Ji pripažįsta – iki šiol neretai sulaukianti klausimų ar nuostabos pilnų žvilgsnių dėl dalykų, kurie, regis, neturėtų niekam kliūti.
„Kai atėjau į šį sportą, manęs klausdavo, kodėl kvepinuosi, dažausi prieš lenktynes. Mane tai erzindavo. Aš tiesiog mėgstu susitvarkyti, pasidaryti šukuoseną prieš startą. Dėl to aš jaučiuosi geriau. Kiti ar kitos to nedaro, jiems to nereikia. Ir su tuo nėra nieko blogo. Jeigu žmogus jaučiasi gerai, jis atrodys gražus ir kitiems“, – įsitikinusi E. Gelažninkienė.
Pasakodama apie argumentus, girdėtus iš partnerių, pateikiant neigiamą atsakymą, pašnekovė teigia, kad dauguma jų buvo susiję su lytimi.
„Spręsdami pagal išvaizdą, daugelis galvojo, kad važiuoju lėtai. Aišku, kai kurie partneriai turėjo galimybę pamatyti, kaip vairuoju, ir jų nuomonė greit pasikeisdavo. Visgi buvo labai daug netikėjimo, daugelis partnerių atsakydavo, kad pasižiūrės, kaip man seksis pirmaisiais metais. Būdama pirmąja lietuve moterimi Dakare, supratau, kad tapsiu ta, kuri pramins kelią, todėl sėkmingas finišas buvo ypač svarbus“, – sako lenktynininkė.
Tiesa, ji nuogąstauja, kad ir kai kurių kolegių lenktynininkių išsakomos mintys kartais meta šešėlį ant visų šioje šakoje besirungiančių moterų. „Kartais pačių lenktynininkių komentarai, kad jos važiuoja į Dakarą išgarsėti, pasinaudoti žinomumo platforma, nepadeda. Aišku, tai – jų pasirinkimas, bet jis kiša koją mums, siekiančioms gerų rezultatų Dakare“, – pasakoja E. Gelažninkienė.
Sportininkė įsitikinusi – prie moterų gebėjimų, įvaizdžio ir galimybių stereotipų kūrimo smarkiai prisideda ir socialiniai tinklai, iškreipiantys realybę ar užgulantys negatyvo banga.
„Kai paskelbiau, kad važiuosiu Dakare, sulaukiau ne tik palaikymo, bet ir piktų ir užgaulių komentarų socialiniuose tinkluose. Dalis jų buvo apie tai, kad ką tu ten veiksi, boba. Bet nesileidau jų paveikiama – tiesiog blokuodavau tokius komentatorius ir ėjau savo keliu“, – prisiminė pašnekovė.
Pasak lenktynininkės, tvirtumas ir pasitikėjimas savimi yra bene svarbiausios ir labiausiai žavinčios kiekvieno žmogaus savybės. Svarbu nepasiduoti ir siekti savo tikslo, nors ne visada tai išeina lengvai.
„Tikrasis grožis šiais laikais, manau, yra pasitikėjimas ir tikėjimas savimi. Vieniems tai daryti natūraliai labai lengva, kitiems – sunkiau. Bet, esu įsitikinusi, svarbiausia žinoti savo tikslą ir jo siekti, nepaisant iššūkių“, – teigia E. Gelažninkienė.
Anot jos, šiais laikais keičiasi ir standartai, ir mados. Tad svarbiausia – rasti save. Ir ne tik išorinį stilių, bet vidinę asmenybę.
„Kuo daugiau domėsimės, klausysime, skaitysime, tuo gražesnis bus ir pasaulis, ir žmonės. Manau, reikia džiaugtis akimirka, jos grožiu, aplinka, supančiais dalykais ir nebijoti siekti savo tikslų. Pavyzdžiui, aš vystau asmeninį projektą „Moterys Gali“, turiu ambiciją jį plėtoti ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Be to, neseniai atidarėme „Rally Raid“ disciplinos treniruočių bazę Dubajuje. Aišku, kitas svarbus mano tikslas – „Dakaras 2025“, kuriame, jau dabar galiu pasakyti, ir vėl ketinu važiuoti“, – ateities planų viziją brėžė E. Gelažninkienė ir pridūrė esanti labai dėkinga visiems partneriams ir žmonėms, esantiems aplink ją ir padedantiems eiti šiuo keliu.
Balandžio 12–14 d. vyksiančioje LITEXPO tarptautinėje grožio industrijos parodoje „Pelenė 2024“ pranešimą skaitysianti pirmoji Lietuvos lenktynininkė Dakaro ralyje atvira: „Dar mokykloje turėjau svajonę važiuoti Dakare.“ Ši jos svajonė išsipildė, tačiau kelias iki jos įgyvendinimo nebuvo lengvas. Pirmiausia todėl, kad reikėjo įtikinti daugybę žmonių, jog ji nėra tik lenktynininko žmona.
„Parodoje išsamiai papasakosiu apie asmeninį startą, taip pat ir Lietuvos startą, nes tai buvo pirmasis kartas, kai į Dakarą vyko moteris pilotė. Kalbėsiu ir apie gautus neigiamus atsakymus iš potencialių partnerių, visus stereotipus, su kuriais turėjau susidurti, ir tai, ką man sakydavo pašnekovai“, – atskleidė E. Gelažninkienė.
