Siuvo apsipirkti skirtas rankines
Baigusi mokyklą Monika pasirinko studijuoti kulinariją, o jos subtilybių išvyko mokytis į Bulgariją. Po penkerių darbo metų Bulgarijos, Belgijos, Kroatijos restoranuose kaip virtuvės šefė pašnekovė sako pajutusi, kad ją vis dėlto labai domina siuvimas.
„Išėjau iš darbo, turėjau laisvą mėnesį. Galvojau: nusipirksiu siuvimo mašiną ir pažiūrėsiu, ar man kas nors pavyks, ar patiks. Mašina buvo pigi, investicijos mažos, tad ją įsigijau. Pradėjus kurti, siūti viskas labai greit įsisuko – iš tų siuvinių nieko nesu pasilikusi sau, užtekdavo pasidalinti įvairiose socialinių tinklų grupėse ir iškart atsirasdavo pirkėjų.
Paskui ėmiau siūti rankines su šešiomis vidinėmis kišenėmis, kurios skirtos apsipirkti – kad būtų galima į vieną kišenę susidėti vaisius, į kitą – daržoves ir pan., ir nereikėtų nešiotis maišelių. Tos rankinės įgavo tokią paklausą, kad laiko siūti ką nors kita jau ir nebeturėjau, tad siuvau tik jas. Jos visos buvo vienodos – tos pačios formos, siuvamos tuo pačiu principu, tik skirtingų spalvų.
Tuo užsiėmiau apie metus–pusantrų, tada prasidėjo pandemija, veikla apstojo, o rasti darbą tapo palyginti sunku. Ir po septynerių metų, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, sugrįžau į Lietuvą“, – pasakoja Monika.
Norėjo medžiagos, kuri būtų tvari
Jaunos moters teigimu, sugrįžus į Lietuvą emigrantei, kuri didžiąją dalį suaugusio žmogaus gyvenimo praleido užsienyje, buvo sunku pritapti. „Turėjau darbą skambučių centre, dirbau iš namų. Pandemija vis dar tęsėsi. Pagalvojau, kad Lietuvoje taip ir neišnaudojau nemokamų studijų, o siuvimas labai patiko, nesinorėjo jo pamesti.
Taigi sumaniau baigti mokslus, kad išmokčiau siūti drabužius. Mokydamasi Vilniaus profesinėje mokykloje turėjau galimybę praktiką atlikti ir Portugalijoje, ir Vilniuje. Tad dabar jau siuvu ne tik rankines, bet ir sukneles, chalatėlius, kelnių ir marškinių komplektus“, – pasakoja Monika.
Paklausta, kaip kilo idėja siūti rankines iš kavos maišų, pašnekovė sako, kad veikiausiai užuomazgos gimė dar Bulgarijoje, nes būtent ten išmoko tvariau gyventi, o ką nors kurdama visada ieško natūralių audinių:
„Bulgarijos rinka – didžiulė, o Lietuvos – maža, gabių ir ką nors kuriančių žmonių – gana daug. Svarsčiau, kaip man tobulėti, ką daryti, kaip pasiekti vartotoją Lietuvoje. Net nežinau, kaip gimė ta idėja, gal net susapnavau, kad reikia siūti rankines iš kavos maišų.
Dirbdama veganų restorane išmokau daug dalykų – kaip rūšiuoti, sutaupyti, nešvaistyti ir t. t. Matyt, visa tai lėmė ir šios idėjos atsiradimą – eiti tuo tvarumo keliu, ieškoti medžiagos, kuri būtų tvari, patvari ir ją galėčiau panaudoti rankinių gamyboje.“
Monika pasakoja, kad imdamasi įgyvendinti šį sumanymą pirmiausia internete pasiieškojo, ar kas apskritai gamina rankines iš kavos maišų:
„Radau, kad yra užsienyje gaminančių rankinukus, apsipirkimo maišelius, sėdmaišius iš kavos maišų. Tada pradėjau ieškoti, kas Lietuvoje parduoda kavos maišus. Kai pradėjau gilintis, supratau, kad tai netgi yra problema, nes kavinės, kurių klientai kasdien išgeria daug kavos, tų maišų net neturi kur dėti. Viename maiše yra apie 60 kg pupelių. Iškračius jas, maišas tampa atlieka. Tačiau džiutas yra tokia medžiaga, kuri užkasta į žemę lengvai yra.
