Save ir savo kūną asocijuojame su veidu
Šiuo metu dažnai išgirstame raginimų neliesti veido, patarimų, kaip išmokti to nebedaryti. Tikriausiai ir patys ne kartą pastebėjote, kaip dažnai ranka pakyla iki veido: ar tiesiog ja pasiremiame smakrą, kaktą, pasikasome panižusią akį, nosį ir pan. Ir net primenant sau, kad reikia stengtis kuo mažiau jį liesti, suvokiame, kaip sunku ar net neįmanoma visada save kontroliuoti ir to nebedaryti.
Manualinių technikų specialistė V.Baltramiejūnienė sakė, kad liesti veidą yra normalus, natūralus procesas, ir psichologiškai save ir savo kūną, pasak jos, mes asocijuojame būtent su veidu.
Paskaičiuokite, jei žmogus per valandą vidutiniškai veidą paliečia 23 kartus, vadinasi, jį liečiame kas 2–3 minutes.
„Jei pamatome žmogų, uždengtu veidu, arba užtenka tik uždengtų jo akių, mes jo jau nebegalime identifikuoti. Mūsų smegenys turi „nuskaitymo“ funkciją, tarkime, emocijas skaitome iš veido, iš jo taip pat nustatomos ligos ir t. t.“, – sakė pašnekovė.
V.Baltramiejūnienės teigimu, veido lietimas yra genetinis dalykas, o rankų pirštų kontaktas su veido oda veikia raminamai.
„Vaikas, kai išsigąsta arba slepiasi, rankomis užsidengia veidą ir mano, kad jo nebesimato. Veidą užsidengia ir suaugusieji, kai būna kokia nors išsigąsti priverčianti situacija. Čia labai svarbus dalykas, kad suprastume, jog tai mus lydi nuo vaikystės.
Kas kartą, kai norime įsitikinti, kad su mumis viskas yra gerai, kad esame saugūs, esame vientisi, kontroliuojame savo kūną, liečiame veidą. Liesti veidą yra genetinis dalykas. Veido lietimas yra normalus procesas ir jis vyksta nepriklausomai nuo nieko“, – teigė veido mankštos ir savimasažo specialistė.
Antra priežastis, pasak jos, kodėl liečiame veidą, – nes esame taip išmokę. „Nori nenori, esame primatai, matome, ką daro kiti, ir nejučia imame daryti tą patį, šiuo atveju – liesti veidą. Pas mus nėra įprasta liesti kito žmogaus veidą kaip Pietų šalyse, ir, jei kurį laiką pagyventumėte Italijoje ar Ispanijoje, pastebėtumėte, kad daugiau ėmėte liesti ir savo veidą“, – aiškino pašnekovė.
Per valandą veidą liečiame apie 23 kartus
Kaip skelbia Healthline.com, 2008-aisiais atliktas tyrimas, kai dešimt tiriamų asmenų buvo stebimi biuro aplinkoje tris valandas, parodė, kad per valandą žmogus savo veidą vidutiniškai paliečia 16 kartų.
Kita studija, atlikta 2015 m., kai buvo stebimi 26 Sidnėjaus universiteto medicinos studentai, parodė, kad jie veidą per valandą lietė vidutiniškai 23 kartus. Beveik pusė šių prisilietimų – 44 proc. – buvo akių, nosies, burnos zonoje.
„Paskaičiuokite, jei žmogus per valandą vidutiniškai veidą paliečia 23 kartus, vadinasi, jį liečiame kas 2–3 minutes. Todėl normalu, kad šiuo metu, esant koronaviruso pandemijai, mums sakoma dėvėti apsaugines kaukes, akinius – jie veikia kaip fizinis blokas, kad nebūtų tiesioginio rankų kontakto su veidu.
Atmetus koronavirusą, mes visada turime gripo protrūkius, kitų infekcinių ligų, kurios persiduoda būtent oro lašeliniu būdu. Viena kaukių dėvėjimo teorijų būtent ir yra ta apsauga, kad mažiau liestume savo veidą“, – sakė manualinių technikų specialistė.
