„Dabartinis laikas – geriausias iš visų, kada tik žmogus gyveno. Nuoširdžiai taip manau, remdamasi ne tik istorijos žiniomis, bet ir mados kasdienybės plonybėmis, su kuriomis tenka susidurti ruošiantis paskaitoms, studijuojant ar skaitant papildomai. Žinoma, pasirinkimo laisvė turi savų iššūkių. Nes kai visko yra tiek daug ir žinome, kad niekas negali už mus nuspręsti, kyla nerimas, kurį galima vadinti šio laikmečio stigma“, – sakė stilistė.
Jeigu galim sau leisti atrodyti, kaip mums patiems norisi, ir nesivaikyti primestų grožio standartų, esame pakankamai savarankiški, turtingi, saugūs? Medicinos technologijos jau ir plačiajai visuomenei leidžia atrodyti geriau, tačiau ar tai – privaloma, jei nėra poreikio, nepaisant mados, kaip vartojimo variklio ir spaudimo atitikti besikeičiančius grožio standartus? Kaip šiame kontekste atrodo natūralumo mada, grožis be filtrų, stilius kaip individualumo išraiška?
Influenceriai prieš šimtmečius ir šiandien
Nori nenori, mada visada susijusi su galia, – akivaizdu M.Kazėnaitei. Šiandien mes turime influencerius, kurie diktuoja madas, anksčiau tą patį influencinimą atlikdavo tam tikros visuomenės grupės, tad kalbėdama apie madą istorikė visuomet pradeda nuo to, kaip stipriai madoje atsispindi galios žaidimai.
„Ilgus amžius aristokratija ir tik aristokratija savo baltose rankelėse laikė mados vadžias. Netgi teisynais būdavo apibrėžiama, ką kas gali dėvėti. Tarkime, renesanso laikotarpiu atskiri statutai nurodydavo, kokius audinius, spalvas, dekorą audiniuose gali dėvėti aristokratai pagal rangus. Karaliai, karalienės, riterių žmonos ir dukterys – visiems buvo nurodoma, kam ką dėvėti, tad iš aprangos buvo galima lengvai išskaityti, koks konkretaus žmogaus statusas susibūrimuose“, – komentavo M.Kazėnaitė.
Kada individualus stilius tampa mada
Mes pastebime išskirtinės išvaizdos žmones, tačiau, M.Kazėnaitės žodžiais, paprastai jie mums didelės įtakos nepadaro. Nebent turi galios. Tuomet stiliaus pasirinkimai, įvaizdis, individualumas pradeda daryti įtaką gilesniais pjūviais ir kartais tampa mada.
„Tarkime, baroko laikotarpiu Liudviką XIV (Karalius Saulė – Burbonų dinastijos monarchas, nuo 1643 m. iki mirties 1715 m. Prancūzijos ir Navaros karalius) pats kurdavo tendencijas, pasitelkdamas prabangos ekonomiką. Būdamas pagrindiniu influenceriu jis visam dvarui diktuodavo madas ir dvaras, be abejo, privalėjo jomis sekti. Tačiau kieno turtą didino prancūziška mada, reklamuojama Liudviko XIV? Žinoma, Liudviką XIV. Gudrus valdovas, formuodamas nuomonę, kaip turi atrodyti to laikmečio prancūzas aristokratas, dar ir pildė iždą papildomais auksiniais, kuriuos sėkmingai leido, tuo tarpu aristokratai po truputį skurdo. Skurdūs aristokratai patogūs nes nemaištauja, o laukia valdovo malonės. Toks makiaveliškas valdymo principas, kur mada vaidino svarbų vaidmenį, ne tik įdomus momentas istorijoje, bet ir pavyzdys, kaip labai skirtingai gali būti naudojama mada, o influencinimas madoje – neapsiriboti vien „žavėkitės manimi“, bet ir būdas paskleisti tam tikrą žinutę, priverčiant kitus tavimi sekti“, – komentavo M.Kazėnaitė.
