Nors pagal profesiją Danielius Kolpakas yra IT specialistas grafikos dizaino ir svetainių kūrimo srityje, beieškodamas tikrojo savo paušaukimo, jis turėjo praeiti labai daug.
Darbavosi jis ir parduotuvės salės darbuotoju, kasininku, taksistu, turėjo savo kioską Gariūnuose, pabuvojo ir Anglijos bei Olandijos fabrikuose, Vokietijos sandėliuose, dirbo ir kaip prekių surinkėjas. Tačiau mylimos veiklos, į kurią kasdien norėtų keltis ir eiti, taip ir nerado.
Prieš trejus metus Danieliaus mergina manikiūrininkė mestelėjo jam idėją išbandyti tą patį amatą. Užteko vos poros kartų prisiliesti prie mylimosios ir jos draugės nagų, kad iš juokelio šis sumanymas pavirstų gyvenimo aistra.
Nesustabdė jo nei aplinkinių patyčios, nei įtarūs žvilgsniai. Savo vertę Danielius rodo konkursuose skindamas prizines vietas, merginų eilėmis, kurios nori pas jį pasidaryti manikiūrą, ir nedingstančia šypsena veide – kaip pats sako, nuo savo darbo jis tiesiog kaifuoja.
– Danieliau, kaip jūsų gyvenime atsirado grožio pasaulis? Kūryba visada traukė?
– Kai grįžau iš Vokietijos gyventi į Lietuvą, norėjau pradėti kokį savo versliuką, todėl atsidariau kioską Gariūnuose. Kadangi darbas ten vykdavo nuo ryto iki pietų, turėdavau labai daug laisvo laiko. Kad veltui jo neleisčiau, norėjau papildomo darbo.
Ėjau į darbo pokalbius, bet daugiausiai man siūlė įsidarbinti apsauginiu sandėliuose ar fabrikuose. To aš tikrai nenorėjau, juolab, kad siūlė minimalią algą ir daugybę darbo valandų.
Tuo metu mano mergina pasiūlė padirbėti su nagais – ji taip pat yra manikiūro meistrė. Pagalvojau – kodėl gi ne? Ant jos nagų išbandžiau prancūzišką manikiūrą, kelis kartus sutvarkiau jos draugės nagus. Tikriausiai ji kažką manyje pamatė ir pradėjo mane mokyti.
– Taigi esate visiškas savamokslis?
– Iš pradžių buvau. Tačiau ši veikla po truputį pradėjo taip patikti, kad nusprendžiau rimčiau pasitobulinti. Kai paskambinau į vieną manikiūro mokyklą, atsiliepusi moteris tik nusijuokė, kad tokiu klausimu domisi vaikinas.
Kai paskambinau į vieną manikiūro mokyklą, atsiliepusi moteris tik nusijuokė, kad tokiu klausimu domisi vaikinas.
Tuomet netyčia pamačiau, kad produkcijos, kurią mes naudojam, atstovai veda kursus. Mano pirmoji ir iki šiol vienintelė dėstytoja Jelena iš nulio mane padarė tarptautiniu čempionu. Jeigu ne „Senses nagų akademija“, dabar tikriausiai būčiau paprastas meistras. Kursų metu mane išmokė daugiau dalykų, nei priklauso.
Jau tuomet turėjau mintį, kad jei kada dirbsiu salone, tai nebent Jelenai priklausančiame „Nocturne“. Maždaug po pusmečio užėjau į parduotuvę pirkti gelio ir sutikau savo dėstytoją. Ji pakvietė mane į pokalbį, ir štai, jau dveji metai, kaip ten dirbu.
– Vyrų manikiūrininkų beveik ir nesutinkame.
– Tai jų ir beveik nėra Lietuvoje. Bet žiūrint į geriausius pasaulio meistrus, tarp jų yra ir vyrų. Čia panašiai kaip buvo ir su kirpėjais – iš pradžių vyrų buvo mažai, dabar tai jau tapę normalu. Manau, su laiku padaugės ir manikiūrininkų.
– Dažnai tėvai savo vaikams linki „rimtų“ profesijų, nori matyti teisininkus, gydytojus… O štai jūs nusprendėte tapti manikiūro meistru – tai pagal daugelio standartus toli gražu ne tik kad „nerimta“ profesija, bet gal ir vaikinui nepritinka… Kaip reagavo artimieji?
– Vaikystėje norėjau būti krepšininku, mama norėjo, kad būčiau odontologu, bet tapau manikiūrininku. Tikrai nesigailiu, nes darbą myliu labiau už viską.
