Iš fabriko – į tatuiruočių meistrę
Visą gyvenimą Svetlana dirbo paprastus darbus – kaip pati sako, tuos, kurie padėdavo tiesiog išgyventi. Važinėjosi ji ir po Angliją, Prancūziją, Vokietiją, dirbo fabrikuose, bet taip laimės niekur ir nerado.
2014-aisiais grįžusi į Lietuvą iš varginančių darbų užsienyje, Svetlana nusprendė likti namuose ir savo gyvenimą pakreipti kiek kita linkme. Visiems tai buvo itin netikėta – ji sugalvojo pradėti… tatuiruoti.
Piešti ji neblogai mokėjo – mokyklos sąsiuvinių paraštėse nebuvo nė vieno langelio, kuris nebūtų užpildytas piešiniais. O dar kai draugės močiutė buvo dailininkė, mergina visą vaikystę turėjo galimybę iš arti stebėti, kaip tai daroma profesionaliai.
„Tuo metu vienas mano draugas buvo pradedantysis tatuiruočių meistras, su kuriuo ištisai kalbėdavome apie tatuiruotes. Šis menas man visą laiką labai patiko, aš žavėjausi, kaip meistrai daro kūrinius ant žmonių odos.
Bet kad pati tai imčiau daryti… Net minties tokios negalėjau turėti, – šypsosi ji. – Tačiau užsidegimą manyje pamatęs bičiulis paskatino tuo užsiimti.“
Pasak Svetlanos, ji visą laiką buvo auklėjama susilieti su minia – raginama būti kaip visi, rami, neišsišokti, dirbti „normalų“ darbą. Todėl jos pareiškimas, kad ši bus tatuiruočių meistrė, artimiesiems sukėlė tikrą šoką.
„Juk iki šiol Lietuvoje daugeliui atrodo, kad tatuiruočių meistrų darbas yra „nerimtas“. Kai mano tėvai apie tai sužinojo, manęs klausė – o Dieve, tai kiek laiko aš dar turėsiu tave išlaikyti? Tačiau dabar jų nuomonė visiškai kitokia – jie pagaliau suprato, kad šį darbą aš tiesiog dievinu, kiekvieną rytą keliuosi su šypsena, galiu save realizuoti, o dar ir labai gerai užsidirbu“, – tikino studijos „One More Tattoo“ savininkė.
Žinoma, visam tam pasiekti prireikė juodo darbo, tačiau meistrė save vadina laimės vaiku – ją visą gyvenimą supo draugiški kolegos, kurie padėjo mokytis, atskleidė savo triukus ir leido tobulėti. O ir ji pati to taip beprotiškai norėjo, kad greitai perprato darbo subtilybes.
„Prisimenu, vos tik gavau pirmą savo mašinėlę, iškart važiavau į kliento namus paryškinti jam seniai padarytą tatuiruotę. Aš neturėjau žalio supratimo, net kaip tą mašinėlę sudėti ir kaip ten viskas vyksta… Tačiau buvau tokia smalsi, kad greitai viską supratau“, – juokiasi ji.
Randavimo mokėsi per „Skype“
Svetlana tik paprastomis tatuiruotėmis ir auskarų vėrimu neapsiribojo. Profesinis smalsumas ją vis vedė ir toliau gilinti savo žinias. Dar vienas jos sugebėjimų – randavimas.
„Apie šį kūno modifikacijos būdą sužinojau troleibuse. Pamačiau žmogų, kuris turėjo kažkokią neįprastą tatuiruotę. Nesupratau, kas tai yra. Tai buvo gražiai iškilę randai“, – prisimena ji.
Todėl vos tik pradėjusi pati daryti tatuiruotes, Svetlana ėmė domėtis ir randavimu. Neilgai trukus ji susipažino su meistru, kuris jai paaiškino, kaip tai daroma.
„Su juo susiskambinau tik vieną kartą per „Skype“, mūsų pokalbis tetruko 15 minučių. Mes tiesiog pakalbėjome apie ypatumus, kaip teisingai viską atlikti, nepridarant žalos. Ir viskas – padedant keliems meistrams, pirmiausia išbandžiau tai ant savęs“, – šypsosi ji.
Svetlana pasakoja, kad randavimo pradžia panaši kaip ir tatuiruočių – dezinfekuojama oda, klijuojama kalkė, o tuomet į rankas imama jau ne adata, o… skalpelis.
