Prieš daugelį metų musulmoniškame pasaulyje vyro turtai ir valdžia buvo matuojami ne tik užkariautomis teritorijomis, bet ir vergių skaičiumi. Tuo metu buvo madinga “kolekcionuoti” moteris iš viso pasaulio. Vieta, kurioje buvo laikomos belaisvės, vadinta „laimės namais“. Didžiausiais tokiais namais laikytas Stambulo haremas. Sultonas moteris rinkdavosi it žaisliukus. Daugiausia septynios tapdavo jo žmonomis.
Laimingosios (o gal ir ne?) moterys, tapusios valdovo žmonomis, būdavo vadinamos poniomis. Pirmąja ir svarbiausia ponia tapdavo žmona, padovanojusi sultonui pirmagimį. Po pirmosios ponios, ant žemesnio hierarchijos laiptelio stovėjo gražiausios ir erotiškiausios sultono žmonos. Norėdamos tapti „antrosiomis“ poniomis, jos privalėjo būti aistringos meilužės, kerinčios ir gundančios savo grožiu. Žmonoms, užlipusioms ant šios sultono haremo pakopos, būdavo skiriami apartamentai, jos turėdavo savo vergų.
Grožis – tai galia
Tapti sultono žmona vergėms nebuvo labai paprasta. Haremo šeimininkas rinkosi iš gausybės moterų. Kiekviena jų stengėsi būti pati gražiausia, meiliausia ir švelniausia. Moterys kaip įmanydamos puoselėjo savo grožį. Jos, kilusios iš įvairiausių pasaulio kampelių, žinojo keisčiausių paslapčių, ką daryti, kad oda spindėtų lyg aksomas, o lūpos būtų putlios ir ryškios lyg ką tik prisirpusios vyšnios.
Parfumerija
Haremų klestėjimo laikais liaudies medicina Rytuose išgyveno geriausias dienas. Įvairūs gyduoliai iš kailio nėrėsi, kad tik sultonas galėtų džiaugtis dailiomis ir nuostabiomis moterimis. Gyvavo savotiškas grožio kultas. Odai, plaukams ir nagams puoselėti buvo naudojami įvairiausi aliejai, augaliniai ekstraktai, muilai ir kvapai. Gerą savijautą padėjo išsaugoti nuostabūs kūno masažai, įvairiausios vandens procedūros.
Taigi visa, ką šiandien vadiname šiuolaikine parfumerija, atkeliavo iš Rytų haremų. Grožio puoselėjimo paslaptys į Europą prasiskverbė pro aukštas haremų sienas ir tvirtus užraktus.
Veidas
Rytų gražuolių makiažas buvo ryškus ir kontrastingas. Veido odą jos balindavo gipso pasta, skaistalus atstojo kinrožių eliksyras, akių vokus paryškindavo šafrano ištrauka. Skruostus rausvindavo smulkiai sutrintais rausvais laukinio šafrano ir arnebijos šaknų milteliais.
Pridengti moterų veidai itin išryškindavo akis, kurių grožiui ir švytėjimui atskleisti buvo skiriamas ypatingas dėmesys. Moters akys privalėjo iš pirmo žvilgsnio pakerėti vyro širdį ir jausmus. Beje, jau haremo laikais moterys pešiojo antakius, o blakstienas paryškindavo stibio, avino taukų ir migdolų aliejaus mišiniu. Juodą masę tepdavo plonyte medžio lazdele nuo blakstienų šaknų iki pat galiukų. Paskui apvesdavo akių kontūrus. Manyta, kad stibis stiprina akis ir gerina regėjimą, todėl juo būdavo gražinamos net mažų mergaičių akys.
Lūpas, kad šios būtų putlios, minkštos ir rausvos, moterys tepdavo betelio pipirų ir palmių sėklų mišiniu.
O dantų baltumą saugodavo, kramtydamos tąsias lazdeles, pagamintas iš druskos, mėtų, irisų ir pipirų mišinio.
