Apie revoliuciją mene bei šiuolaikinio meno santykį su grožiu kalbamės su menotyrininke Karolina Tomkevičiūte.
Modernizme kūnas pateikiamas kaip metafora
Pašnekovės teigimu, XIX a.pab. XX. a.pr. besikeičiant socialinei ir politinei aplinkai kito ir moters vaizdavimas mene. „Meno kūriniuose kūnas dažnai veikia vizualiai arba turi simbolinę prasmę, o ne siekia būti penu žiūrovo akiai. Tai galima matyti Pablo Picasso, Francis Bacono kūryboje, kurie kūną naudodavo kaip modernizmo metaforą“,- sako menotyrininkė.
Fragmentuotą kūno vaizdavimą K.Tomkevičiūtė akcentuoja ir postmodernizmo atstovų kūryboje. Tarkime, menininkės Cindy Sherman ankstyvieji kūriniai ištrynė ankstesnes nusistovėjusias ribas, kaip kūnas turėtų būti matomas žiūrovui ir ėmė kvestionuoti to meto visuomenės formuojamas normas.
Pašnekovė pastebi, kad kūno tema mene stipriau atsinaujina apie 1970 m. kartu su feministėmis menininkėmis, kurios jį traktuoja iš esmės atviriau ir drąsiau. Moterų kuriamame mene vaizduojamas nuogas kūnas kalba ne apie išorinį grožį, o apie lyties, tapatybės, savasties ir materialumo klausimus. Anot menotyrininkės, kūno vaizdavimas 70-aisiais tampa savotišku iššūkiu, kuriuo pagalba kuriami nauji socialiniai kodai.
Šiuolaikiniame mene – kritikos lavina grožio standartams
Šiuolaikiniame mene situacija kardinaliai pasikeitė - moters kūnas nėra vaizduojamas kaip grožio ar geismo objektas. K.Tomkevičiūtės teigimu, moters vaizdinys šiuolaikiniame mene kalba apie galios pozicijas, o jos kūnas ar grožio kvestionavimo klausimas nueina į kitą planą. Moterys menininkės, savo kūrinių subjektu pasirinkusios moterį, imasi kritikuoti populiariąją kultūrą ir jos formuojamus moterų grožio standartus. Moterys dažnai autoportretiškai pažvelgia į moters socialinę poziciją ir būvį šiandieninėje visuomenėje, be jokių pagražinimų, o kartais atvirkščiai, tai hiperbolizuodamos ir pateikdamos tam tikra protesto forma.
Menotyrininkės pastebėjimu, šiuolaikiniame mene tradicines meno raiškos priemones, tokios kaip tapyba ar skulptūra, išstumia naujos medijos, todėl moters kūno vaizdavime įvyksta dar didesnės trasnformacijos. Iš lėto dingsta kūno fiziškumas, kūnas pats naudojamas kaip medija. Tai svabus pokytis, kad menininkai kūną suvokia ne kaip savo kūrinių turinį, bet kaip drobę, įrankį ar „sceną“.
Žinoma menininkė Marina Abramovic, garsėjanti savo performansais, drąsiai naudoja savo kūną prieš žiūrovą, dažnai ir jį apnuogindama, kad sukurtų erdvę, kurioje kūnas tampa objektu žiūrovo patirtims.
Pašnekovės manymu, žvelgiant į naujausias šiuolaikinio meno tendencijas, pastebimi panašūs principai. Grožio standartų vaizdavimo mene nebėra, jis kaip tik kritikuoja dabar pasaulyje išplitusį grožio kultą.
Tai atspindintis pavyzdys yra britų menininkas Marc Quinn, kuris, panaudodamas modelio Kate Moss atvaizdą, sukūrė seriją skulptūrų, kalbančių apie ikonišką kūną ir grožį, kaip populiariosios kultūros produktą.
Aštriai prieš grožio kultą pasisako moterys menininkės - Marilyn Minter, Rhiannon Schneiderman, Melanie Bonajo, Kenya (Robinson). Jos savo kūryboje kelia klausimą apie moterų kūnų seksualizavimą ir nutildymą, prie kurio prisideda ir masinės nuomonės formavimo priemonės bei socialiniai tinklai. „Kūrėjos savo darbais protestuoja prieš nufotošopintus kūnus, kalba apie natūralią moters fizinę prigimtį (t.y. plaukus ant kūno, menstruacijas), kuri dažnai „slepiame“ viešojoje erdvėje“,- sako K.Tomkevičiūtė.
Šiandieninės moterų menininkių kartos atstovės, tokios kaip Kara Walker, Jennifer Linton, Lucia Tkacova, Boryana Rossa, naudodamos moters kūną, dar aktyviau kalba apie seksizmą, tapatybę ir lygybę darbo rinkoje.
Nepaisant įvairiomis meno formomis deklaruojamų protestų, grožio standartai visuomenėje yra labai stipriai įsišakniję, didelę įtaką jiems formuojantis daro internetinė žiniasklaida bei socialiniai tinklai, kuriuose praleidžiama daug laiko. Daugėja nepatenkintų savo išvaizda moterų, norinčių pakoreguoti savo kūną, kad jis atitiktų visuomenės diktuojamus grožio standartus. Psichologiniai tyrimai rodo, kad, ryždamosi plastinėms operacijoms, dauguma merginų bei moterų tikisi geresnės psichologinės savijautos, geresnės gyvenimo kokybės ir aukštesnės savigarbos bei darnios partnerystės.
Anot medicinos ir chirurgijos centro „Northway“ plastikos chirurgo dr. Arūno Jankausko, kiekvienam žmogui yra nesvetimas grožio siekimas, o bendravimas tarp žmonių paremtas vizualia informacija, formuojančia tarpusavio santykius. „Grožis yra pakankamai svarbus kiekvienam, norinčiam pritapti prie visuomenės, būti pripažintam ir atitikti normas, kurios, deja, kartais prasilenkia su sveiku protu. Jei moteris nuolat galvoja apie savo išvaizdos problemą ir mano, kad tai trukdo jai gyventi, visada patarčiau pabandyti tai išspręsti. Pirmiausia, galbūt, reikėtų ieškoti psichologinės pagalbos. Tačiau jeigu kompleksų, psichologinių problemų nepavyksta atsikratyti, tada, manau, tikrai verta pasikonsultuoti su plastinės chirurgijos specialistu“,- sako ilgametę patirtį turintis plastikos chirurgas ir prisipažįsta: jam asmeniškai kiekviena moteris graži savaip. Tačiau gydytojams svarbu suprasti, kas yra grožis jų pacientėms ir ar jie galės pateisinti jų lūkesčius.
Daugiausiai diskutuojama, ar visada noras save pakoreguoti yra pagrįstas, ar tai nėra tik nepilnavertiškumo kompleksą jaučiančių ar tiesiog mados besivaikančių žmonių užgaida? Medikas neslepia, kad būna ir tokių pacienčių, kurios į plastikos chirurgus kreipiasi vien todėl, kad taip daro draugės. „Visgi remdamasis ilgamete patirtimi, galiu drąsiai teigti, kad plastinė chirurgija gali pagerinti gyvenimo kokybę. Ir, jei moteris tiki, kad dėl patobulintos išvaizdos pasijaus geriau, labiau pasitikės savimi, verta kreiptis į plastikos chirurgą ir spręsti problemą. Tai tikrai nėra tuštybė“,- įsitikinęs dr. A.Jankauskas.
