Dieną ponia Diana vilkėjo kelius dengiančią baltą klasikinę suknelę pusilgėmis rankovėmis, prie jos derino dailius juodus smailianosius batelius žemu kulniuku. Jos kaklą papuošė juvelyro Silvijaus Martinėlio kurtas šviesaus gintaro papuošalas.
Tai simbolinis papuošalas. Jo centre – lietuviškas gintaras, simbolizuojantis Lietuvą. Ji dabar bus pirmosios poros darbų, veiklos ir dėmesio centre, ne tik širdyje.
Iki paskutinės akimirkos paslaptyje laikytas ponios Dianos vakarinis įvaizdis kėlė smalsumo bangą. Kaip viskas galutinai atrodys, nežinojo ir įvaizdžio „kaltininkės“ – išskirtinę suknelę ir įspūdingą stiklo papuošalą kūrusios menininkės.
Trijų menininkių kurta vakarinė suknelė
Pagrindinė inauguracinio D.Nausėdienės kostiumo idėja – atskleisti kūrybinį įvairių sričių specialistų talentą ir jų bendradarbiavimo potencialą.
Renkantis suknelės autorius buvo nutarta bendradarbiauti su Vilniaus dailės akademijos profesionalais ir menininkais, daug metų Lietuvoje ugdančiais stiprią jaunąją kūrėjų kartą.
D.Nausėdienės vakarinės suknelės kūrimas tapo bendru kūrybiniu projektu ir buvo patikėtas trims menininkėms: grafikei Jūratei Stauskaitei, Vyriausybinės kultūros ir meno premijos, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiaus ir kitų premijų laureatei, projekto „Mados dizaino perspektyva“ narei, VDA prof. Jolantai Vazalinskienei ir VDA prof. tekstilininkei Eglei Gandai Bogdanienei.
Menininkės akcentavo, kad kurti piešinį ant audinio nėra tapatu tapyti ant popieriaus, tai neeilinis iššūkis net patyrusiam menininkui: „Audinys – tarsi gyva materija, kurią privalai prisijaukinti, suprasti jos sandarą, struktūrą, pajusti jos paviršių, užuosti jos kvapą… alsuoti kartu su ja. Tik tuomet dedi lemtingą potėpį – vieną. Negali suklysti!
Teko atlikti ilgus technologinius bandymus su įvairiomis medžiagomis, dažais ir priemonėmis – teptukais, purkštukais, voleliais ir kt. Vienetinė medžiaga be drabužio konstrukcijos neturi santykio su žmogaus figūra. Taigi buvo ieškota minimalistinio silueto, pabrėžiančio piešinio estetiką ir meninę drabužio idėją.“
Paklausta, kaip susivedė menininkių ir ponios Dianos keliai, grafikė J.Stauskaitė sakė ponus Nausėdas pažįstanti jau seniai, jų dukra yra baigusi jos dailės mokyklą.
„Ponia Diana mėgsta mano braižą, kadaise buvo užsiminusi, kad norėtų suknelės su mano piešiniu. Taip čia viskas ir sutapo.
Susikooperavome su menininkėmis Egle Ganda Bogdaniene ir Jolanta Vazalinskiene. Mums ši idėja ir pačioms buvo labai įdomi – aš apskritai pirmą kartą gyvenime piešiau ant medžiagos, juolab – ant drabužio. Man ypač buvo reikalinga šių profesionalių pagalba“, – pasakojo J.Stauskaitė.
Menininkės teigimu, ponia Diana labai džiaugėsi, kad tai bus ne kokio nors žymaus dizainerio kūrinys, o toks, kuris gimsta čia pat, bendradarbiaujant keliems kūrėjams. Ir esą yra užsiminusi, kad norėtų, jog panašiu principu būtų kuriami ir jos proginiai drabužiai ateityje.
