Visus 2016-uosius klestėte klestėjo tendencija sporto drabužius tapatinti su laisvalaikio apranga. Ta tendencija, athleisure (geriau neversti, nes gresia tokie dariniai, kaip sportpoilsis ar atletlaisvalaikis), kviečia darbe ar klube vilkėti tą patį, kas vilkima sporto salėje. Viena iš motyvacijų – neva tai palengvina gyvenimą: kai tas pats drabužis tinka visur, lieka mažiau krepšių, mažiau problemų. Aišku, nelengva įsivaizduoti, kad moteris, smagiai pasportavusi ir palindusi po dušu, vėl užsitemptų gaivumą praradusias kelnes ir eitų į restoraną. Bet tendencija vis labiau įsitvirtina ir niekam nerūpi, kad gatvėje matoma jogos liemenėlė nėra ta pati, kurią jos savininkė vilkėjo sporto salėje, o papildomą krepšį vis dėlto tenka neštis.
Jei anksčiau, kalbant apie bliuzoną ar trikotažo kelnes, dar reikėjo sakyti, kad jie –„sportinio stiliaus“, tai dabar galima nesivarginti. Riba tarp to, kas yra sportinė apranga, o kas – laisvalaikio rūbas, menkai įžvelgiama. Tačiau tos pačios liemenėlės visiems gyvenimo atvejams nenori nei mados namai, nei sporto brendai. Pirmieji neketina leistis iš savo olimpų, jiems reikia siuvinėjimų, aplikacijų, printų. Panašių poreikių turi ir sporto kompanijos. Juk dešimtmečius trunkantis jų bendradarbiavimas su žvaigždėmis ir garsiais dizaineriais yra ne tam, kad drabužiai būtų paprastesni. Ne, norisi, kad šiek tiek glamūro nubyrėtų ir sportinei aprangai.
Tą rodo šiandienos aktualijos. „Adidas“ šiuo metu draugauja su Stella McCartney ir Yohji Yamamoto („Y-3 Sport“). „Nike“ – su Riccardo Tisci („Givenchy“) ir Olivieru Rousteingu (šis pirmą kartą sutiko ką nors kurti už „Balmain“ ribų.) „Puma“ ištraukė laimingą kortą pakvietusi Rihanną („Fenty Puma“). Sportiniai drabužiai virsta prabanga.
Todėl, kai matai Gigi Hadid, nuo galvos iki kojų vilkinčią „Adidas“ su visa jų emblematika, net nekyla minčių svarstyti, ar kur nors netoliese yra sporto salė: ji vilki gražiai – ir tiek.
Tiesa, Gigi viena retai kada pasirodo. Ji ir kitos ryškiausios trendseterės – Kendall Jenner, Bella Hadid, Hailey Baldwin, vaikštinėja po dvi ar net visos keturios (kaip kadaise puošeivos iš „Sekso ir miesto“); ir kai visos mūvi kokias nors tampres ar „Vetements“ treningus, įspūdis išlieka ilgam.
Sporto ir laisvalaikio drabužių suartėjimas prasidėjo tikrai ne vakar, vyko laipsniškai, įvairiais keliais, bet iš esmės buvo „žvaigždiškas“. Būtent žvaigždės, privalančios visą laiką gerai atrodyti, jautė didžiausią poreikį nusimesti paradines uniformas ir rinktis drabužius, kuriuos dėvint nereikia makiažo. Publikos dievaičiai būtų daug atidavę už „Gucci“ kengūrų šlepetes – švelnias, patogias, nevarstomas, bet kartu – glamūrinį apavą. Bet tokių šlepečių nebuvo, teko avėti sportbačius. Tinkamų drabužių irgi nebuvo. Todėl kompleksų nekankinama Madonna, tarkim, 2006 m. nešiojo vien treningus, kuriuos derino su maskuote – beisbolo kepure ir juodais akiniais. Ji nebuvo vieniša, gal tik drąsesnė už kitas, nes dauguma vertino šį drabužį tik kaip gerą daiktą, praverčiantį, kai vedžioji šunį ar ilsiesi lėktuve.
O paskui kilo veliūrinių „Juicy Couture“ treningų bumas. Jie – žalsvi, gelsvi, rožiniai, dažnai derinami su ugais ir „Chanel“ rankinėmis, buvo jau ne atsitiktinumas, o gatvės uniforma...
Sportbačių mada irgi senesnė, nei atrodo. Pavyzdžiui, „Chuck Taylor All Star“ avėjo jau Elvis Presley. 1994 m. nusišovusio „Nirvana“ lyderio Kurto Cobaino pomirtinėse fotografijose kažkodėl ypač ryškiai matėsi vienas konversas: su steriliai baltu padu, lyg būtų tiesiai iš parduotuvės. Suprantama, Cobaino fanai metėsi pirkti dar vienos poros batų su žvaigždutėmis. Freddie Mercury keitė sceninius kostiumus, bet visada avėjo „Adidas“, tad būtų naivu manyti, kad jo gerbėjai nepasinaudojo proga bent per sportbačius priartėti prie savo dievuko. Žinoma, tai nebuvo nūnai populiarūs „Adidas Stan Smith“, bet kalbame apie patį reiškinį. Sportbačiai gatvėse šmėžuodavo visada, keitėsi tik modeliai – priklausomai nuo to, kokius pasirinkdavo žvaigždės. Kai Rihanna 2014 m. pajuto maniakišką prieraišumą „New Balance“ ir kaskart pasirodydavo su vis kitos spalvos batais, tai buvo panašu į reklaminę akciją. Bet faktą kaipmat užfiksavo blogeriai, sukėlė ažiotažą ir sniego gniūžtė ėmė ristis nuo kalno: gatvė gavo naujus favoritus – sportbačius.
