– Kokių modelių ieškote?
– Kaip sako mano kolegos iš kitų agentūrų: tokių, kurie turi veidą, kūną, charakterį. Bet tokie dažniausiai neturi motyvacijos. Nenori. Jiems tai – nevyriška, neįdomu. Daugelis vyrukų, ypač nieko nenutuokiančių apie modelio darbą, jo baidosi. Jiems atrodo, kad tereikia kartą nusifotografuoti ir tapsi gėjumi, tarsi tai būtų užkrečiama.
– Kokie vaikinai dabar paklausūs?
– Gražūs! Tiksliau, keistai bjaurūs, bet tuo ir gražūs. Paklausūs neįprasti, įdomūs veido bruožai, kad nesuprastum, jie tave traukia ar atstumia. Vyksta lyčių vienodėjimas. Vyrukų ir merginų drabužių dydžiai vienodi, klubų apimtis panaši. Anksčiau buvo vertinami platūs pečiai ir krūtinė, o dabar – kuo lieknesni, tuo geriau. Idealus vaikinas podiumui – 46 dydžio, nors jo ūgis – per 185 cm…
– Galite pasakyti, kad mūsų jaunuoliai rūpinasi savo kūnu, išvaizda?
Dauguma kitų lietuvių labai apsileidę, labai. Nesirūpina nei oda, nei kūnu – niekuo.
– Nebent Vilniuje, kur vyrukai sau skiria šiek tiek dėmesio, nusiperka kostiumą, nebijo išsiskirti iš minios, domisi mada, stiliumi. Dauguma kitų lietuvių labai apsileidę, labai. Nesirūpina nei oda, nei kūnu – niekuo. Nemoka padoriai elgtis, nežino elementarių etiketo reikalavimų. Merginos bent jau supranta, kad į atranką negalima ateiti su suplyšusiais, nudėvėtais apatiniais ar neplauta galva.
– O jei tas apdriskėlis yra tiesiog svajonių vaikinas?
– Jei jis nevalyvas ateina į atranką, aš, aišku, matau ne vien apatinius. Bet jie rodo žmogaus neprofesionalumą, abejingumą darbui, nepagarbą sau ir kitiems – juk kalbame apie drabužius, kurie yra arčiausiai kūno. Ir tas vaikinas žino, kad bus nurengtas, kad jo baltinius žmonės pamatys. Šiame versle tave nurenginėja visi ir visur, bet kurią akimirką turi būti pasiruošęs... Vyrai išvis abejingi sau. Jei sakau: „Išsiaiškink, kodėl tave beria.“, tas aiškinimasis trunka visą amžinybę – jie nemano, kad tai problema. Šiaip pastebėjau, kad ir vaikinų, ir merginų oda labai suprastėjo, lyginant su mano laikų. Užaugo karta, kuri nuo mažens valgo greitąjį maistą.
– Bet gal pagražėjo kūnai? Dabar juk visi sportuoja.
– Taip, dabar sportas madingas, bet yra keistas stereotipas, kad būtinai reikia tapti raumenų kalnu. Lietuviai dažnai supranta, kad jei esi tikras vyras, turi būti vos ne fitneso čempionas, visi kostiumai turi braškėti per siūles. Siunčia man nuotraukų iš sporto salių arba patys ateina. O kai išgirsta, kad reikia sumažinti raumenų masę, žiūri į mane kaip į nesveiką. Tie žmonės pumpuoja raumenis, geria proteinus, visokius papildus, bet nesupranta, kad vyriškumas matuojamas ne krūtinės apimtimi, o elgesiu: tuo, ką žmogus daro, ką kalba... Kažkada pati žavėjausi raumeninguoju Davidu Gandy. Jis vadinamas „pinigų vyruku“, yra žvaigždė, kone visų „Dolce & Gabbana“ reklamų veidas. Bet tai jau kita karta: Davidui greitai bus keturiasdešimt. O dauguma mūsų vyrukų vis dar nori lygiuotis į jį. Užsienyje raumenys dabar nepaklausūs.
– Didmiesčių vaikinai labai skiriasi nuo provincijos?
– Provincijoje šaunumo kriterijai labai aiškūs: trumpi plaukai, dar geriau – skusta galva, kuo platesni pečiai, kuo daugiau raumenų masės. Ir elgesys toks, kad ant visų nusispjauti. Turiu vieną vaikiną iš nedidelio miestelio, ilgai jį įkalbinėjau būti modeliu. Ir pats nenorėjo, ir draugai juokėsi, tyčiojosi. Ir skustas vaikščiojo, kol išvyko į užsienį. O kai grįžo, baigėsi draugų patyčios, nes visi pamatė, kaip prie jo limpa merginos, kurios gal jo nuotrauką žurnale aptiko, o gal tiesiog įvertino pasikeitusius elgesį ir išvaizdą.
– Ar daug išmanote apie vyrus? Jūsų darbas padeda juos pažinti?
– Iš tikrųjų, darbas ir asmeninė patirtis mane išmokė pažinti vyrus. Dabar vos pamačiusi žmogų galiu suprasti, kokios problemos jį kankina – psichologinės, emocinės ar kitokios. Kūno kalba viską pasako. Ją suprantu taip gerai, kad man nesumeluosi, kaip bevaidintum ar besistengtum... Išvaizda – tai kasdienis darbas su vidumi ir išore. Išorė nešvytės, jei nebus gražaus vidaus.
