Taip nutiko, kad šią vasarą gana solidžią laiko dalį leidau su nėščiosiomis: dienos metu atlikinėjau praktiką vienuose gimdymo namuose, o vakarus dažniausiai leidau su savo geriausia drauge, kuri visai neseniai susilaukė pirmagimio. Per šį laiką gan nuodugniai susipažinau su nėštumo bėdomis ir bėdelėmis.
Vieną laisvesnę popietę tarp operacijų ir veiksmo gimdyklose nusprendžiau savo kasdienį atsineštą sumuštinį sukramtyti su vieno online mamų forumo kompanija. Būsimos mamos diskutavo nuo maitinimo ypatumų iki geresnio būdo gimdyti, nuo patirties iki mitų, tačiau tiek daug komentarų nesulaukė jokia kita tema, nei „tai per kiek laiko po ano karto (pastarojo gimdymo, – red.past.) numetėt pilvus“? Sveika, storofobija, viename jautriausių moters gyvenimo etapų.
Net niekuomet nebuvusi nėščia galėčiau sugalvoti TOP netaktiškų nėštukėms užduodamų klausimų sąrašą. Moteriai pastojus, visų smalsumas tiesiog peržengia sveiko proto ribas – pasiberia klausimai apie apvalėjantį pilvą, didėjančias krūtis, tamsėjančius spenelius, strijas, pastojimo procesą. Pamirštamas visas mandagumas ir asmeninė erdvė, nes moters pilvas pasidaro lyg bendruomenės nuosavybė – jį priimtina liesti, glostyti, čiupinėti ir teisti.
Bet nežinau, ar kažką paikesnio galima paklausti nėščios moters už „tai per kiek laiko planuoji grįžti į senąjį savo kūną?“. Iš karto topteli klausimas atgal: kokį senąjį kūną? Juk tai ir yra tas pats kūnas, su kuriuo gyvenai iki šiol. Ir jis niekada nebebus toks, koks buvo, nes tu išgyvenai didžiausią, keisčiausią žinduolio kūnui įmanomą virsmą – pati savo jėgomis išauginai ir išnešiojai savyje kitą žmogų. Ir kuo daugiau galvoju apie šį klausimą, tuo daugiau suprantu, kaip paviršutiniškai mes žvelgiame į moteris iš esmės ir kaip giliai įsišaknijęs ir kiek iš tiesų problemiškas yra moters objektyvizavimas.
Menka naujiena, kad daug svorio nėščiosioms priaugti nerekomenduojama dėl didesnės komplikacijų rizikos. Tai tiesa – nesant rizikingam nėštumui, rekomenduojamas aktyvus laisvalaikis ir sveika bei subalansuota mityba suvartojant tik šiek tiek daugiau kalorijų nei prieš nėštumą. Tačiau aš ne apie tai. Aš apie tai, kas vyksta po nėštumo – ar tikrai normalu gėdinti naujas, tik ką pagimdžiusias ir mažus vaikus auginančias mamas už tai, kad jos neatrodo kaip Viktorijos paslapties modeliai? Kaip mes žiūrime į moteris, jeigu mums neatrodo keista ir kažkaip neskanu tai, kad Kate Middleton žengė į viešumą vos kelios valandos po visų trijų vaikų gimimo?
Kaip ir dažniausiai – kaip į objektus. Amžinai pasitempusius, susitvarkiusius „prekinės“ išvaizdos daiktus, kuriuos gražu turėti šalia. Vertiname moterį – motiną – ne kaip didvyrę, o kaip daiktą, iš kurios, nemiegojusios, maitinančios ir beplušančios, tikimės išorinio grožio tokio, koks jis priimtinas mums.
„Mamyčių kūno programos“ ir panašaus pobūdžio šlamštas – ne vien prieš akis mojuojama akivaizdžiai mizoginistinė idėja (ar pastebite, kad sugebame sekti mergaitės ir moters visą gyvenimą nuo pradžios iki pabaigos ir už kiekvieną žmogiškumo išraišką siūlyti moteriai save keisti? Pagalvokite apie patarimus, kaip mergaitėms atrodyti vyresnėms arba pomenopauzinio amžiaus moterims jaunesnėms), bet ir ryški kaip dieną storofobijos apraiška. Kas atsitiks, jeigu ką tik išnešiojusi ir pagimdžiusi moteris bus stora? Ar automatiškai ji tampa negraži ir nepatraukli?
Nepamirškime, kad dalis jų kenčia nuo pogimdyvinės depresijos, o visos be išimties pagimdžiusios yra išsekusios ir pervargusios fiziškai.
Kaip lengva pamiršti, kiek daug moterų iki nėštumo turi rimtų valgymo sutrikimų ir net normos ribose pakitęs svarstyklių skaičius gali sukelti nemenką stresą. Daugelio merginų gyvenimuose buvo bent vienas besaikio lieknėjimo etapas, kai priaugus tris šimtus gramų nuo stiklinės vandens pradeda kauptis ašaros. Nėštumas primena, kad vėl rizikuojama tapti stora, ir pažadina baimę prarasti kontrolę – nes kurį laiką kūno šeimininkas nebe pati moteris, o vaikelis.
O jis ir be svorio prieaugio reikalauja milžiniškų mamos organizmo pokyčių, su kuriais susigyventi ne visuomet taip sklandu ir paprasta, kaip atrodo iš šono. Nėštumo metu ir po gimdymo moterys ir taip jautresnės – tiek emocijų dėl vaisiaus ar naujagimio nėra lengva išgyventi per se, nepamirškime, kad dalis jų kenčia nuo pogimdyvinės depresijos, o visos be išimties pagimdžiusios yra išsekusios ir pervargusios fiziškai. Ar tokios būsenos norėtumėte išgirsti kandžius komentarus apie savo svorį ir išvaizdą? Spaudimo naujos mamos ir taip patiria pakankamai ir, be to, iš šono pakanka kritikos, kaip teisingai auginti vaiką, visi drąsūs patarti, kaip neprarasti ryšio su partneriu auginant vaiką, ir nepamirštama priminti apie apmirusį socialinį gyvenimą ar darbo rinką, į kurią teks grįžti.
Mamos, dievaži, kokios kietos jūs esate ir kokį darbą atlikote išaugindamos gimdose vaikus ir atliekate kasdien toliau juos palaikydamos gyvus už savo kūno ribų. Tegu kiekviena strija, kiekvienas sutrūkęs odos plotelis, kiekviena pasikeitusi kūno linija tą primena ir būna suprantama kaip aukso medalis, o ne kažkas, ką reiktų koreguoti ir „grąžinti į pradinę būklę“. Gal vietoje griežtų sporto ir mitybos planų mamytėms verčiau pasiūlykime „mamos dienos be aplinkinių teisimo ir pasidžiaugimo už didžiausią įmanoma atliktą žmogaus kūno darbą“ planą? Nes pagimdžiusi moteris – ne sugadinta prekė, kurią reikia remontuoti. Pagimdžiusi moteris – tas pats, bet ne toks pats žmogus, koks buvo iki nėštumo.
