Kartais atrodo, kad aukštakulniai tiesiog nebuvo sukurti vaikščiojimui. Ir tai yra tiesa. Pirmieji aukštakulnius avėti pradėjo vyrai, ir jie buvo avimi visai kitokiose situacijose negu dabar.
Kur atsirado aukštakulniai?
„Aukštakulniai atsirado Artimuosiuose Rytuose, kur jų pagrindinė funkcija buvo būti raitelių apavu“, – sako Elizabeth Semmelhack iš Toronto batų muziejaus, knygos „Mados aukštis: aukštakulnių batų istorija“ autorė.
Persijoje – anksčiau egzistavusioje valstybėje, kurios teritorijoje dabar plyti Iranas – mokėti puikiai valdyti arklį privalėjo kiekvienas karys. Aukštakulniai batai padėdavo tai padaryti.
„Kai karys atsistodavo balnakilpėje, bato aukštas kulnas jam padėdavo išlaikyti stabilumą. Tai reiškė, kad jis iš lanko šaudydavo daug taikliau“, – sako E.Semmelhack.
Kaip jie pasiekė Europą?
XVI a. pabaigoje Persijos šeichas Abbasas I turėjo didžiausią kavaleriją pasaulyje. Jis siekė sudaryti sąjungas su Vakarų Europos valdovais, kad šie padėtų jam kovoje su jo didžiausiu priešu – Otomanų imperija.
1599 m. Abbasas I į Rusijos, Vokietijos ir Ispanijos valdovų dvarus iš Persijos atsiuntė diplomatinę misiją. Europoje greitai kilo susidomėjimas persais. „Persiško stiliaus“ batai buvo vieni iš susižavėjimo objektų – daug aristokratų ėmė tikėti, kad aukštakulniai batai suteikia jų išvaizdai vyriškumo ir brandos.
Neilgai trukus kulnai tapo dar aukštesni. Nors purvinose, vežimų vėžių išraižytose XVII a. Europos gatvėse dėvėti aukštakulnius buvo labai nepraktiška, tai tapo dar viena jų populiarumo priežastimi.
„Vienas geriausių būdų pabrėžti statusą – nepraktiškumas. Aukštuomenė įvairiais istorijos etapais visada dėvėdavo nepraktiškus ir nepatogius, bet prabangius drabužius. Taip jie demonstruodavo savo privilegijuotą statusą visuomenėje: tai, kad jiems nereikia dirbti laukuose ar toli vaikščioti“, – sako E.Semmelhack.
Vienas didžiausių aukštakulnių gerbėjų buvo Prancūzijos karalius Liudvikas XIV. Jo ūgis buvo vos 1,63 m, ir jis dažnai avėjo batus su 10 cm aukščio kulnais. Batų kulnai būdavo raudoni – šios spalvos dažai buvo brangūs, o visuomenėje raudona spalva buvo siejama su karingumu.
Ši mada išplito ir už Lamanšo sąsiaurio. 1661 m. nutapytame Anglijos karaliaus Karolio II karūnavimo portrete jis avi raudonus aukštakulnius, nepaisydamas to, kad jo ūgis ir taip yra 1,85 cm – didelis tų laikų standartais.
XVII a. aštuntajame dešimtmetyje Liudvikas XIV išleido įsakymą, kad tik jo dvaro nariai gali dėvėti aukštakulnius raudonais kulnais. Tai reiškė, kad teoriškai sužinoti, ar vienas ar kitas didikas yra karaliaus malonėje, tapo labai lengva – tereikėjo pasižiūrėti į jo batų kulnų spalvą. Tiesa, Prancūzijoje paplito ir neteisėtos karališkų batų kopijos.
Kaip aukštakulnius ėmė avėti moterys?
Nors pirmieji aukštakulnius avėti ėmė vyriškesniais pasijusti troškę vyrai, tarp XVII a. aukštuomenės moterų paplitęs paprotys perimti vyrų garderobo elementus lėmė, kad netrukus aukštakulnius avėti pradėjo ir moterys bei vaikai.
„XVII a. ketvirtajame dešimtmetyje moterys trumpai kirposi plaukus, nešiojo antpečius, rūkė pypkes, dėvėjo vyriškas kepures. Aukštakulnius nešioti jos pradėjo dėl panašios priežasties – tai buvo noras atrodyti vyriškesnėmis“, – sako E.Semmelhack.
Iki XVII a. pabaigos daugelis drabužių madų vienodai pasireikšdavo tarp abiejų lyčių. Tačiau tada situacija vėl pradėjo keistis. Vyriškų batų kulnai tapo žemesni, tvirtesni, įgijo kvadratinę formą. Tuo tarpu moterų batų kulnai pasidarė grakštesni, gracingesni.
Kada aukštakulnius nustojo avėti vyrai?
XVIII a. Europoje didelę galią įgijo Apšvietos intelektualinis judėjimas. Šis judėjimas akcentavo pagarbą racionalumui ir naudingumui ir pabrėžė, kad švietimas yra svarbiau negu įgimtos privilegijos. Paveikti šio judėjimo, Anglijoje daugelis aristokratų ėmė dėvėti paprastesnius drabužius. Vyrai ėmė atsisakyti kosmetikos, juvelyrikos ir ryškių spalvų, jų apdaruose ėmė vyrauti tamsesnės spalvos, drabužiai tapo paprastesni.
Vyrų drabužiai nustojo taip aiškiai pabrėžti jų socialinę klasę. Vis dėlto aprangos skirtumams tarp skirtingų klasių nykstant, aprangos skirtumai tarp skirtingų lyčių kaip tik ėmė ryškėti.
Pasak E.Semmelhack, kaip tik tada sustiprėjo polinkis moteris ir moteriškumą sieti su emocijomis, sentimentais bei neracionalumu. Maža to, būtent šie būdo elementai imti suvokti kaip bruožai, dėl kurių moteris yra geidžiama vyrų.
Taip visiškai neracionali mada dėvėti aukštakulnius – pirminį šio apavo tikslą kaip pagalbą jojant daugelis seniai pamiršo – imta suvokti kaip moterims tinkanti mada.
Vyriški aukštakulniai galutinai iš mados išėjo apie 1740 m. Moterys juos avėjo gerokai ilgiau – iki pat Prancūzijos revoliucijos. Tada aukštakulniai kuriam laikui dingo ir iš moteriško garderobo.
Kaip moterų aukštakulniai grįžo į madą?
Moteriški aukštakulniai vėl išpopuliarėjo XIX a. viduryje. E.Semmelhack jų sugrįžimą ir naujai gimusias sąsajas su erotika sieja su naujos meno formos – fotografijos – atsiradimu. Ji sudarė sąlygas madai plisti visiškai naujais keliais.
Dalis fotografų greitai suprato, kad erotinio pobūdžio nuogų modelių nuotraukos gali būti labai paklausios. Kai kurie tokie fotografai ėmė įamžinti moteris pornografinio pobūdžio atvirukams. Jiems moterys dažnai pozavo nuogos, dėvėdamos tik aukštakulnius.
Ar gali būti, kad į madą grįš ir vyriški aukštakulniai? E.Semmelhack teigimu, tai visiškai įmanoma. Ji pažymi, kad nėra jokios priežasties, kodėl aukštakulniai negalėtų įgyti naujų prasmių.
Parengta pagal BBC informaciją.
