Bent jau taip prognozuoja nemažai mados ir technologijų srities specialistų, nes vis daugiau įmonių domisi skaitmeninės mados siūlomomis galimybėmis.
Jie įsitikinę, kad šie virtualūs drabužiai bus skirti ne tik jūsų „Zoom“ skambučiams, bet galiausiai bus dėvimi visoje „metavisatoje“ – tarpusavyje susijusiame išplėstinės realybės pasaulyje, t. y. žaidimuose, socialiniuose tinkluose.
Galbūt net bus galima sukurti iliuziją, kad juos vilkite realiame pasaulyje, jei žmonės į jus žiūrės pro papildytos realybės (angl. augmented reality, AR) akinius.
„McKinsey & Company“ ir „The Business of Fashion“ metinėje ataskaitoje „State of Fashion“ mados sektoriaus lyderiai užsiminė apie šią naują įdomią galimybę.
„Atsiranda vis daugiau „antrųjų pasaulių“, kuriuose galite kaip nors save išreikšti, bet tikriausiai neįvertinama, kaip naudinga yra suteikti galimybę asmenims, norintiems išreikšti save virtualiame pasaulyje su virtualiu produktu, per virtualią asmenybę“, – pažymi ataskaitoje cituojamas „Gucci“ rinkodaros vadovas Robertas Triefusas.
Mūsų skaitmeninių asmenybių puošimas ir rengimas nėra jokia naujiena – nuo pikselinių „Dollz“ 2000-ųjų pradžioje iki šių dienų naujų drabužių spintos papildymo apsiperkant „Animal Crossing“.
Visai neseniai videožaidimų sektorius pradėjo kloti pagrindus skaitmeninei madai – tokiuose žaidimuose kaip „Overwatch“ ir „Fortnite“, kuriuose galima keisti „odą“, generuojami milijardai dolerių pajamų.
Kai kurie stambūs mados žaidėjai jau pelnosi žaidimų rinkoje – 2019 metais „Louis Vuitton“ sukūrė virtualius kostiumus žaidimui „League of Legends“, o „Nike“ ir Ralphas Laurenas šiais metais pasiūlė aksesuarų avatarams virtualioje pasaulių kūrimo platformoje „Roblox“.
Videožaidimų sektorius pradėjo kloti pagrindus skaitmeninei madai – tokiuose žaidimuose kaip „Overwatch“ ir „Fortnite“ galima keisti „odą“ generuojami milijardai.
Kita pelninga sritis yra NFT (angl. non-fungible tokens) – savotiški virtualūs žetonai, naudojantys „blockchain“ technologiją skaitmeninio turto nuosavybės teisėms patvirtinti – taip pat suteikiantys galimybių gauti pajamų iš skaitmeninės mados (šį rudenį „Dolce & Gabbana“ NFT kolekcija buvo išparduota už 1 885 719 etereumų, o tai tuo metu atitiko 6 milijonus JAV dolerių).
Diskusijas apie virtualius pasaulius paskatino ir pandemija bei nuotolinis darbas.
Kompanijos „Facebook“ prekės ženklo pakeitimas į „Meta“ tik dar labiau pakurstė susidomėjimą. Neseniai „Meta Connect 2021“ konferencijoje skaitytame pranešime Markas Zuckerbergas patikino, kad metavisatoje turėsime „virtualių drabužių spintą įvairioms progoms“.
Pernai, negalėdami rengti fizinių pasirodymų, mados dizaineriai buvo priversti kūrybiškai pristatyti savo drabužius.
Amerikiečių prabangos prekių kompanija „Hanifa“ surengė skaitmeninį šou, kuriame nebuvo žmonių modelių – naujų drabužių 3D atvaizdus demonstravo plūduriuojančios begalvės skaitmeninės figūros, o Kinijos dizaineriai Xu Zhi, Andrea Jiapei Li ir Rodericas Wongas Šanchajaus mados savaitės metu pristatė savo kolekcijas virtualiame papildytos realybės renginyje.
„Prekės ženklai suprato, kad turi kurti skaitmenines parodų sales ir skaitmeninius mados šou, jei 2020 metais nori parduoti savo kolekcijas“, – sako Karinna Grant, kartu su Marjorie Hernandez įkūrusi elektroninę NFT parduotuvę „The Dematerialized“.
Ji priduria, kad tai atvėrė vartotojams naujų galimybių pamatyti drabužius, pateiktus skaitmeniniu būdu.
Netrukus elektroninės virtualių drabužių parduotuvės ėmė dygti kaip grybai po lietaus – tokiose svetainėse kaip „Replicant“, „The Dematerialized“ ir „DressX“, siūlomos įvairios, nors vis dar šiek tiek ribotos funkcijos. Pavyzdžui, „DressX“ šiuo metu per 24 valandas jūsų pateiktą nuotrauką gali „perrengti“ pasirinktais drabužiais).
„Snapchat“ leidžia vartotojams „pasimatuoti“ skaitmeninius drabužius per AR, o „Instagram“ taip pat išbandė AR drabužių filtrus.
Tokie mados namai kaip „Gucci“, „Prada“ ir „Rebecca Minkoff“ irgi nekantriai veržiasi į skaitmeninę erdvę – „Rebecca Minkoff“ jau pasiūlė skaitmeninių savo naujausios kolekcijos gaminių versijų elektroninėje parduotuvėje „The Dematerialized“ – prekių kainos svyravo nuo 50 iki 500 eurų ir visas asortimentas buvo išparduotas beveik iškart.
Žinoma, gali kilti klausimas, kam apskritai reikia atsisakyti savo fizinių drabužių?
Virtualių kostiumų šalininkai teigia, kad skaitmeninė apranga suteikia neribotas galimybes kūrybinei saviraiškai, kuriai atsiskleisti dar labiau padeda nuolat tobulėjančios trimačio atvaizdavimo ir papildytos realybės technologijos.