Raudonu aukštakulniai – ne šiaip bateliai
Net ir nestokodama finansinių galimybių vartoti, baroko laikotarpio vidurinioji klasė – turtingi pirkliai, manufaktūrų šeimininkai ir pan. – neturėjo teisės dėvėti tokių pat drabužių, kaip aristokratai, ką ir kalbėti apie raudonus aukštakulnius.
Pasak M.Kazėnaitės, tai buvo ne šiaip bateliai. Juos sugalvojo pats Liudvikas XIV ir tik su karaliaus leidimu tokius batelius galėjo dėvėti kiti aristokratai: „Taigi, tie bateliai buvo ne tik madinga avalynė, bet ir tam tikras pasas – avėdamas raudonus aukštakulnius akivaizdžiai komunikavai, kad esi labai artimas ar kažkuo stipriai nusipelnęs valdovui. Tai reiškė, kad turi aibę kitų privilegijų, pvz., teisę sėdėti valgant karaliui ar puotose su juo. Per madą ir privilegijas buvo komunikuojamas statusas“.
Didysis lūžis: puošnumui – giljotina
Didžiulis lūžis madoje įvyko po Didžiosios Prancūzijos revoliucijos: pirmą kartą labai prasiplėtė mados vartotojų ratas, pirmą kartą istorijoje ne tik aristokratai, bet ir vidurinioji klasė galėjo pretenduoti į madą.
„Mada ėmė labai sparčiai keistis visų pirma tam, kad prisitaikytų prie naujų vartotojų. Suknelės nebegalėjo būti tokios plačios, kad dėvint jas būtų galima praeiti tik per dvivėres duris. Jos turėjo siaurėti, trumpėti, nes pagaliau moterys pradėjo pačios vaikščioti, o ne tik važinėti karietomis“, – pasakojo M.Kazėnaitė.
Jeigu Liudviką XIV laikais Paryžiuje buvo iki 1000 kavinių, po Didžiosios Prancūzijos revoliucijos – septynis kartus daugiau. Ir nors anksčiau damoms nebuvo draudžiama lankytis kavinėse, vaišintis kava ar tuomet populiariu karštu šokoladu, tai buvo absoliučiai nepritaikoma jų aprangai. Todėl jos būdavo aptarnaujamos privežtos karieta prie kavinės.
„Po revoliucijos, damų apdarai tapo labiau pritaikyti laisvam judėjimui, mobilumui. Vis dėlto, dramatiškiausiai keitėsi vyriškas kostiumas“, – atkreipė dėmesį M.Kazėnaitė.
Iki Didžiosios Prancūzijos revoliucijos aristokratai – tiek vyrai, tiek moterys – avėjo aukštakulnius batus, puošėsi šilkiniais nėriniuotais, auksuotais, labai puošniais, kartais gyvomis gėlėmis puoštais apdarais.
„Dabar sakytume, kad baroko laikotarpio vyras, kuris buvo pasidažęs, veidą apsiklijavęs muselėmis – dirbtiniais apgamėliais, gaminamais iš taftos ar atlaso, dėvintis perkuką ir visas puošnus, manieringas, yra moteriškas, tačiau tuomet tikrai nebuvo vertinamas kaip nevyriškas. Tiesiog tai, kas tiko moterims, tuomet buvo vyriškos ekipuotės dalis. Kitaip tariant, baroko mada tam tikra prasme gali būti vadinama visiškai unisex, išskyrus suknelės ir kelnių padalijimą, kuris vis dėlto egzistavo“, – lygino M.Kazėnaitė.
Po Prancūzų revoliucijos visos puošmenos iš vyriško kostiumo staiga dingo. Nors revoliucijoje dalyvavo ir moterys, tik vyrai galėjo pretenduoti į valdžios pozicijas, tad iš vyriško kostiumo reikėjo pašalinti viską, kas primena monarchiją, absoliučią valdžią. „Visi nėriniai, auksai, audiniai ir t. t turėjo būti eliminuoti, manufaktūros irgi buvo uždarytos ir tai, beje, turėjo įtakos dideliam ekonomikos smukimui po Didžiosios Prancūzijos revoliucijos“, – atkreipė dėmesį stilistė.
