Jo mados namai, vieni iš nedaugelio pasaulyje, iki šiol yra išlaikę grynai „vyrišką kvapą“: nebankrutavo nei per krizes, nei per globalizacijos vėjus – niekada jiems nereikėjo įsikibti į „moters parankę“, priešingai nei, pavyzdžiui, „Hugo Boss“, „Francesco Smalto“ niekada neturėjo moteriškų drabužių ir aksesuarų linijos.
Keturiolikmečio ambicijos
Jo mados namai, vieni iš nedaugelio pasaulyje, iki šiol yra išlaikę grynai „vyrišką kvapą“: nebankrutavo nei per krizes, nei per globalizacijos vėjus.
Šis žmogus vyrišką kostiumą pavertė geidžiamiausia vyro garderobo preke, objektu Nr. 1, taip, kaip itališki batai „Salvatore Ferragamo“ ar šveicariškas laikrodis „Longines“. Prancūzų rašytoja Françoise Sagan apie šį žmogų yra atsiliepusi, kad jis buvo „vienas iš tų retai sutinkamų vyrų, kurie moka prabangą maišyti su kasdienybe, jis tuo pačiu metu ir menininkas, ir ponas Viešpats“.
Gimęs Italijoje, Kalabrijos regione, 1927 m. lapkričio 5 dieną, Francesco Smalto, dar būdamas paauglys, aiškiai matė savo gyvenimo orientyrus ir be galo atkakliai jų siekė. Kažkas iš jo bendraamžių vėliau pasakys: „Jis turėjo šeštąjį pojūtį – audinių pojūtį, jis kaip talentingas skulptorius jautė kostiumo kirpimą, ir kiekviena klostė atkartojo kliento figūrą, kad ir ką šis bedarytų: eitų, stovėtų, sėdėtų...“
Kai keturiolikmetis Francesco savo draugui pasiuvo nepriekaištingos kokybės kostiumą, italų paauglys jau žinojo, kad jo karjera tęsis būtent Paryžiuje. Atvykęs į mados sostinę, jis žinių, patyrimo ir meistrystės sėmėsi jau pripažintuose salonuose „Cristiani“ ir „Camps“, taip pat Niujorko mados namuose „Harris“, o šie tuo metu garsėjo begale iškilių savo klientų, tarp kurių buvo ir JAV prezidentas Johnas Kennedy.
„Drabužis turi prilipti prie kūno ir jį atkartoti, išryškindamas vyro figūros privalumus ir maskuodamas jos trūkumus“, – taip savo misiją apibrėžė ambicingasis italas.
1962-aisiais Francesco Smalto Paryžiuje, jaukioje šalia Eliziejaus laukų esančioje gatvelėje La Boétie, atidarė privačią ateljė, kurioje sau ir savo meistrams kėlė vienintelį, beveik nepasiekiamą ir beveik neįgyvendinamą reikalavimą – siūti itin prigludusius, tačiau judesių nevaržančius vyriškus kostiumus. „Drabužis turi prilipti prie kūno ir jį atkartoti, išryškindamas vyro figūros privalumus ir maskuodamas jos trūkumus“, – taip savo misiją apibrėžė ambicingasis italas.
Šlovės valandos
Jeigu nuo Triumfo arkos nepasileisite kosminiu greičiu Eliziejaus laukais ir pasimėgaudami užsuksite „palaižyti vitrinų“ į aveniu Montaigne, visai čia pat aptiksite jaukią karaliaus Pranciškaus Pirmojo gatvelę (rue François I), o joje ir butiką „Francesco Smalto“. Jį maestro atidarė 1970-aisiais – būtent nuo šios datos ir prasidėjo keli šlovingi mados dešimtmečiai. Dryžuoti kostiumai, balti smokingai, lengvos sacharietiško stiliaus striukės – visa tai ir kūrė šių mados namų veidą bei saugojo reputaciją.
Šiuose mados namuose siūtais kostiumais pasipuošė ir į 2014 m. pasaulio futbolo čempionatą buvo išlydėti Prancūzijos rinktinės žaidėjai.
Rytų šalių princai, karaliai, šou žvaigždės, valstybių vadovai, kaip antai buvęs Prancūzijos prezidentas François Mitterrand’as, dabartinio Maroko karaliaus Mohammedo VI tėvas Hassanas II, buvo ištikimiausi Francesco Smalto klientai. O kur dar dainininkai Charles’as Aznavouras, Claude’as François, aktoriai Jeanas Paulis Belmondo, Alainas Delonas? Pagaliau šiuose mados namuose siūtais kostiumais pasipuošė ir į 2014 m. pasaulio futbolo čempionatą, vykusį Brazilijoje, buvo išlydėti Prancūzijos rinktinės žaidėjai.
