Anot jo, pastaruoju metu į dėvėtų drabužių parduotuves užsuka ir tie, kurie ten rastus drabužius derina su kitur įsigytais brangiais. „Žmonės ne tik iš neturėjimo eina į tokias parduotuves, bet ir dėl to, kad nori atrasti įdomesnių daiktų, kuriuos vėliau derins su brangiais. Tokia tendencija šiuo metu labai gaji Lietuvoje“, – įsitikinęs A.Remeika.
– Ar tiesa, kad lietuviai mėgsta juodus drabužius?
– Pasižiūrėkite į mane, turbūt kaip ir atsakiau į klausimą (juokiasi). Ne paslaptis, lietuviai iš tikrųjų yra tamsių spalvų mėgėjai. Turbūt ne tik lietuviai, bet ir viso Baltijos regiono gyventojai. Nuvažiavę į Latviją, Estiją, pamatysime taip pat daug tamsių spalvų, minimalizmo.
– Net ir vasarą?
– Net ir vasarą. Kodėl gi ne? Tereikia tinkamai pasirinkti medžiagas. Manau, kad puikus sprendimas yra viskozė, modalas. Tai vasarai labai tinkantys audiniai, kurie vėsina.
– Ar galėtumėte įžvelgti kokią nors dinamiką tarp miesto ir kaimo? Ar galima sakyti, kad mieste labiau mėgstami juodi drabužiai?
– Tiesą pasakius, labai retai tenka pabūti provincijoje. Galiu tik paspėlioti iš to, ką mačiau pastaraisiais metais. Skirtumo gal net nėra. Esu sekmadienį buvęs mažame miestelyje ir mačiau, kaip žmonės pasipuošę eina į bažnyčią. Tikrai ten nėra daug juodos spalvos. Vis dėlto mes taip pat mėgstame puoštis.
Juoda spalva mieste galbūt yra paplitusi dėl to, kad tai darbinė spalva. Pats labai mėgstu juodą spalvą ne dėl to, kad esu niūrus ir nelinksmas, o dėl to, kad tai manęs neblaško tada, kai dirbu daug ir sunkiai. Kai pakalbu su žmonėmis, kurie dirba analogiškai nemažai, visi sako, kad juodą spalvą pasirenka dėl praktiškumo.
– Kyla klausimas, ką daro drabužių įmonės, turinčios filialus ar frančizes Lietuvoje? Ar jos užsisako daugiau juodų drabužių būtent šiai rinkai?
– Taip ir yra, teisingai. Greitosios mados pasaulinio dydžio ženklų Lietuvoje nemažai. Kai atstovai iš Lietuvos ir kaimyninių šalių vyksta užpirkinėti kolekcijų, pavyzdžiui į Ispaniją, Italiją (ženklai dažnai ten bazuojasi), mums perkamos kolekcijos stipriai skiriasi nuo kolekcijų, kurias perka Paryžius, Milanas ar Londonas. Mūsų kraštui būdingas minimalizmas, tamsesni tonai, kuo mažiau detalių. Ši tendencija pastaruoju metu keičiasi.
– Skiriasi tik spalvos ir atspalviai ar ir kažkas daugiau?
– Mūsų krašte vis dėlto žmonės dar nėra tokie drąsūs, kad pasirinktų įdomesniu derinius, siluetus, detales. Vis dėlto renkamės kuo paprasčiau, kuo paprastesnį kirpimą. Visame kame mėgstame paprastesnius dalykus. Tai iš tikrųjų nėra blogai.
– Su kuo gali būti susiję tai, kad mėgstame tamsesnes spalvas?
– Manau, kad vis dėlto daug dalykų mūsų elgesyje susiję su nelengva mūsų praeitimi, sovietmečiu. Žmonės tikrai nebuvo skatinami būti labai įvairūs. Kuo visuomenė homogeniškesnė, vientisesnė ir paprastesnė, tuo lengviau ją valdyti.
Niekam nepatiko ryškūs žmonės, asmenybės, personos. Manau, kad tai užsilikę iš tų laikų. Tiesiog perduodama iš kartos į kartą. Todėl man labai smagu matyti jaunus žmones didmiesčių gatvėse, kurie absoliučiai kitaip supranta, ką reikia dėvėti ir absoliučiai kitaip tai daro.
– LRT RADIJO klausytoja pastebi, kad juodos spalvos drabužius derėtų dėvėti tik oficialiuose renginiuose, o visur kitur derėtų rinktis kitas spalvas. Kaip tai vertinate?
– Iš tikrųjų klausytoja teisingai pastebėjo. Ypatingoms progoms ir saugiausia, ir pagal protokolą teisingiausia rinktis juodą spalvą.
Norėčiau pridurti, kad mūsų tamsių spalvų pasirinkimui įtakos daro ir klimatas.