Be abejonės, iš vyriško kostiumo dingo ir aukštakulnis raudonas batas. Irgi ne todėl, kad staiga pradėjo atrodyti nevyriškas. „Valdžią perėmus Jakobinams norėti būti aukštesniu už kitą savaime reiškė žingsnį giljotinos link. Taigi taip labai labai ilgam laikui, net, galima sakyti, iki šių dienų vyriškas kostiumas buvo įspraustas į superankštus rėmus: menka spalvų įvairovė, audinių pasirinkimas, aukštakulniai batai – absoliutus tabu“, – sakė M.Kazėnaitė.
Paskutinį vyriškos spintos mohikaną moterims dovanojo Yves Saint Laurent
Kalbėdama apie unisex madą M.Kazėnaitė negalėjo nepaminėti Yves Saint Laurent, kuris septintajame praėjusi amžiaus dešimtmetyje moterims atidavė paskutinį vyriškos spintos mohikaną – smokingą, nes kelnių kostiumas jau nuo trečiojo dešimtmečio buvo priimtinas moteriškoje madoje.
„Žinoma, kilo didžiulis skandalas dėl smokingų kolekcijos moterims. Mados kūrėjo klientės neleistos į pasilinksminimų vietas, barus, restoranus su „La smoking“ kolekcijos drabužiais, – pasakojo stilistė. – Tačiau labai greitai visuomenei teko susitaikyti su naujove vien dėl ekonominių priežasčių: kas gi liks iš tų pasilinksminimo vietų, jeigu jose nesilankys žvaigždės – finansiškai pajėgiausia, mokiausia grietinėlė. Taigi, išpopuliarinti androgenišką madą moterims Yves Saint Laurent padėjo įtakingų jo draugių komanda, ištikimai sekusi dizainerio kūrybą ir dėvėjusi jo mados namų kurtus drabužius, kartu maištaudama prieš visuomenės primetamas normas“.
M.Kazėnaitės mylimas Yves Saint Laurent taip pat yra pirmasis dizaineris, kuris savo kolekcijų pristatymams kūrė organzos palaidines, įvairiausius šilkinius peršviečiamus apdarus, nematydamas reikalo dangstyti moteriškos krūtinės. Stilistė jį vadintų pirmuoju judėjime „Free the Nipple” (išlaisvink spenelį), kuris aktualus ir šiandien.
Paklausta, kokius pokyčius matysim po pandemijos, 15min pašnekovė prognozavo, kad toliau laisvės vyriškas kostiumas. Heteroseksualūs vyrai su suknelėmis, kaip Harry Styles ant žurnalų viršelių, vis dar šokiruoja dalį visuomenės, bet tai pradedama suvokti kaip alternatyva.
Nebereikia bintuotis, siekiant atitikti berniukišką tipažą
Drabužis nesu aš, todėl madinga berniukiška, o paskui – smėlio laikrodžio figūra ar plonyčiai, o po kurio laiko – platūs antakiai yra apie mane, mano kūną, kurio taip greit nepakeisi, kaip drabužio. Ir ar reikia? Kodėl mes vis dar bandome atitikti standartus ar bet koreguojam atvaizdus filtrų ir kitų technologijų pagalba?
Anot M.Kazėnaitės, pagal laikmečio standartą kūnų atvaizdai buvo koreguojami ir baroko tapyboje, kuri atliko fotografijos vaidmenį, kaip photoshopu koreguojami dabar.