Didysis kutiurjė įdiegė ne vieną kostiumo technologijos naujovę, pavyzdžiui, tobulino pečių liniją, „susukdamas ją į cigaretę“, sukūrė gilius ir erdvius rankovių įsiuvus, milanietiškas kilpeles švarko atlape, suformavo švarke pasaulyje dizainerį išgarsinusią vadinamąją kišenėlę lėktuvo bilietams, negana to – iš kiniško krepo pasiuvo patį lengviausią smokingą pasaulyje.
Tačiau... Kuris gi genijus negarsėja skandalais? Nepriekaištinga dizainerio reputacija pateko į spąstus 1995-aisiais, kai jis Prancūzijos teisinių institucijų buvo apkaltintas ir nuteistas penkiolika mėnesių lygtinai, sumokant 600 000 frankų baudą už sąvadavimą – už tai, kad kartu su užsakytais kostiumais Gabono prezidentui Omarui Bongo išsiuntė kelias prostitutes. Nepaisant tokio į viešumą iškilusio akibrokšto, sėkmė Francesco Smalto lydėjo iki paskutinių vadovavimo savo kompanijai dienų – iki 2001-ųjų.
Jo mados namų apyvarta kasmet siekia 28 milijonus eurų, pasiuvama apie tūkstantį kostiumų pagal individualius užsakymus, kurių kiekvieno kaina – 7 tūkst. eurų.
Jo mados namų apyvarta kasmet siekia 28 milijonus eurų, pasiuvama apie tūkstantį kostiumų pagal individualius užsakymus (sur mesure), kurių kiekvieno kaina – 7 tūkst. eurų. Kai maestro pasitraukė į pensiją, mados namus perleido verslininkui Alainui Duméniliui, kurio bendrovei „Alliance Designers“ vadovavo ilgametis Francesco bendražygis, mados namų meno direktorius Franckas Boclet (nūnai jis išgarsėjo, išleidęs vardinių nišinių kvepalų liniją). Šiandien jau aštuntus metus mados namus „Francesco Smalto“ vairuoja korėjiečių kilmės meno direktorė Youn Chong Bank.
Diena, kai nebereikia ažiotažo
Sukūręs ir ne vienai stipriosios lyties kartai padovanojęs tobulą ir išbaigtą vyrišką kostiumą, Francesco Smalto su gyvenimu atsisveikino Marakešo viešbutyje „La Mamounia“, savo jaukiuose kambariuose. Čia ir anksčiau jis reguliariai lankydavosi, nes Maroką mėgo panašiai aistringai kaip ir jo jaunesnis kolega Yvesʼas Saint Laurentʼas, beje, taip pat prieš septynerius metus iškeliavęs į amžinybę.
Daugelis dalyvavusių laidotuvėse švarko atlapuose segėjo raudonus gvazdikus. Tai buvo mėgstamiausia dizainerio gėlė
Sukrėsta netekties, dizainerio žmona Natalia pageidavo, kad laidotuvės vyktų itin uždarame bičiulių rate. Balandžio 10 d. prestižinio Paryžiaus priemiesčio Neuilly-sur-Seine Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje buvo aukojamos mišios, į kurias susirinko saujelė dizainerio draugų. Šalia kutiurjė žmonos – Franckas Boclet, prieš septynerius metus atsisveikinęs su „Francesco Smalto“ mados namais ir palikęs juose talentingą įpėdinę, tuomet buvusią vos 22-ejų asistentę, o šiandien jau meno direktorę, Youn Chong Bank. Laidotuvių dieną ši mergina, neieškodama malonių ir mandagių paguodos žodžių, išsitarė, kad gyvenime ji nesutiko kito žmogaus, kuris labiau nei Francesco Smalto būtų taip atsidavęs savo amatui ir menui, kuris būtų mokėjęs taip padrąsinti jaunesnius ir negailėti jiems komplimentų.
Daugelis dalyvavusių laidotuvėse švarko atlapuose segėjo raudonus gvazdikus (tai buvo mėgstamiausia dizainerio gėlė), o šią idėją pasiūlęs ir pavyzdį parodęs dizaineris Stéphaneʼas Rollandʼas, beje, kažkada dirbęs mados namuose „Jean Louis Scherrer“ ir buvęs asmeniniu buvusios pirmosios Prancūzijos ponios Bernadette Chirac modeliuotoju, išeidamas iš bažnyčios žurnalistams pasakė: „Šiandien atsisveikiname su žmogumi, kuris mums skleidė tikrojo vyriškumo supratimą, jo vyriškoje madoje užkoduotas glamūras moterims leido jaustis moterimis. Jo kostiumuose ištirpo itališka klasika ir prancūziška elegancija. Mus palieka žmogus, be kurio kostiumų būtų sunku įsivaizduoti Alainą Deloną ir Jeaną Paulį Belmondo bei jų sukurtus kino personažus.“
