Ji, nors ir neturėjo pinigų, visada sugebėdavo atrodyti gražiai, pasitempusi. Tai gal man ir suformavo, kad visada reikia žiūrėti, kaip atrodai, o derinimo pojūtis, manau, auga kartu su manimi. Aš visada seku dizainerių kolekcijas, ką jie pristato, kokios spalvos bus madingos ir pan., nes man svarbu, kaip aš atrodau.
Lietuvoje mano viena mylimiausių dizainerių yra Lilija Larionova, man patinka jos kūryboje dominuojantis minimalizmas, spalvos, labai gražūs paltai, suknelės, pati turiu nemažai jos kurtų drabužių. Taip pat man labai patinka „Stella McCartney“, pastaraisiais metais – ir „Gucci“ – visi sportiniai bateliai ir pan.
Mėgstu atrodyti kitaip. Nesistengiu ateiti į parduotuvę ir nusipirkti visų ant manekeno esančių drabužių. Randu patinkantį daiktą ir stengiuosi jį priderinti.
Mėgstu atrodyti kitaip. Nesistengiu ateiti į parduotuvę ir nusipirkti visų ant manekeno esančių drabužių. Tiesiog randu kokį nors patinkantį daiktą ir stengiuosi jį priderinti.
Svarbu turėti gerą rankinę ir gerus batus, o drabužiai neturi būti brangūs. Keičiasi mada, spalvos, kam daug investuoti į drabužį, kurį turėsi greitai pakeisti kitu. Anksčiau tikrai buvau išprotėjusi ir sirgau pirkimo manija, o dabar stengiuosi taip nebedaryti.
– Į Vilnių atskridote su dukra. Ar visur ją kartu pasiimate ir ar daug tenka keliauti?
– Keliaujame daug ir darbo, ir asmeniniais reikalais. Paprastai į keliones vykstame visi trys, vyras pasiderina savo darbus, kad galėtų palaikyti mums kompaniją. Ir visada stengiuosi darbinę kelionę suderinti su poilsiu.
– Jūsų dukra labai graži, nelietuviškų bruožų, labiau panaši į tėtį...
– Mano vyras iš Singapūro. Niekada nemaniau, kad jis galėtų būti mano vyras, nes niekada nemačiau savęs su užsieniečiu. Mes gerai sutarėme, daug bendraudavome, kai dirbau bare, jis yra restorano vadovas. Draugauti pradėjome praėjus dviem metams nuo pažinties. Jis visada rodė dėmesį, o vėliau prisipažino, kad patikau jam nuo pat pirmos dienos ir turėjo tikslą užkariauti mano širdį. Ir užkariavo (šypsosi).
Nereikia teikti pernelyg daug reikšmės makiažui, nes tai – tik makiažas.
– Kalbant apie gražius žmones ir gražias istorijas norisi jūsų paklausti, koks yra tas grožio pasaulis, kaip jūs jį matote, kas jus jame labiausiai žavi, o kas nuvilia?
Londone mane žavi paprastumas. Apskritai žavi pernelyg didelės reikšmės neteikimas tam, kaip tu atrodai, atsipalaidavimas. Labai geras pavyzdys – mano tetos žodžiai, ji atvažiavusi ir pamačiusi mano draugus sakė: „Nu bet tai kaip jie čia taip baisiai rengiasi?“ O man tai yra gražu, žavu, paprasta, subtilu. Britės gali vilkėti kostiumėlį ir avėti sportinius batelius, žinoma, rankinėje pamatysi aukštakulnius, kuriuos avės darbe. Kosmetikos naudoja daugiau, dažnai ryte traukinyje pamatysi brites darantis makiažą.
Milano moterys – visiškai atvirkščiai. Jos išprotėjusios dėl mados, ypač dėl prabangių rankinių ir batų. Dieną jų makiažai labai subtilūs, o vakare sau leidžia gerokai daugiau. Apskritai atrodo, kad Milane visi žmonės pasipuošę, o Londone daugiau vyrauja neutralumas – kerziniai batai, sportbačiai, džinsai, marškinėliai. Aš pati batus dėviu tik Lietuvoje, o ten visur lakstau avėdama sportinius batelius.
Paryžiuje dar kitaip – daugiau elgantiškai atrodančių moterų – skrybėlė, aukštakulniai, raudonos lūpos. Dominuoja juoda, pilka ir tamsiai mėlyna spalvos.
Labai įdomu keliauti, iš ten susirenki daug įkvėpimo šaltinių ir vėliau juos pritaikai. Reikia nebijoti būti kitokiu ir būti savimi. Kad ir tos moterys, kurios nori labai daug dažytis. Na, gerai, man tai nėra gražu, bet jei tam žmogui gražu ir to norisi, tai tegul dažosi.
Kaip sako „Nars“ kosmetikos įkūrėjas: „Nereikia teikti pernelyg daug reikšmės makiažui, nes tai – tik makiažas.“ Ir manau, kad tas pasakymas „less is more“ (liet. „mažiau yra daugiau“) tinkamas visur – tiek kalbant apie makiažą, tiek apie aprangą.