„Noras prie vyraujančio standarto pritraukti konkretų kūną egzistavo visais laikais. Čia nėra nei gerai, nei blogai, tokia žmogiškoji civilizacija. Galime tiek priešintis, tiek susitaikyti, sekti tendencija arba ne, tačiau grožio standartai egzistuoja. Kita vertus, šiandien turime akivaizdžiai daugiau pasirinkimo, ką sekti tiek išlaikant priklausomumo grupei jausmą, nesijaučiant visiškai paribyje, tiek laikant pulsą ant to, kas šiame laikotarpyje aktualu“, – komentavo mados istorikė.
Tarkime flaperių laikotarpiu, maždaug 1920 metais iki 1930 metų, kai ši kultūra buvo ypač gaji, moterys bintuodavosi elastiniais ar paprastais bintais, kad būtų kuo plokštesnės, ir figūra kuo labiau atitiktų berniukišką tipažą.
„Įvairiausių dalykų prisigalvodavo žmonės, kad pataikytų į kūno vaizdo atitikimą tam, kas laikoma konkretaus laikotarpio estetikos etalonu. Šiandien madingas individualizmas, tačiau sekant madą labai sunku išgauti tikrąjį jį. Nes tai, kas jau yra sektina tendencija, negali būti vadinama kažkuo be galo individualiu ar atrastu savo paties. Ir tai nėra nei gerai, nei blogai. Mada gali sekti, gali nesekti, tačiau nuo jos nepabėgsi, kaip kad ieškodamas individualumo visiškai nepabėgsi nuo genties. Žmogus yra bendruomeninis gyvūnas, todėl reikėtų įsisąmoninti, kad siekdami individualumo mes siekiame ir pripažinimo. Giliai miške, kur mūsų niekas nemato, individualumas aktualus labai mažam kiekiui žmonių“, – akivaizdu stilistei.
Įvairovė leidžia atrasti subgrupę „savų“
Šiandieninėje mūsų gentyje – įvairovės kaip niekada daug. Skirtingų formų, skirtingiems stiliams prijaučiantys skirtingi žmonės gali atrasti subgrupę „savų“.
Pasak M.Kazėnaitės, tai labai būdinga mūsų amžiui: „Jei kažkada visuomenė turėjo vienos rūšies elitą – aristokratus – šiandien turime jų aibę skirtingiausių. Intelektualų elitas irgi kalba apie vartojimą, tačiau kitokį: altruistišką, mąstantį, neabejingą pasaulio ateičiai. Ne tik Žemės, bet ir savo individualumo išsaugojimą, daiktų su istorijomis paieškas, tvarią madą, kai panaudojami jau naudoti daiktai. Neišnyko ir senasis elitas – klasikinis stilius, deimantai, šampanas ir t. t. Egzistuoja elitas, kuris neigia vartojimą, tačiau... siūlo tą nevartojimą vartoti. Ir tai labai įdomus, neretai kilsterėti antakius priverčiantis procesas šiandienos visuomenėje. Edukaciniame projekte „Suprasti madą“, mes kviečiame labai sąmoningai gilintis į tai, kas, ką ir kaip mums siūlo, nes būtent akcentuojant nevartojimą šiandien į plačiąsias auditorijas, socialinius tinklus „išvažiuoja“ daugybė prekių ženklų, tarsi nuimdami kaltės jausmą individui, kuris, norėdamas gyventi tvariai, nusiperka brangią šluostelę visam gyvenimui, o po metų jam pasiūloma dar ekologiškesnė nauja“.
Gėdinimas kaip verslo plano dalis
Natūralumo mada M.Kazėnaitei – dėsningas mados istorijos puslapis. Kaip priminė stilistė, dėl žilumo moterys buvo pradėtos sąmoningai gėdinti pradėjus vystytis reklamos industrijai, maždaug 1920 metais. Ir tai vyko labai elementariai: reklamos rykliai sugalvodavo problemą ir pasiūlydavo produktą jai spręst.