Veido lietimas veikia raminamai
Paklausta, ar iš esmės veido lietimas gali būti vertinamas kaip geras ar blogas dalykas, V.Baltramiejūnienė teigė, kad iš psichologinės ir manualinės pusės pirštų kontaktas su veido oda yra geras. Ir pabrėžė, kad čia nekalbame apie tuos atvejus, kai žmogus nenormaliai dažnai, t. y. daugiau kaip 23 kartus per valandą, liečia veidą.
„Prisiliesti prie veido žmogui yra nusiraminimo momentas, jis taip save gydo, taip duoda sau pertrauką. Palietus veidą pasiunčiamas signalas ir nervų sistemai.
Liesti veidą yra visiškai normalus dalykas, kurio žmogui negali uždrausti, kaip ir negali staiga jo išmokyti to nebedaryti.
Sakykime, žmogus dirba kompiuteriu, pečiai įsitempę, veido raumenys taip pat, galbūt net sukanda dantis, suraukia antakius, stipriai primerkia akis. Kūnas tokios būsenos pervargsta, todėl pradeda sau šiek tiek padėti: paglostymu, prisilietimu, pasirėmimu. Tai yra nematoma savipagalba. Mes visada taip darome ir taip darysime.
Kitas dalykas, liesti veidą yra asmens higienos dalis: mes kasdien jį prausiame, tepame kremu, dažomės ir pan. Šie veiksmai yra automatizmas, tai yra normalu. Todėl pasakyti, kad „neliesk veido“ yra beveik tas pats, kaip pasakyti „neik į tualetą ar nevalgyk“. Liesti veidą yra visiškai normalus dalykas, kurio žmogui negali uždrausti, kaip ir negali staiga jo išmokyti to nebedaryti“, – sakė V.Baltramiejūnienė.
Dezinfekuoti ne tik rankas, bet ir daiktus
Pasak manualinių technikų specialistės, tikėtina, kad šiuo metu, kai pasaulį apėmusi koronaviruso pandemija, padidėjęs nervingumas, informacijos srautas, mums dar daugiau norisi liesti veidą.
Sveikatos priežiūros specialistai įspėja atkreipti į tai dėmesį, stengtis kuo mažiau liesti veidą – ypač akis, nosį ir burną, nes tai vienas pagrindinių koronaviruso plitimo būdų. Taip pat rekomenduojama mažiausiai bent 20 sekundžių plautis rankas muilu po tekančiu vandeniu, V.Baltramiejūnienė šiam procesui siūlo skirti 40–60 sekundžių, o jei nėra vandens, naudoti dezinfekcinį skystį, kuriame yra bent 60 proc. alkoholio.
„Sveikatos apsaugos specialistai bara mus, kad liečiame veidą, nes tokiu būdu nuo paviršių pernešame daugybę visokių bakterijų. Manau, kad esant šiandienei situacijai labai tiktų priminimas sau – prie kompiuterio ekrano ar kur kitur prisilipdyti popieriuką, primenantį, kad reikia dezinfekuoti rankas.
Manau, kad telefonas yra didžiausias nematomas pernešėjas, kuris tapo mūsų kūno dalimi.
Klaviatūra, telefonas, raktai, apie pinigus jau net nekalbu, tušinukas – paviršiai, ant kurių daugybė bakterijų. Ir per savo vedamus seminarus matau, kad žmonės net nepastebi, kaip jie naudojasi telefonu. Kai vėl prasidedant sesijai sakau „dezinfekuokimės rankas“, išgirstu „aš nieko nedariau“, nors ką tik maigė telefoną.
Manau, kad telefonas yra didžiausias nematomas pernešėjas, kuris tapo mūsų kūno dalimi. Net tyrimai parodė, kad žmogus tampa nervingas, jei šalia nėra telefono. Jį asocijuojame kaip savo kūno ir net smegenų dalį. Ir mes nebepastebime, kaip jį liečiame. Todėl telefoną, sakyčiau, turime apsibrėžti raudonai kaip tą priemonę, kurią turėtume dažniausiai dezinfekuoti“, – teigė V.Baltramiejūnienė.