Kūnas
Rytų moters kūnas privalėjo būti išmargintas įvairiausiais raštais. O piešiama buvo chna dažais. Toks kūno marginimas – viena seniausių Rytų šalių tradicijų. Manoma, kad ji atkeliavo iš Indijos. Šiandien tokios kūno „dailės“ procedūros atliekamos dažniausiai per tuoktuves. Piešiniais būdavo išmarginamos moterų rankos (nuo pirštų galiukų iki pečių) ir kojos (nuo kelių iki pirštų galiukų).
Pagal Rytų tradicijas moters oda privalėjo būti lygi ir švelni. To siekdamos moterys naudojo molio, medaus ir kiaušinių mišinį. Odos švelnumą puoselėjo, įtrindamos ją įvairiais natūraliais aliejais.
Gerą savijautą ir stulbinamą grožį išsaugoti padėjo rytietiškos pirtys.
Dešimt grožio paslapčių
1. Gražios blakstienos
Tam, kad blakstienos būtų ilgos ir blizgėtų it šilkas, ryte ir vakare švelniai šukuokite jas minkštu šepetėliu, suvilgytu augaliniu aliejumi, nuo apačios iki viršaus.
2. Tankūs antakiai
Rytų šalyse jau mažoms mergaitėms antakiai paryškinami ir jų linija pratęsiama salotų sultimis. Jos stimuliuoja plaukų augimą, todėl paryškintoje antakių juostoje išdygsta naujų plaukelių.
3. Šilkiniai plaukai
Tam, kad plaukai būtų tankūs ir minkšti, į litrą šilto pieno įmaišydavo valgomąjį šaukštą grietinės. Mišinį palikdavo šiltoje vietoje. Gauta kefyro mase užtepdavo plaukus, švelniai įtrindavo šaknis, lengvais sukamaisiais judesiais išmasažuodavo galvą, o tada ištrinkdavo šiltu vandeniu.
4. Kad plaukai greičiau augtų
Rytų haremų moterys, norėdamos, kad plaukai greičiau augtų ir žvilgėtų, dukart per savaitę juos įtrindavo migdolų aliejaus ir pieno mišiniu.
5. Plaukų dažymas
Plaukus žaviosios rytietės dažydavo chna. Į mažą puodelį įpildavo chna miltelių ir sumaišydavo su nedideliu kiekiu šito vandens. Puodelį statydavo į karšto vandens indą ir pakaitindavo. Gauta mase tepdavo plonas plaukų sruogas nuo šaknų iki plaukų galiukų. Ant šviesių plaukų užteptą masę laikydavo 5–10 minučių, ant tamsių – 30–60 minučių. Dažydamos tamsius plaukus, į chna ir pieno mišinį įmaišydavo kakavos aliejaus.
6. Švelnios ir minkštos lūpos
Prieš miegą patepdavo jas medumi.
7. Gražios ir jaunos rankos
Jas tepdavo kiaušinio trynio, aliejaus (valgomasis šaukštas), tiek pat medaus ir vienos citrinos sulčių mišiniu.
Sausą odą įtrindavo alyvuogių ir arbatmedžio aliejaus mišiniu.
8. Odos pilingas
Šiai procedūrai rytietės naudojo druską, sumaišytą su grietine arba kavos tirščiais. Į masę įlašindavo šiek tiek alyvuogių aliejaus.
9. Stangri oda
Šaukštelį rozmarino užpildavo taure sauso raudonojo vyno, supildavo į tamsų butelį ir palikdavo vėsioje patalpoje. Kas dvi dienas butelį sukrėsdavo. Skystį naudodavo po šešių savaičių. Kasdien juo įtrindavo kūno odą. Ši tinktūra stangrina odą ir naikina raukšles.
10. Raukšlės
Į kovą su jomis haremų gražuolės pasitelkdavo migdolų kaukę. Šaukštą smulkiai trintų saldžiųjų migdolų sumaišydavo su šlakeliu pieno. Košelę 15–20 minučių švelniai užtepdavo ant veido ir kaklo.
Taip pat skaitykite:
Grožio paslaptys: natūrali grožio vaistinėlė
Pasidarykime pačios: natūralūs ir kvapūs lūpų balzamai