„Man teko matyti gal 1928 metų reklamą, vaizduojančią gražiai pasidažiusią moterį su truputį žilstančiais plaukais ir užrašu „Ar tave atleido iš darbo dėl žilstančių plaukų? Štai mes tau turime sprendimą – pirmuosius pasaulyje plaukų dažus, kurie padarys tave vėl jauną“. Galbūt nieko neatleido iš darbo dėl žilstančių plaukų, tiesiog buvo sugalvota problema ir produktas, kaip ją spręsti, priverčiant žmones susimąstyti, kad galbūt to produkto jiems irgi reikia“, – pasakojo stilistė.
Lygiai taip pat, beje, nutiko su dezodorantais, iki kurių atsiradimo prakaito kvapas buvo natūralus, o skaitant 19 a. literatūrą galima pastebėti, kad net ir erotiškas. Kultūrų istorikė-antropologė nemano, kad turime smirdėti, tačiau ne visada gyvenime žmonėms prakaito kvapas buvo tabu. Pradėjus kurti dezodorantus, imta gėdinti žmones, kurie jų nenaudoja.
Natūralumo grįžimas į madą – dėsningas
„Natūralumo grįžimą į madą irgi matau kaip dėsningą pokytį. Nes ant vieno arkliuko reklama ilgai nejos. Reikia užleisti vietą kitiems produktams, išbandyti natūralias savęs puoselėjimo metodikas. Nenoriu, kad nuskambėtų smerkiančiai, nes tikrai nesmerkiu, tik stengiuosi stebėti, kas vyksta ir atvirai kalbėti apie tai“, – sakė M.Kazėnaitė.
Matant, kaip mados istorijoje viskas greit keičiasi, į naujas tendencijas galima žvelgti ramiau. „Aš patik tikrai nepuolu pešioti antakių, jeigu ant kažkokio modelio veido jie staiga suplonėja. Kaip nepuolu išmesti kosmetinių priemonių, jei tam tikrų intelektualų sluoksniuose jos tapo tabu. Tiesiog labai pragmatiškai, ramiai žiūriu į tai, kas vyksta, ir atsirenku, kas reikalinga man, kad galėčiau jaustis geriausia savo pačios versija“, – sakė stilistė.
Toks ir būtų stilistės palinkėjimas mums, šiandien galintiems pasijausti įvairių tendencijų draskomiems į skirtingas puses: „ Kaip jas matysi ir priimsi ar ne, labai priklauso ir nuo to, ką seki. Influencerių yra daug ir skirtingų, tad žmogus turi turėti kuo daugiau sąmoningumo, kad pasirinktų tai, kas tinka būtent jam“.
Aktualiausia tendencija – sąmoningumas
Būtent sąmoningumą mados istorikė vadina pagrindine ir aktualiausia tendencija šiandien: „Žinoma, galimybė ir laisvė rinktis turi savų iššūkių. Gyventume 1930 metais, būtų aišku, kad reikia nusipiešti siūlę ant kojos, jeigu nepajėgiame nusipirkti pėdkelnių su siūle. Nusipiešę tiesiai pasijustume geriau, nei nesugebantys tiesiai tos siūlės nusipiešti. Truputį šaržuoju, bet iš tiesų ankstesniuose laikotarpiuose paprastumo būta daugiau. Mums duota galimybių, laiko ir kiekvienam kažkiek kompetencijų sąmoningai mąstyti. Tačiau sąmoningai mąstyti – sunku. Didelė atsakomybė būti sąmoningai mąstančiu žmogumi. Tai sukelia daug emocijų, nerimo, permąstymo ir dar kartą permąstymo, ką ir kodėl darai, ką ir kodėl renkiesi. Tai nelengva. Tačiau bent jau kartais galime pasidžiaugti, kad turime daugiausiai pasirinkimo laisvės, kada tik žmogus istorijoje turėjo“.
Daugiau pasiklausyti stilistės praktikės ir mados istorikės-antropologės M.Kazėnaitės galima „Suprasti madą“ edukacijose.
Projektą #gražibefiltro inicijuoja maisto papildas „BioSil” .