„Drabužiai yra asmenybės išraiška. Taip visada yra fiziniame pasaulyje, taip bus ir virtualiajame pasaulyje“, – vaizdo pokalbyje sako Simonas Whitehouse'as, buvęs kompanijos „JW Anderson“ vadovas, dabar vadovaujantis tvarumo agentūrai „Eco Age“.
Jo suburtas menininkų kolektyvas EBIT neseniai išleido į psichikos sveikatą orientuotą žaidimą „Yellow Trip Road“, kuriame žaidėjams suteikiama galimybė įsigyti skaitmeninių drabužių, vadinamų „Bumper Jumpers“ kaip NFT.
Virtualių kostiumų šalininkai teigia, kad skaitmeninė apranga suteikia neribotas galimybes kūrybinei saviraiškai.
„Tai tarsi kompromisas, pirmasis žingsnis, kai neišleidžiate tūkstančių dolerių, bet vis tiek galite prisiliesti prie tam tikro prekės ženklo“, – aiškina tendencijų prognozavimo įmonės WGSN vartotojų technologijų strategė Caitlin Monahan.
Žvelgiant iš prekės ženklo pusės, prekiauti drabužiais iš tiesų nesiuvant fizinių drabužių yra „neįtikėtinai pelninga“, teigia ji. O tai taip pat reiškia, kad virtualioji mada yra daug tvaresnė.
„Ji performuoja visą tiekimo grandinę, – sako C.Monahan. – Nereikia vandens, išmetama labai nedaug anglies dvideginio. Klientams nesiunčiami ir atgal negrąžinami pavyzdiniai modeliai. Nėra parodų salių, nereikia kurti jokių fizinių prototipų.“
Tai tarsi kompromisas, kai neišleidžiate tūkstančių dolerių, bet vis tiek galite prisiliesti prie tam tikro prekės ženklo.
Kol kas neturima daug duomenų apie skaitmeninės mados poveikį gamtai, bet, jei tikėtume „DressX“ 2020 metų tvarumo ataskaita, gaminant skaitmeninį drabužį išskiriama 97 proc. mažiau anglies nei siuvant fizinį drabužį ir sutaupoma 3,3 tūkst. litrų vandens vienam gaminiui.
Vienos elektroninės parduotuvės, kurioje prekiaujama skaitmeniniais rūbais, įkūrėjos Daria Šapovalova ir Natalija Modenova pirmiausia nusitaikė į „influencerių“ segmentą, nes šie žmonės dažnai už dyką gauna drabužių iš prekės ženklų, tačiau pastaruoju metu moterys ėmė bendradarbiauti su daugeliu prekių ženklų ir leidėjų, įskaitant „Google Pixel“ ir „Vogue Singapore“, norėdamos pristatyti įmonės koncepciją platesne auditorijai.
Bet koks virtualios mados pritaikymas gali teigimai paveikti pramonės sektorių, kuris į atmosferą išmeta labai daug anglies, o vandenynus teršia mikroplastiku – jei tik rinksimės virtualius drabužius vietoje tikrų, o ne kartu su jais.
„Mums tikrai nereikia dar daugiau fizinių gėrybių planetoje, – sako S.Whitehouse'as. – Pažiūrėkite, kas vyksta sąvartynuose visame pasaulyje. Mada yra viena iš penkių taršiausių pramonės šakų.“
Tačiau, jei mados industrija per greitai ir per smarkiai susižavės virtualiuoju pasauliu, susidomėjimas jos galimybėmis iš pradžių gali pranokti pačią technologiją.
Turint vieną drabužių spintą, kurią galima naudoti įvairiose žaidimų aplinkose, taip pat socialiniuose tinkluose ir kitose platformose, visos tos virtualios erdvės turi būti suderinamos, aiškina Irene-Marie Seelig, įmonės „AnamXR“, kuri kuria virtualias prekės ženklams skirtas patirtis, įkūrėja ir generalinė direktorė.
Priešingu atveju ką tik įsigytų skaitmeninių kailinių tiesiog neturėsite kur apsivilkti, arba bent jau negalėsite jais puoštis visose programėlėse.
„Šiuo metu viskas gana padrika, – teigia I.M.Seelig. – Manau, kad ateityje viskas bus daug labiau tarpusavyje susiję, galėsite prisijungti prie skirtingų metavisatų su savo avataru, savo skaitmenine drabužių spinta.“
Kai kurie kritikai skeptiškai vertina įsitikinimą, kad metavisata apskritai bus, bet jei ji ir bus, pasiekti utopinę „atvirą metavisatą“ naudojant vieną drabužių spintą bus sudėtinga dėl daugelio priežasčių, pradedant techninėmis – jei kai kuriems virtualiems pasauliams reikės tam tikros vaizdo plokštės arba kriptovaliutų piniginės – baigiant platesnėmis IP problemomis. Ar technologijų įmonės norės dalytis metaversijos erdve?
Neaišku, kaip viskas susiklostys, tačiau C.Monahan kol kas nusiteikusi optimistiškai.
„Kalbantis su skaitmeninės mados žaidėjais kol kas atrodo, kad jie neįtikėtinai entuziastingai nusiteikę bendradarbiauti. Visai kitaip nei tradiciniai mados namai, kurie nenoriai dalijasi informacija apie savo gaminius ir tyrimus bei plėtrą“, – pasakoja ji.
Vis dėlto sprendimą, ar verta atsisakyti savo materialinių gėrybių virtualiųjų labui galiausiai priims vartotojai. Belieka luktelėti ir netrukus jau pamatysime, ką mums pasiūlys skaitmeninės mados technologijos.
