Laidos svečiai svarstė, kas jiems asmeniškai yra prabanga? Pasak dizainerės Ramunės Piekautaitės, jai didžiausia prabanga yra erdvė, kurią susikuria savo kūrybai ir gyvenimui bei tam skirtas laikas: „Prabangą madoje vertinu ne iš vartotojo, o iš kūrėjo pusės, tai du skirtingi dalykai. Didelė prabanga ir malonumas, kad ir kvepalus galiu susikurti.“
Dizaineris Robertas Kalinkinas taip pat tai vertino iš dviejų pusių: „Jei kažkas kažko negali įsigyti, tai nereiškia, kad tai prabangos prekė, nes tai kainos ir finansinių galimybių klausimas. O kūrėjų tikroji prabanga yra kurti tai, ką norime, parodyti požiūrį į madą, dizainą, kokybę nepaisant to, ar vartotojui tai patiks.“
Kas lemia drabužio ar meno kūrinio kainą?
M.Palaikytė sutiko, kad prabanga yra ne kaina, o finansinių galimybių klausimas, nes jei daiktą gali nusipirkti visi, tai nėra prabanga: „Kita vertus, mes iškreipėme verčių suvokimą ir tai vyksta ne tik mados, taip pat ir meno pasaulyje. Geriausias pavyzdys – už milijoną parduotas prie sienos priklijuotas bananas. Kas nulemia kainą?“
Pasak Roberto, žmonėms visada patiko pasakos, tad kuo įdomesnę istoriją sukursi, tuo daiktas įgis didesnę pridėtinę vertę: „Menas nėra asmeniškas dalykas, jeigu man atrodo nieko vertas, tai dar nereiškia, kad negali būti kitaip ir kaina negali būti astronominė. Nebūtina suprasti ar išmanyti, kad tas daiktas be tavo nuomonės turėtų vertę. Ateina klientas ir stebisi, kad paltas brangus, jis gali nusipirkti pigiau kitur. Negaliu prieštarauti, nes jis pasakė tiesą. Bet žmogus negalvoja apie tai, kad yra skirtumas tarp vienetinių drabužių ir masinės gamybos.“
„Pasaulinė žiniasklaida manęs prašė pakomentuoti žinią, kai skandalingai paaiškėjo, kiek iš tiesų kainuoja „Dior“ mados namų rankinė – 40 eur, o parduodama už kelis tūkstančius“, – sakė M.Palaikytė.
Pasak R.Piekautaitės, keista, kad tai paaiškėjo tik dabar: „Visi gamintojai žino gaminio savikainą, kuri yra niekinė, kaip ir prie sienos priklijuoto banano. Gaminio vertė yra tai, kokį įvaizdį sukuriame.“
Jeigu jums per brangu, vadinasi, per mažai uždirbate
Robertas teigimu, daikto vertę sukuria žmonės, kurie jį įsigijo ir dėl kokio tikslo: „Kažkada įsigytas „Dior“ gaminys man atvėrė duris į tam tikrus susitikimus. Nesąmonė, bet realybė yra tokia. Kita vertus, kodėl „Dior“ rankinė kainuoja 5 tūkstančius? Tokia kaina atspindi įdėto kūrybinio darbo vertę, tai ir prekinio ženklo kūrimo istorija, laikas skirtas reklamai, komunikacijai. Kodėl turėčiau atiduoti klientui savo kūrinį už savikainą? Yra toks posakis – jeigu jums per brangu, vadinasi, per mažai uždirbate.“
Laidos vedėja paminėjo „Balenciaga“ čipsų maišelį, panaudotą kaip rankinę, kuris kainuoja beveik 3 tūkstančius. Ramunė pakomentavo, kad kaina atspindi dizainerio idėją.
Įsigyti daiktai sukuria tam tikrą mūsų vertę
Marija kėlė klausimą, kaip pakomentuoti tokią situaciją: „Nueini į prabangų vakarėlį, kur renkasi išskirtinė publika, ir sutinki kitas moteris su vienodomis „Chanel“ rankinėmis, nors ir kainuojančiomis po 10 tūkst. eurų. Ar tai prabanga, jei visos turi vienodas?“
Laidos vedėja pažymėjo, kad Lietuvoje yra iškreipta rinka, kai žmonės gyvena kukliame bute, bet važinėja prabangiu automobiliu ir dar iš paskutinių santaupų nusiperka prabangų rankinuką. „Ar tai yra iš tų laikų, kai nieko neturėjome, o dabar viską galime pirkti?“, – klausė M.Palaikytė.
