„Aš noriu, kad apie tai būtų kalbama, kad moterys tikrintųsi sveikatą. Nes mano močiutė to laiku nepadarė“, – sakė K.Linkevičiūtė.
Tačiau studentė, pati to nežinodama, pasiūlė sprendimą toms moterims, kurioms dėl krūties vėžio yra pašalinti limfmazgiai ir padidėjusi ranka, t. y. išsivysčiusi drambligė. Pristatydama drabužių kolekciją Ksenija sako norinti perduoti ne tik savo išgyventą skausmą, tačiau ir viltį.
Į Lietuvą – po ilgų metų Maskvoje
Į Lietuvą iš Maskvos K.Linkevičiūtė atvažiavo prieš trejus metus. Iki to laiko ji kartu su savo tėvais gyveno ir mokėsi Maskvoje.
Tačiau baigus mokyklą nutarta, kad mergina toliau studijuos Vilniuje. Į Lietuvą ketino grįžti ir jos tėvai, tačiau – kiek vėliau.
Todėl į Lietuvą mergina grįžo viena. „Su močiute mes buvom nebendravusios kelerius metus. Kai pasimatėm, jai buvo jau ketvirta gimdos vėžio stadija. Man buvo baisu, buvo šokas. Buvo labai sunku“, – emocijų neslėpė K.Linkevičiūtė.
Netrukus Ksenijos senelė mirė, o anūkė netektį išgyveno labai sunkiai. Ksenija nusprendė močiutės atminimui sukurti drabužių kolekciją „Transgression“ ir pristatyti ją kaip savo diplominį darbą.
Ilgą laiką užtruko pasiruošimas ir idėjos išgryninimas. Ksenija sako nusprendusi pirmu etapu perduoti skausmo žinią.
„Močiutė buvo išsekusi, ji labai kentėjo. Todėl iš pradžių aš drabužiams parinkau gedulo spalvas“, – sakė mergina.
Pradėjusi domėtis onkologinių susirgimų statistika Lietuvoje, K.Linkevičiūtė sužinojo, kad Lietuvos moterims dažnai diagnozuojamas krūties vėžys.
Taip pat K.Linkevičiūtė sako, jog nori perduoti ir kitą – prevencinę – žinią. Mergina svarsto, kad jei jos senelė būtų laiku pasitikrinusi, ligos eigą būtų buvę galima pristabdyti.
Pasirinkimas – kalbėti apie viltį
Tačiau K.Linkevičiūtė, pati to nežinodama, ne tik sukūrė kolekciją, tačiau ir pasiūlė sprendimą jau sergančioms moterims – drabužius su klostuotomis rankovėmis.
Šią kolekcijos detalę pastebėjo K.Linkevičiūtės darbą vertinusi projekto „Nedelsk“ iniciatorė Agnė Zuokienė.
„Kai pamačiau – negalėjau patikėti! Moterims, kurioms pašalinami limfmazgiai, išsivysto drambligė. Tai reiškia, jog kelis kartus padidėja ranka. Tokios moterys tada turi rūpesčių ir dėl aprangos. Tenka tiesiog kirpti rankoves, ieškoti kitų sprendimų. Ksenijos pasiūlyta idėja yra puiki“, – sakė A.Zuokienė.
K.Linkevičiūtės darbą vertinusi A.Zuokienė sako, kad, norėdama atskleisti krūties vėžio problematiką, mergina beveik nesinaudojo visame pasaulyje atpažįstamu „rožinės spalvos“ kodu ar kaspinėlio simbolika.
„Siekdama atskleisti vidinę kovą su liga, ji nesirinko ryškių spalvinių kontrastų. Jos pasirinktas kelias sunkesnis ir subtilesnis.
Reiktų pasveikinti autorę už jos atvirą prisipažinimą, kaip ji ieškojo sprendimo. Ji atsisakė minties susitelkti į skausmą, kalbėti apie mirtį, nors tiek jos, tiek papuošalų autorės asmeninės patirtys byloja apie prarastus dėl onkologinių susirgimų artimus žmones.
Kalbėti apie mirtį, kai kiekvieną savaitę Lietuvoje devynios moterys miršta nuo krūties vėžio, nebūtų keista. Tačiau autorė renkasi kalbėti apie viltį. Ir, rasdama labai teisingus akcentus, akivaizdžiai laimi“, – teigė A.Zuokienė.