Svetlana sako, kad, bandant randavimą ant savęs, ranka tą akimirką nė kiek nesudrebėjo. Nebaimino ir mintis, kad nepavykus tokio piešinio nuo kūno jau su jokiu lazeriu nepanaikinsi – jis lieka visam gyvenimui.
„Kai aš imuosi kažko naujo, įsigilinu į visus niuansus. Todėl ir nebuvo baisu, tiesiog dariau tai, kas man buvo pasakyta – ir viskas pavyko“, – šypsosi ji.
Pasak meistrės, jausmas darant paprastą tatuiruotę ir randavimą beveik nesiskiria.
„Skausmas tiek adatos, tiek skalpelio labai panašus. Skalpelis sminga į tokį patį odos gylį, nepasiekiant riebalinio audinio. Esu girdėjusi, kad randavimą galima daryti ir su tatuiruočių mašinėle, tik pati dar to nebandžiau, – sako Svetlana. – O visa eiga atrodo taip: padarome kontūrą, kaip ir su tatuiruotėmis, ir tuomet su skalpeliu ir žnyplėmis nuimame viršutinį odos sluoksnį. Labai labai plonai. Tai palieka randą.“
O jau tuomet likęs darbas paliekamas žmogaus kūnui – koks bus randas, lemia kiekvieno organizmas.
„Pavyzdžiui, man išėjo gražus lygus randas. O šiaip mano siekiamybė – kad randas iškiltų, išsigaubtų. Taip man atrodo gražiausiai“, – tikina ji.
Darant neteisingai gali tekti siūti odą
Ši technika užtrunka dar ir ilgiau nei tatuiravimas – bent jau dvigubai. Randavimas reikalauja tiesiog tobulo kruopštumo.
„Reikia būti labai atsargiam. Jei perspausi darydamas tatuiruotę, jokio pavojaus neiškils, gali tik šiek tiek pasilieti dažai. O randavime jokiais būdais negalima pažeisti odos daugiau nei reikia, negalima įpjauti riebalinio audinio, nes tuomet reikės kreiptis į medikus ir siūti. Viską tenka daryti milimetrų tikslumu“, – pripažįsta ji.
Randavime jokiais būdais negalima pažeisti odos daugiau nei reikia, negalima įpjauti riebalinio audinio, nes tuomet reikės kreiptis į medikus ir siūti. Viską tenka daryti milimetrų tikslumu.
Todėl nors ir atsiranda žmonių, kurie bando namų sąlygomis sau padaryti tatuiruotę, visgi žaisti su randavimu, pasak Svetlanos, nederėtų.
„Tai yra be galo rimtas reikalas. Tiek tatuiravimas, tiek randavimas turi vykti itin švarioje patalpoje ir prižiūrint profesionalams. Ne kitaip. Kiek po to būna atvejų, kai žmonės ateina prašydami pagalbos ištaisyti jų nevykusius bandymus, o dažnai tas būna tiesiog nebeįmanoma“, – kalbėjo ji.
Dažniausiai šiuo būdu daromi paprasti piešiniai – ornamentai, užrašai, o, pasak Svetlanos, sudėtingesni kūriniai tiesiog nepavyktų.
„Lietuvoje niekas neprašo randavimo. Domisi, rašo, bet neišdrįsta. Pamatę šviežią darbą, kur būna daug kraujo, žmonės neįsivaizduoja, kaip tai atrodys sugijus. Todėl randavimą esu dariusi tik savo vyrui – jam piešiau žvaigždę, kuri tiesiog nerealiai atrodo jo tattoo rankovėje, rando struktūra visai kitokia“, – šypsosi S.Alfimova.
Nors Svetlanos vyras jau nori naujo rando, pati meistrė daugiau jų ant savo kūno darytis nežada.
„Man nelabai patinka gijimo procesas. Piešinys gyja kaip paprastas randas – formuojasi šašas, reikia bintuoti, dėti tvarstį, kurį dar privalu dažnai keisti. O jo nuėmimas labai nemalonus – visai kaip nuo šviežios žaizdos. Be to, paprasta tatuiruotė sugyja per 2 savaites, o randas gali gyti 3 savaites ir ilgiau. Viskas priklauso nuo žmogaus imuniteto“, – 15min pasakojo S.Alfimova.
