Ar tie miestai neturi ką parodyti, kuo pasigirti? Bet mes visi svajojame apie Romą. Mes geidžiame šiek tiek daugiau, nei mums gali duoti impresionistus eksponuojantis d‘Orsey muziejus Paryžiuje, Akropolis Atėnuose, Vienos opera, Amsterdamo naktinis gyvenimas. Kas mums atsitinka Romoje?
Atsakymą gavau Romos Alta Moda – aukštosios mados savaitėje: Roma tai – mūsų visų gyvenimo scenografija, filmo setas. Būtent Romos fone, o ne kažkur kitur patys sau tampame įdomūs. Norom nenorom tampame pagrindinio vaidmens atlikėjais labai garsaus kino režisieriaus labai garsioje kino juostoje.
***
Roma nustebina net ketvirtį amžiaus joje išgyvenusius. Roma ir šį kartą mane sugebėjo įkvėpti. Roma jau pati savaime yra scenografija, kai scenografija atsiduria kino studijoje, apsisuka galva. Realybė susilieja su kinu, kinas su mada, mada su muzika ir nakties kaitra, vasaros įdegiu ir suknios iškirpte. Atrasti ribą tarp visų šių dalykų sunku.
Būtent tokia buvo šios vasaros Romos aukštosios mados savaitė, su visais podiumais įsikrausčiusi jau nebe ne į Santo Spirito in Sassia – Šventos Dvasios Sasijoje bažnyčią šalia Vatikano, ne į koncertų kompleksą Auditoriumą ir ne į senąją miesto muitinę – La Dogana studentų kvartale San Lorenzo.
Mados fiesta ir vėl atrodė unikali, nes visus mus, Romos žurnalistus, išlepintus aukso vertės suknių spindesio, šį kartą nustebino ne spindesys. Mados savaitės pagrindiniu herojumi tapo scenografija, kurios fone spindėjo ne tik aukso dulkėmis nužerti šifonai, organzos, inkrustuoti gabardinai ir šilkai, bet Romos Antika. Jos fone svečiai patys sau, o tarp jų ir mes tapome įdomūs. Tarsi kažkur, iš kažkurio kampo mus visus filmuotų slapta kamera.
Kas yra Cinecittà? Tai Europos Holivudas, savo dydžiu (beveik pusė milijono kvadratinių metrų) nusileidžiantis tik Holivudui. Čia pastatyta 3000 itališkų filmų, 90 jų buvo pristatyta „Oskarų“ nominacijoms, 47 jas laimėjo.
Realybė susilieja su kinu, kinas su mada, mada su muzika ir nakties kaitra, vasaros įdegiu ir suknios iškirpte. Atrasti ribą tarp visų šių dalykų sunku.
Milžiniškas kino miestas su gausybe išsibarsčiusių baisios raudonos spalvos filmavimo paviljonų, tarsi kalėjimo bunkerių, iš išorės jokio įspūdžio nedaro. Atvirkščiai, pažvelgus į tuos raudonus kubus sunku patikėti, kad būtent čia, tuose pastatuose su slenkančiomis durimis, apsuptuose tik žavių kepurėtų Viduržemio jūros pušaičių, gimė garsiausi Franciso Fordo Coppolos, Martino Scorsese, Federico Fellini filmai. Dar sunkiau patikėti, kad čia užsimezgė „La dolce vita“ sąvokos, įprasminančios Romos miesto žavesį, konceptas.
Pirmuosius jo daigus meistriškai Cinecittà pasodinęs F.Fellini seniai suprato, kad butaforija žmonių sąmonę veikia kur kas stipriau nei realybė. Būtent todėl Romoje „apparire“ (it. – pasirodyti išoriškai) ir yra „essere“ (it. – būti).
Esu tikra, kad ši geniali mintis vertė kurti stulbinamas „Amarcord“ ir „Aštuoni su puse“ filmų scenografijas ne tik F.Fellini, bet ir šios mados savaitės organizatorę ir prezidentę Silvia Venturini Fendi, garsiųjų „Fendi“ mados namų turto paveldėtoją.
Esu tikra, kad būtent jai, tipiškai pragmatiškai romietei, kilo mintis milžinišką raudonos spalvos pastatų kompleksą su užrašu Cinecittà, kurį į Romą atvykę turistai išvysta, vos išsukę iš Romos Didžiojo žiedinio kelio į Tuscolana gatvę, paversti mados setu.
Ir ji pataikė į dešimtuką.
Spinduliuojančiais aukštakulniais ir ilgomis deivių sukniomis, įdegusiais veidais ir kūnais viešnios šįkart ypač džiaugėsi mados savaitės rėmėjo „Mercedes-Benz“ paslaugomis. Juodi minivenai vienas po kito nardė tarp raudonų paviljonų siaurais akmenuotais keliukais, gabendami svečius į sfilate – prezentacijų vietą.