Kavinės, kurių klientai kasdien išgeria daug kavos, tų maišų net neturi, kur dėti.
Nežinau, kur jie dėdavo maišus anksčiau, bet dabar parduoda man, netgi kreipiasi didieji pupelių skrudintojai su klausimu, gal man reikia maišų, bet aš tokio kiekio, kokį man siūlo, neturiu kur sandėliuoti. Turiu keletos mažų kavinių savininkų Vilniuje kontaktus, bendradarbiauju su jais. Vieni jų maišus parduoda, kiti – dovanoja.“
Kodėl kavos maišai?
Paklausta, kodėl išsirinko būtent kavos maišus, pašnekovė sako, kad ką nors kurdama dėmesį visada skiria dviem dalykams – kad tai būtų naudinga ir žmogui, ir aplinkai.
„Aišku, norisi ir išskirtinio dizaino ar audinio. Prieš keletą metų pintos rankinės vėl sugrįžo į madą, džiutas man primena tą raštą. Šis audinys ir man pačiai gražus, patinka žemiškos jo spalvos. Be to, jis turi išskirtinį – kavos – kvapą. Kai prakerpu tuos maišus, dar ir žalių kavos pupelių išbyra – anksčiau net nebuvau jų mačiusi.
Taigi, sakyčiau, kad šiuo atveju man labai svarbus tvarumas – kuriu iš medžiagos, kuri yra perdirbama. Džiutą užkasus po žemėmis – jis suirs. Taip pat rankinėms naudoju medvilnę, bet stengiuosi ją naudoti šimtaprocentinę, taip pat liną, nes tik tokie audiniai yra perdirbami.
Poliesterio beveik nenaudoju, nebent kokiems drabužiams, bet rankinėms – tik 100 proc. natūralius audinius“, – dalijasi Monika ir priduria, kad šios rankinės iš kavos maišų yra labai lengvos, talpios ir patogios. Juokdamasi prisimena, kaip reikėjo pasukti galvą ir paieškoti būdo, kuris užtikrintų, kad rankenos būtų itin tvirtos:
„Pačioje pradžioje buvo nutikimas, kai pasiuvau kolegei rankinę ir nutrūko rankenos. Buvo taip gėda. Tada ieškojau būdų, kaip jas padaryti tokias tvirtas, kad didelį akmenį būtų galima neštis. Šiandien parduodama rankinę sakau: neškite, kiek norite, jeigu nutrūks – kreipkitės, pakeisiu kita. Taip bandau pasakyti, kad rankenos dabar tikrai yra tvirtos, gali atlaikyti didelį svorį.“
Visos rankinės – vienetinės
Dar gyvendama Bulgarijoje Monika susikūrė savo prekių ženklą „Moneo“. Rankines ir drabužius ji siuva viena, o su techniniais dalykais padeda tvarkytis draugas.
„Šią veiklą vadinu šeimos pomėgiu, bet stengiamės ją auginti ir vieną dieną gal tai taps ir šeimos verslu. Plečiame asortimentą, bet pagrindas vis tiek yra rankinės iš kavos maišų, skirtos paplūdimiui, iškylai, mamos krepšys.
Stengiuosi, kad visos jos turėtų minėtas šešias kišenes, nes tai jau tapo mano firminiu akcentu – būtent dėl to dažnai žmonės manęs ir ieško. Rankinių viršus yra užtraukiamas raišteliais, kad daiktai būtų saugiai sudėti ir neiškristų ar nuėjus į paplūdimį į rankinę neprikristų smėlio“, – paaiškina moteris.