Tėvams svarbiausia, kad turėčiau, už ką gyventi, ir kad darbas man patiktų. Kokia sritis – nesvarbu.
Po to prasidėjo konkursai, taurės, pirmos vietos. Niekas net negalėjo pagalvoti, kad tokioje srityje galiu dalyvauti ir kažką laimėti.
Vaikystėje norėjau būti krepšininku, mama norėjo, kad būčiau odontologu, bet tapau manikiūrininku.
– Spėju, turėjote sulaukti ir patyčių? Kaip į jus, manikiūrininką, žiūrėjo draugai?
– Draugai iš pradžių šaipėsi, juokėsi, bet tuo pačiu ir džiaugėsi, kad atradau naują sritį, kurioje man sekasi ir patinka. Užtekdavo pasakyti, kad turiu galimybę uždirbti daugiau nei jie.
Kai vyrai dirba tokį darbą, dažnam iškyla klausimas dėl orientacijos. Net jei pats išgirsčiau, kad vyras atlieka manikiūrą, manyčiau, kad jis greičiausiai bus homoseksualus. Ne vieną kartą ir pats girdėjau šitą klausimą iš klienčių, tai normalu. Bet man patinka merginos.
– Jums pačiam iš pradžių nebuvo nedrąsu imtis šios veiklos, apie ją kalbėti – juk gali daug kas nesuprasti?
– Gyvenu sau, o ne kitiems. Man visiškai neįdomu, ką kiti galvoja apie mane ar mano mėgstamą veiklą. Sutikau pabandyti dirbti juokais, nes žinojau, kad galėsiu užsidirbti daugiau nei minimumą. Bet kuo toliau, tuo labiau man tai pradėjo patikti. Dabar tai tapo hobiu, iš kurio galiu užsidirbti. Neturiu jokių baimių, todėl eksperimentuoti nebijau. Gyvename XXI amžiuje, dabar būna ir moterų mechanikių, ir furisčių.
– Kaip jums sekėsi prisitraukti klientų? Gal moterys iš pradžių baiminosi pas jus eiti, galvodamos – „na ką tie vyrai išmano apie nagus ir kruopštumą“...
– Buvo tokių klienčių, kurios labai stebėjosi, kad procedūrą atliks vaikinas. Galbūt kažkam buvo sportinis interesas pažiūrėti, kaip aš dirbu. Bet klientai sugrįžta, o tai reiškia, kad nesu blogas meistras.
Dauguma turėjo mintį, kad esu tatuiruočių meistras, nes mano visa ranka ir dalis nugaros ištatuiruota. Bet dabar vis rečiau stebisi.
Kai vyrai dirba tokį darbą, dažnam iškyla klausimas dėl orientacijos. Ne vieną kartą ir pats girdėjau klausimą iš klienčių, ar nesu homoseksualus.
– Kaip manote, kodėl esate kone vienintelis Lietuvoje vyras manikiūrininkas? Tai – juk kūrybinga profesija, kodėl kiti vyrai jos nesirenka? O galbūt norėtų, tačiau baiminasi visuomenės požiūrio?
– Manau, kad kol kas vyrai nesirenka šitos profesijos, galvodami, ką pagalvos kiti. Bet koks skirtumas? Gyvename juk sau. O jeigu patiks? Neturėsite nemalonių pirmadienių ir nelauksite taip savaitgalių, nes jei myli savo darbą, kiekviena diena yra maloni.
Dauguma žmonių nenori nieko keisti ar eksperimentuoti, nes yra komforto zonoje. Bet kai nepabandai, nežinai, ar kitur kartais nėra geriau.
Jei dirbate kasininku „Maximoje“ ir nesijaučiate laimingas, nueikite į „Rimi“, gal ten bus geriau. Reikia eksperimentuoti.
– Vyrai pas jus manikiūro užsuka?
– Neužsuka, bet ir kategoriškai nepriimčiau. Negalėčiau savo rankose laikyti vyro rankos ilgiau nei reikia – kaip pavyzdžiui, sveikinimosi metu.
– Danieliau, kas šioje srityje jus taip traukia?
– Nagų modeliavimas, architektūros atstatymas, įlietų nagučių modeliavimas. Tai yra vyriškas darbas. Reikia daug dirbti su dilde, tai reikalauja kruopštumo.