Pasak Ramunės, kiekvienam savos vertybės, kiti investuoja į knygas, teatrą ar keliones.
R.Kalinkinas pritarė, kad neturėtume šaržuoti, jog tokios vertybės yra visos tautos istorinis palikimas: „Tačiau jei tokius pačius rankinukus nusipirkto penkios merginos, kurios susitinka tame pačiame vakarėlyje, man tai atrodo juokinga. Legendinė frazė – kam tau pinigai, jei tu neturi fantazijos?“
R.Piekautaitė svarstė, kad galbūt tokia rankinė rodo tavo finansines galimybes, socialinį statusą, kuris atpažįstamas, vertinamas – būtent to ir siekiama.
Robertas pritarė, kad pasaulis taip sukurtas, jog tam tikrų dalykų reikia ne todėl, kad žmonės išpuikę, bet todėl, kad jie mums sukuria tam tikrą vertę. Be to, jei perkame daiktą, kuris turi išliekamąją vertę, tai yra investicija.
Marija pakomentavo, kad pastarojo meto labiausiai atsiperkančiomis investicijomis yra rankinės, pašto ženklai ir reti vynai.
Pirkti padirbinį – reiškia imituoti prabangą
Mados pasaulyje aktualia tema – padirbiniai, ar prabanga yra tikra? Anot laidos vedėjos, pirkti padirbinį yra tiesiog gėda, tai reiškia imituoti prabangą, kurios neturi.
R.Kalinkinas teigė, kad padirbinio nepirktų iš pagarbos kūrėjui, nes meluotų pats sau. Jis prisiminė istoriją, kai vos netapau auka iš nežinojimo: „Dubajuje prekybos centre susižavėjau „Balmain“ prekinio ženklo drabužių nedidelėmis kainomis, puoliau rinktis, matuotis. Man reikėjo ne tų drabužių, mane žavėjo prekinis ženklas, tai tik parodo, kokie esame kartais išpuikę. Atsitokėjau tik tada, kai draugė perspėjo – čia padirbiniai, pasižiūrėk, kokia kokybė. Pasirodo, kad tai didelė padirbinių parduotuvė, kažkada „Balmain“ prekinis ženklas sudarė frančizę gaminti masinius gaminius pagal jų dizainą.“
Daiktų prikėlimas antram gyvenimui
Robertas pastebėjo, kad visame pasaulyje sparčiai auga daiktų pardavimas iš antrų rankų: „Žmonės mieliau renkasi pirkti jau panaudotus daiktus, nes greitoji mada labai sparčiai žudo ir žmones, ir gamtą.“
Dizaineris pažymi, kad ES įsigalioja direktyva, įpareigojanti gamintoją užtikrinti gaminio taisymą, tai yra, turi būti galimybė jį išardyti ir sutaisyti: „Nes pastaruoju metu gaminami daiktai, kurių iš viso negalima išardyti – jei sugenda, jį reikia išmesti. Nė vienas mados kūrėjas nenori kurti tokio drabužio, kuris tarnautų tik vieną sezoną.“
Marija atkreipė dėmesį, kad pastarąjį dešimtmetį žmonės pradėjo pirkti darbužius vardan interneto, Instagram nuotraukų.
R.Piekautaitė pridūrė, kad labai dažnai tokie daiktai yra grąžinami po fotosesijos: „Atsiranda ir nauja tendencija – kurti virtualius drabužius socialiniams tinklams. O realiam gyvenimui bus kuriami kiti drabužiai, kurie bus patogūs ir patvarūs.“
Dizainerė teigė savo naudotus daiktus pabandė parduoti antrinių daiktų rinkoje, ir gana sėkmingai, nes jie patenka į tų žmonių rankas, kurie tikrai to nori: „Kartais ir dovanoju, bet neaišku, koks to daikto likimas – ar bus mylimas ir dėvimas.“
Robertas pridūrė, kad anksčiau daiktus gamindavo tam, kad juos dėvėtų, dabar tam, kad parduotų.
Baigiant laidą M.Palaikytė kalbėjo, kad reikia susigrąžinti pagarbą madai, rinktis atsakingai, daiktus pirkti žinant kūrėjų istoriją: „Tikroji prabanga atsiranda tada, kai darbužius norime dėvėti ne vieną kartą, derinti naujus daiktus su jau dėvėtais.“