Pasakodama apie savo veiklą Monika sako, kad jos produkcija nėra masinė, o dažnu atveju tai yra vienetiniai daiktai, nes rankines ar drabužius ji siuva iš audinių likučių, kuriuos įsigyja iš siuvėjų, parduotuvių ar per grupes socialiniuose tinkluose: „Jei kas užsisakytų vienodų didesnį kiekį, reikėtų gerai pasukti galvą, iš kur gauti tiek tokio audinio.
Kavos maišai – taip pat visi labai skirtingi. Ant jų būna ir įvairių užrašų, kuriuos stengiuosi paslėpti, kad bent kažkiek galėčiau palaikyti stabilumą.“
Pašnekovė priima ir klientų užsakymus: jei šie pageidauja kokio nors užrašo ant rankinės – jį išsiuvinėja: „Nėra taip, kad dabar visas rankines puoščiau užrašais ir tokių darau tikrai nedaug, bet, jei kas nors užsisako, išsiuvinėju.“
Pragyventi iš siuvimo – sunku
Monika pasakoja, kad siuvimas kol kas tėra labiau pomėgis – iš to Lietuvoje pragyventi yra gana sunku, o Bulgarijoje vystyti smulkųjį verslą sąlygos – kur kas palankesnės.
„Kol pusantrų metų mokiausi, gyvenau iš to, ką darau, ir iš santaupų, nes tikrai norėjau išmokti siūti, tad negalėjau profesinės mokyklos lankyti tik dvi valandas per dieną – praleisdavau ten po aštuonias. Kai baigiau mokslus, susiradau darbą, nes Lietuvoje kūrėjams, gamintojams taikomi labai dideli mokesčiai. Aš esu ir siuvėja, ir pardavėja, kainuoja ir audiniai, ir pakuotės, tad viską atskaičiavus nelieka tiek, kad galėtum normaliai gyventi.
Liūdna, kad valstybė nepalaiko mažų kūrėjų, nes tam, kad pradėtum pats dirbti, turi turėti santaupų. Taigi dabar dienomis dirbu pardavėja-konsultante kitoje įmonėje, o vakarais ir savaitgaliais puolu siūti, nes siuvu tik aš viena, tad, ką pasiuvu, tą ir galima parduoti“, – dalijasi pašnekovė.
Kai pašnekovė siuvo gyvendama Bulgarijoje, ten nereikėjo nei mokymų, nei elektroninės parduotuvės, nei reklamos ar dalyvauti mugėse. „Aš ten gyvenau iš siuvimo net tada, kai dar nemokėjau gerai siūti. Bulgarijoje ir mokesčiai mažesni, labai palaikomas mažasis verslas. Užtekdavo socialinių tinklų grupėse, kaip, pavyzdžiui, mes Lietuvoje turime „Antrą šansą“ feisbuke, save pristatyti, parodyti, ką darai, ir užpuldavo užsakymai – net nespėdavau siūti.
Lietuvoje brangesni ir audiniai, ir visos kitos išlaidos prisideda, be to, čia tokia maža rinka, kad nežinau, ką turi pasiūlyti, jog viskas sparčiai įsivažiuotų. Arba tam reikia labai daug metų.
Todėl viskas važiuoja į užsienį. Populiariose internetinėse prekybos platformose savo darbais prekiauja labai daug lietuvių, aš ir pati dabar tai darau. Vasarą viename Nidos butikų turėtų atsirasti ir mano darbų. Taip po truputį tą ratą plečiu ir tikiuosi, kad spėsiu siūti ir suderinti tai su darbu“, – šypsodamasi kalba pašnekovė ir priduria, kad visur yra savų pliusų ir minusų, tad į viską stengiasi žiūrėti pozityviai.
Paklausta, ar nepasvarsto sugrįžti į restorano virtuvę, Monika sako, kad kulinarija jai taip pat labai prie širdies ir neatmeta galimybės, kad kada nors grįš ir į šią sritį.