Treniruočių drabužius pritaikyti miestui buvo painiau. Dizaineriai labai ilgai brėžė ribą tarp to, kas skirta sportui, o kas – madai. Norma Kamali, viena įtakingiausių amerikiečių dizainerių, 9-ojo dešimtmečio pradžioje pirmoji drįso užsiminti apie tai, kad tos dvi sferos – ne svetimos. Jos kolekcija vadinosi „Sweatshirt“, nors bliuzonų ten buvo tik užuominos. Dizainerei pritrūko drąsos dėti lygybės ženklą tarp atletų ir veiklių moterų: jos drabužiai ne tik buvo patogūs, labai praktiški, siūti iš pilko frotinio audinio, bet ir gaubiami baimės auros – kad tik kas nors jų nesupainiotų su tais, kurie skirti sportui. Bet kolekcija sulaukė didžiulio atgarsio, nes anuomet „tikrą“ bliuzoną galėdavai gauti tik specializuotose armijos ar karinio jūrų laivyno parduotuvėse, o kilpinę medžiagą tekdavo užsakyti gamykloje.
Tik prasidėjus logotipų erai dizaineriai suvokė, kad bliuzonai – puiki vieta jų reklamai. Didžiausi gudručiai buvo Vivienne Westwood ir Calvinas Kleinas: jie anksčiausiai suprato, kad tokį drabužį geriau skirti gatvei, o ne vietai, kur per prakaitą nematai toliau savo nosies. Tačiau nei dizaineriai, nei naujos veiklos (banglentės, riedlentės) nesuartino sporto su mada. Todėl didesnį poveikį jų mezaliansui darė subkultūros, ypač – hiphopas ir breiko šokėjai. Jie avėjo sportinius batus ir vilkėjo sportinę aprangą (toks darbas), garbino „Nike“: jų lenktą ženklelį net fetišavo, tatuiravo ant kūno, išskusdavo ant pakaušių.
Bet breikdanceriai buvo snobai, vien sporto firmos jų netenkino: vaikinai norėjo vilkėti „Gucci“, „Prada“, „Burberry“, „Versace“. O kadangi mados namai nesiūlė to, kas tiktų breikui, savimi pasirūpindavo patys šokėjai: pagal geriausias gariūniškas tradicijas pagražindavo sportinius drabužėlius garsių namų logotipais. Tai dizainerius vertė susimąstyti, kas geriau: žiūrėti, kaip teršiamas geras jų vardas, ar atsigrežti į sportą? Ledai aptirpo. Vis dėlto, jei Jeanas Paulas Gaultier siūdavo bliuzoną su gobtuvu, jis, vaizdžiai tariant, būdavo vilkimas po dryžuotu švarku ir derinamas su barokiniu sijonu.
Iš tiesų viskas vyko taip, kaip turėjo vykti. Ant podiumų atsirado sporbačių, kepurių su snapeliais, jaukių beisbolo švarkų, treningų. Dabar jau galima kalbėti apie naują snobizmo formą. Demna Gvasalia kartą pasakė: „Anksčiau mada kūrė svajonę. Dabar laikas būti žemiškiems. Jaunoji karta yra pragmatiška.“ Tačiau jo bliuzonai su užrašėliu „Vetements“ kainuoja per tūkstantį eurų. Ir šiemet turėti bent vieną – garbės reikalas. Juolab dizaineris jų nenukainoja, be to, riboja skaičių.
Įdomesnis kitas dalykas – „Vetements“ posovietinė nostalgija. Net kolekcijos reklamines fotografijas lietuvis Andrius Mikšys darė nykiausiuose mūsų kaimo klubuose, kad pagautų posovietinę dvasią – metą, kai viešpatavo skustagalviai vyrukai, o kiniški treningai buvo karščiausia mada. Būtent anuometės rusiškos realijos buvo gruzino Demna inspiracija, tegu ir užkoduota. Laikas apsuko ratą: vyrukus su beisbolo lazdomis pakeitė it mergaitės. O jei reiktų prie mados ir sporto priplakti truputį politikos, yra kitas kandidatas. Goša Rubčinskij (sakoma, Vakaruose garsesnis už Putiną) lošia atviromis kortomis: savo treningus rodo Paryžiuje, bet mėgsta kirilicą ir sovietinę simboliką. Belieka sukryžiuoti pirštus, kad jo populiarumas būtų tapatinamas su aistra sportinei aprangai, o ne su meile Rusijai.