– Kas yra greitoji ir lėtoji mada?
– Greitoji mada yra senesnė sąvoka nei lėtoji mada. Apie lėtąją mada pradėta kalbėti prieš kelis metus, bent jau Lietuvoje.
– Lėtas maistas irgi yra tokia sąvoka.
– Taip, lėtas maistas atėjo anksčiau negu lėtoji mada. Dabar viskas lėtėja arba bent jau kai kurie žmonės norėtų, kad jų gyvenimas lėtėtų. Žmonės nori investuoti į patirtis, nori keliauti, skaniai valgyti, rengtis kokybiškais daiktais. Kartais už visa tai jiems tenka sumokėti brangiau, bet jie žino, kad tos patirtys, tie daiktai to verti.
Kas yra greitoji mada? Tai didžiųjų tinklų mums siūlomas asortimentas. Tai ir greitasis maistas, nebrangūs drabužiai, kuriuos didieji gamintojai meistriškai nukopijuoja nuo garsių dizainerių ir padaro patraukliai kainuojančius, labai patrauklių siluetų. Dėl to žmonės ir susigundo.
– Ir ši mada labai greitai keičiasi?
– Taip, be abejo. Dabar nebėra tokių dalykų kaip dvi kolekcijos per metus. Buvo keturios kolekcijos. Dabar būna ir tarpinės kolekcijos. Jeigu pasižiūrėtume į didžiuosius prekybos tinklus, prekiaujančius rūbais, ten naujos prekės atvežamos kas savaitę. Tai didžiulis aparatas, milžiniški pinigai. Ne paslaptis, kad vienas turtingiausių žmonių planetoje yra vieno drabužių tinklo savininkas. Iš ten ir krauna didelius turtus.
– Ką mums, vartotojams, rinktis, žinant, kad greita mada kam nors krauna turtus. Turbūt ir lėta mada sukrauna turtus ir ne apie tai reikia galvoti, renkantis greitą arba lėtą madą?
– Be abejo. Kiekvienas daro sprendimą pats, ar nori per metus sudėvėti penkias poras džinsų, ar vis dėlto vieną porą, bet pagamintą lokaliai, savoje šalyje, sukūrus darbo vietas žmonėms, kurie galbūt gyvena kitoje laiptinėje, iš kokybiškų audinių, iš audinių, kurie gauti neišnaudojant vaikų darbo jėgos ir kt.
– Ką daryti, jeigu tu tiesiog neturi pinigų lėtai madai, nors tau atrodo, kad labai norėtum kokio nors gero, kokybiško daikto?
– Manau, yra kelios išeitys. Viena ši jų – vis dėlto pataupyti. Geram daiktui reikia taupyti. Tai vis dėlto yra privilegija. Kaip ir išsilavinimas yra privilegija, taip ir geri daiktai. Žinoma, nereikia orientuotis į visiškai kitokį socialinį statusą, kuriame nesi, bet norėtum būti. Jeigu nori kokybiško švarko arba palaidinės, kodėl nepataupius? Tame nematau nieko blogo. Kitas dalykas, jau senokai girdėjau apie tai kažką kalbant, tad atgaivinsiu šią diskusiją – dėvėtų prekių parduotuvės.
– Mažesniuose miestuose kartais tik jos ir yra.
– Tai labai puiku. Ne kartą esu buvęs Rietavo turguje. Iš ten atsivežiau tokių įdomių namų apyvokos daiktų, interjero detalių, rūbų, kurių nei mačiau kur pirkti, nei būčiau įpirkęs už tikrąją kainą. Nieko nėra tame gėdingo. Ta stigma jau keičiasi iš tikrųjų. Žmonės ne tik iš neturėjimo eina į tokias parduotuves, bet ir dėl to, kad nori atrasti įdomesnių daiktų, kuriuos vėliau derins su brangiais. Tokia tendencija labai gaji šiuo metu Lietuvoje.
– Ar nesi pastebėjęs, kad tame pačiame Rietave yra likę tik mažiau kokybiški ir mažiau madingi daiktai, o geriausius išsigraibstė Vilniaus dėvėtų drabužių parduotuvės. Ar ne taip viskas veikia?
– Paskutinį kartą Rietavo turguje buvau prieš kelis metus. Labai nusistebėjau vieno antikvarinio šviestuvo kaina. Pasakiau, kad man tai brangoka. Man atsakė: „Nenori – nepirk, vilniečiai atvažiuos ir nupirks“. Iš principo tas turgus yra truputį kitoks, nei buvo prieš daug metų, kai ten apsilankiau pirmą kartą. Iš tikrųjų sendaikčiai, geri dėvėti rūbai taip pat tampa tokia įdomia tendencija, kuria kai kurie bando pasinaudoti užkeldami kainas.