Vairuotojas, kai pasiteiravau ar toli važiuosime, paaiškino – tolokai, iki Teatro Antico di Cinecittà – antikinio teatro. Vairuotojas buvo teisus, nes artėjant prie prožektoriais ir lazeriais spinduliuojančios mados prezentacijų teritorijos, mes visi įkvėpėme oro.
Pastovėję akredituotų stampa – žurnalistų ir ospiti – svečių eilutėje jautėmės tarsi Antikos šventyklų patricijai iš antrojo amžiaus prieš Kristų, vilkintys purpurinėmis auksu dekoruotomis togomis ir himatijais.
Atrodė keista, kad šventyklos, bazilikos ir vestalių namai dorėninėmis ir korintinėmis kolonomis, išraitytais kapiteliais ir giliomis kaneliūromis šį kartą mus supo ne Romos centre – Fori Imperiali gatvėje, Imperijos forumuose, o kino studijoje.
Pastovėję akredituotų stampa – žurnalistų ir ospiti – svečių eilutėje jautėmės tarsi Antikos šventyklų patricijai iš antrojo amžiaus prieš Kristų, vilkintys purpurinėmis auksu dekoruotomis togomis ir himatijais.
Karščiu alsuojančią naktį prožektorių šviesoje didinga Antika mane apstulbino. Bet priėjusi arčiau ir pirštu pabarbenusi į imperatoriaus Adriano šventyklos sieną išgirdau keisčiausią garsą. Jis sklido iš grubių balto akmens sienų, kurios dengė diskotekoms įrengtą barą, arkų, supančių podiumą ir kelią link podiumo žyminčių kolonų. Jis – garsas lyg iš metalo statinės, nė kiek nepriminė Romos forumų travertino kolonų griuvėsiuose.
Na ir kas, sakė genialusis Federico Fellini, mus meistriškai apgavęs gudriomis savo filmų butaforijomis. Stulbinamai apšviesta Antikos šventykla su trikampiu frontonu tapo kuo puikiausia manekenių rūbine.
Jos žengė pro kolonas ir žemyn baltais laipteliais vilkėdamos Libano dizainerio Abedo Mahfouzo auksu dekoruotomis suknioms; populiarusis dizaineris jau daugiau kaip dešimtmetį tokiais prabangiais kūriniais rengia arabų princeses ir televizijos žvaigždes. Suknios plaikstėsi nakties vėjyje – tikras miražas.
„Vedo ma non vedo“ (it. matosi, bet nesimato) įspūdį žaviais daugiasluoksniais peršviečiamais audiniais, dekoruotais rankomis siuvinėtomis Italijos salų gėlėmis, išreiškė italų dizainerė Silvia Nobili. Suknios išryškino plonas lyg bitės moterų talijas, apvalias krūtines, kurios bolavo po trapiais nėriniais, ir dar apvalesnius klubus.
Suknios plaikstėsi nakties vėjyje – tikras miražas.
Dieviškai atrodė Paolos Filippone šilkų suknių kaklo ir sijonų iškirptės nakties fone. Dizaineris Emilio Ricci nupiešė tik vienai vienintelei savininkei išaustas ir nunertas aukso liurekso trikotažo suknias, kurios tapo fonu papuošalų kolekcijai iš deimantų, „Swarovski“ kristalų, rubinų bei smaragdų.
Spalvoti akmenys spindėjo aukso apsoduose. „Bailiss“ mados bendrovės plonyčio kaip membrana liurekso trikotažo kolekcijos suknios ir kombinezonai, nugaroje susegti peršviečiamo poliuretano sagtimi, išryškino kiekvieną moters kūno linijos virptelėjimą.
Romos bažnyčių vitražų mozaikas priminė batikos būdu ištapytos spalvingos kimono kirpimo satino suknios, kurias aukštosios mados savaitei sukūrė dizainerė Daniela Danesi.
Į harmoningą visumą modelius sujungė ir publikos aplodismentų audrą užsidirbo šukuosenų meistrai, specialiai Alta moda savaitei sukūrę Romos deivės šukuoseną: į viršų laisvai sukelti plaukai su stambiu kuodu ir pašviesintomis sruogelėmis, įmantriai sudėliotomis ant pakaušio.
Platinos faktūros aukštakulniai – itin aukšta pakulne, be platformų, modelių žingsniui suteikė ypatingo trapaus grakštumo. Ir net po dienos pristatymų pavargę fotografai nebelaidė piktų replikų pernelyg liesiems modeliams. Ką gali žinoti, o gal kažkur, už kažkurios balto travertino kolonos, netyčia pasislėpęs su slapta kamera tyko šmaikštuolis Federico Fellini?
Juk Romoje gali visko atsitikti. Roma yra Roma.