Pats gelinio lakavimo nedarau, nes man neįdomu. Dirbu tik su priaugintais nagais. Dažniausiai būna paprastos korekcijos ar priauginimai, bet labiausiai kaifuoju, kai klientė nori įlieto prancūziško manikiūro. Gražiausi ir nuostabiausi nagai. Tai supratau tik pradėjęs dalyvauti konkursuose.
– O kas sunkiausia?
– Visada yra kažkas sunkaus. Iš pradžių dirbau su tipsais, buvo sunku išmokti dirbti su formelėmis. Buvo sunku suprasti, kur yra apeksas ir paralelės. Buvo sunku suprasti, kiek reikia įdėti gelio, išmokti dildžiavimo techniką. Vis dar nelengva sugalvoti dizainą. Bet aš nesustoju ir nuolat tobulinuosi. Tobulų meistrų nėra, nes šioje srityje vis atsiranda kažkas naujo.
– Dalyvaujate ir konkursuose. Kaip ten sekasi?
– Man niekada nepatiko save iškelti aukščiau kitų ir girtis pasiekimais. Taip jau išėjo, kad esu laimėjęs ne vieną ir ne dvi prizines vietas.
Konkurentų vyrų konkursuose dar nesu sutikęs. Šiemet dar manęs laukia konkursai Lietuvoje, Italijoje ir Kretoje. Pasiruošimas reikalauja daug laiko, dėl to dažniausiai daug dirbu. Nagai yra mano gyvenimas.
– Kokie nagai jūsų, kaip profesionalo nuomone, yra patys gražiausi? Kokie vyrams labiausiai patinka?
– Manau, kad vyrams gražiausias yra prancūziškas manikiūras arba raudoni nagai. Man – įlietas prancūzas su vidiniu dizainu.
Nagus aš matau visur: kai nužvelgiu kasininkes, drauges, darbuotojus. Ypač dabar, kai beveik visų merginų nagai yra per pusę nuaugę dėl karantino. Ir man taip gaila, sunku matyti tokius nagučius, žinant, kad negaliu niekuo padėti.
– O kaip merginos tėvai žiūri į jūsų profesiją?
– Jos tėvai tik UŽ, kad dirbu tokį darbą. Jie visada domisi, kaip sekasi konkursuose, ir labai džiaugiasi, kad per tokį trumpą laiką tiek daug pasiekiau.
– Gal būtent merginos nagai pirmiausia "patiria" jūsų idėjas?
– Mano mergina visada pyksta, kad netvarkau jos nagų taip dažnai, kaip turėčiau. Bet yra kelios priežastys. Pirma, ji neužsirašo, antra – kadangi ji pati yra nagų meistrė, ji yra labai sunki klientė. Na, ir trečia – kadangi aš kaifuoju darydamas įlietą prancūzą, o ji ne visada tokių nagų nori, tai ir nesiveržiu jai atlikti manikiūro.
– Kadangi ji taip pat yra nagų meistrė, esate konkurentai?
– Ne, dirbame skirtinguose salonuose. Aš dalyvauju konkursuose, o ji – ne. Bet retkarčiais padiskutuojame apie darbą, naujoves ar techniką.
– Šioje veikloje galima gerai užsidirbti?
– Užsidirbti pragyvenimui tikrai galima, bet taip pat reikia ir daug išleisti medžiagoms, priemonėms, kursams. Dauguma klienčių pažiūri į kainas, paskaičiuoja, kiek galim per dieną priimti klientų, ir susidaro nuomonę, kad mes, manikiūrininkai, esame milijonieriai. Bet pamiršta apie tai, kiek daug mums patiems tenka išleisti.
– Kokių svajonių turite?
– Visada metų pradžioje išsikeliu tikslus. Norėjau dirbti salone – ir pradėjau. Norėjau išmokti įlieti nagučius – pavyko. Norėjau dalyvauti konkursuose – dalyvavau. Norėjau padidinti klientų skaičių – padidinau.
Taip pat norėjau pradėti dėstyti – tai pusiau įgyvendinau. Jau turėjau praktikuotis dėstyti, bet dėl karantino negalime dirbti. Niekada nebūčiau pagalvojęs, kad norėsiu būti mokytoju, bet šioje srityje labai noriu.
Aš visada stengiuosi išspausti maksimumą, todėl didžiausias tikslas dabar turbūt būtų tapti vienu geriausių tarptautinių teisėjų.
Bet šiaip šiandien esu labai laimingas. Nežinau, kaip atsidėkosiu savo mokytojai Jelenai, tik jos dėka šiandien tiek pasiekiau.
