Prieš pat rugsėjo pradžią 15min su plaukų stiliste Jurgita Malakauskaite pakvietė moteris, kurioms – per 50 metų, dalyvauti šukuosenos pokyčių projekte. Laiškų redakcija sulaukė labai daug, stilistė atsirinko keturias moteris pagal keturis tipažus – metų laikus, o vieną – papildomai savo noru. Visų penkių moterų istorijomis, kodėl norėjosi pokyčių, kaip jautėsi prieš juos ir kaip jaučiasi dabar, kai veidrodyje save mato kitokią, dalijosi portalas 15min.
-
Keletą valandų stilistės kėdėje praleidusi Jolanta: jaučiuosi atjaunėjusi
-
Stilistės rankoms atsidavusi Eglė: norėjau pokyčių, nes po chemoterapijos ataugo itin garbanoti plaukai
-
Pokyčių projekte dalyvavusi Audronė: „Draugės sakė, kad atjaunėjau 10 metų“
-
Savo plaukus stilistei patikėjusi Zita: „Po tokių pokyčių pradedi sau labai patikti“
Kai redakcija paskelbė apie šukuosenos pokyčių projektą, moterų buvo prašoma siųsti laiškus su atsakymu į klausimą – kodėl joms šiuo gyvenimo etapu norisi pokyčių.
Kaip pasakojo Vilma, pamačiusi kvietimą dalyvauti, pasikliovė intuicija – surašė laišką redakcijai ir išsiuntė. O jame, atsakydama į klausimą, moteris nestokojo šmaikštumo.
„Kaip ir dera, pirmiau nurodau aktualumą valstybiniu mastu – vykdau programą „Pokyčiai po pokyčių“.
Toliau, kaip ir dera provincijoj, labai svarbi visuomenės nuomonė, tiksliau sakant, miestelio ir giminių komitetas svarsto ir replikuoja, kad nedažydama žilų plaukų „atrodau labai susivariusi“. Pro vieną ausį įėjo, pro kitą išėjo, bet labai smalsu, ką su mano ševeliūra padarytų (ne vienai dienai) meistras.
Trečia. Buvo laikas, kai ryškiai dažydavausi ne tik plaukus, bet ir lūpas. Nes reikėjo stovėti prieš kartais žiovaujančią, kartais tramdomųjų marškinių reikalaujančią auditoriją. Kad ji neužmigtų arba nepapultų į paraleles galaktikas, reikėdavo atkreipti dėmesį. Todėl lūpos būdavo ryškios, kad publika bent retkarčiais susidomėtų: kas čia stovi prieš akis ir kalba?
Dabar publika (tik jau kita) dažniausiai mato mano pakaušį ir mano darbovietę vertina pagal jį ir mano rūbą (kartais ir pagal protą). Išsišokti negaliu, kad neužgožčiau stovinčių ant scenos, bet ir „žemiau plintuso“ nerekomenduojama atsidurti“, – rašė korespondente regioninėje žiniasklaidoje dirbanti Vilma.
Moteris pasakojo, kad anksčiau varstydavo kirpyklos duris, o prasidėjus pandemijai plaukus ėmė dažyti namuose: „Prieš pandemiją ir plaukus dažydavau, ir kirpykloje apsilankydavau, kitaip tariant, mano plaukuosena, kaip aš vadinu, turėdavo pavidalą.
Prasidėjus pandemijai namie pradėjau savarankiškai dažyti plaukus. Aišku, kokybės prasme, tai skirdavosi nuo to, koks būdavo atliktas kirpykloje. Na, pažiūrėjus matosi, kokia yra natūrali plaukų spalva ir tas natūralumas greitai išlenda. Paskui sugalvojau, kad reikia atsiauginti plaukus ir pasižiūrėti, tinka tas žilas plaukas ar ne.“
Reaguodama į Vilmos pasisakymą apie žilus plaukus, stilistė J.Malakauskaitė pritarė, kad nuo žilų plaukų nepabėgsime, o jei norisi žilumą slėpti, plaukus reikia dažyti kas du mėnesius:
„Nes plaukai atauga ir bado akis. Ir žilumas nebūtinai atsiranda su metais, jis atsiranda ir 30-ies. Bet visada galima padaryti taip, kad žilumas būtų faina ir stilinga.“
Taigi Vilmos atveju, kaip sakė stilistė, buvo nutarta sukurti ką nors nauja, išlaikant žilumą kaip moters vizitinę kortelę.
„Kadangi Vilmos noras buvo nebesidažyti plaukų, mano tikslas buvo padaryti kuo natūralesnį plaukų atspalvį, po kurio ji galės nebesidažyti ir turėti natūralų žilumą“, – paaiškino J.Malakauskaitė.
Po pokyčio paprašyta pasidalyti savo mintimis ir tuo, kaip jaučiasi, Vilma sakė: „Kai paklausėte, kiek metų netekau, pirma mintis buvo – 15-os (juokiasi).“
Moteris pasakojo specialiai neklausinėjusi, ką stilistė sumanė, kaip kirps, kokia spalva dažys.
„Tik iš pokalbio su kolege suprasdavau, kad dabar dažys viena, paskui kita spalva... Tokio rezultato nesitikėjau! Iš pradžių buvau pagalvojusi, kad gali būti kokių nors „uodegų“, kadangi daviau laisvę fantazijai, pagalvojau ir apie tai, kad iš nugaros pusės galėtų būti išskusta kokia nors raidė ar ženklas (juokiasi). Labai nustebino spalva, atspalviai.
Kai tądien vakare grįžau namo ir pažiūrėjau į įprastą veidrodį, tik tada galutinai supratau, kaip pasikeičiau“, – dalijosi Vilma ir pasidžiaugė, kad jau pirmą dieną spėjo sulaukti aplinkinių įvertinimų ir komplimentų, o buvo ir tokių, kurie net iškart neatpažino.