Taigi šventinį vakarą prezidentūroje susirinkę svečiai išvydo šampanine suknele ilgomis rankovėmis, papuošta juodu piešiniu – abstrakčia į viršų kylančia linija – su minimalistiniu raudonu „gyvenimo brūkšniu“, pasipuošusią pirmąją šalies ponią.
„Ponia Diana tiesiog pasakė savo idėją, kad nori šviesaus, lengvo, drabužio, skleidžiančio šviesą, kurią ji ir nori skleisti, būdama prezidento žmona“, – sakė grafikė.
Nors darbas, pasak jos, buvo gana įtemptas, visoms menininkėms jis buvo labai įdomus. „Reikėjo daryti daug eskizų, priprasti prie medžiagos, juolab kad viskas buvo daroma ekspromtu. Bet dabar man jau kyla ūpas, sakiau imsiu paišyti ant medžiagos“, – juokdamasi kalbėjo J.Stauskaitė.
Pasak pašnekovės, galvojant apie aksesuarus, kurie galėtų derėti prie suknelės, buvo bandoma bendradarbiauti su odininkais, tačiau paaiškėjo, kad tie variantai nėra tinkami.
Taigi paskutinę akimirką buvo kreiptasi į VDA doktorantę, stiklo menininkę Indrę Stulgaitę-Kriukienę. Ji pagamino keturias stiklo apyrankes, viena jų buvo pasirinkta šventiniam vakarui.
Apyrankės kūrėja: „Iššūkis išgauti potėpį stikle“
Pakalbinta I.Stulgaitė-Kriukienė 15min GYVENIMUI prisipažino pati laukianti akimirkos, kai išvys ponią Dianą, pasipuošusią suknele ir stiklo papuošalu. Tačiau teigė, kad atsiliepimų jau girdėjo ir jie – glostantys širdį.
Kaip matome nuotraukose, sukurta skaidraus stiklo apyrankė – gana masyvi. Joje figūruoja raudona spalva. Paklausta apie idėją, kūrėja sakė, kad kūrybos niekas nediktavo ir nesakė, kaip kas turėtų atrodyti. Visą pirmosios ponios įvaizdžio idėją vienijo paprastas žodis „potėpis“.
„Mano idėja buvo padaryti ją tarsi apsivijusią ranką. Iššūkis buvo išgauti potėpį stikle, nes stiklas yra visiškai kitokia medžiaga nei dažai. Bet, mano ir kūrybinės komandos nuomone, atrodo, kad pavyko“, – šypsodamasi sakė I.Stulgaitė-Kriukienė.
Tai nėra pirmas kartas, kai menininkė kuria ar prisideda prie stiklo kūrinių, skirtų garsiems šalies žmonėms. Ji priklauso meninio stiklo studijai „Glasremis“, jiems su komanda nuolat tenka kurti ne tik stiklo papuošalus, bet ir išskirtines dovanas tiek šalies vadovams, tiek ambasadoriams ir garbingiems svečiams.
„Mes kuriame originalius, vienetinius darbus. Stiklas yra prabangi, išskirtinė medžiaga. Jo dirbinių negali taip lengvai pasidaryti ar bet kur nusipirkti“, – sakė pašnekovė.
Paklausta, kuo jai, kaip stiklo menininkei, ypatinga ši medžiaga, I.Stulgaitė-Kriukienė sakė, kad stiklas yra gyvas organizmas.
„Ir juokauju, ir nejuokauju. Jis nuolat pateikia staigmenų, turi savo charakterį. Negali jam kaip žmogui įsakinėti. Jis – kaip partneris, reikalauja savo duoklės. Kitaip tariant, čia vyksta nuolatinis bendradarbiavimas.
Stiklą vadinu prabangia medžiaga, nes turi tokias išskirtines savybes kaip skaidrumas, iliuziškumas, optiškumas. Jis, palyginti su kitomis medžiagomis, turi savo paslaptį – pažiūrėjus kitu kampu forma keičiasi. Stiklas yra trapus, bet tuo pačiu labai tvirta medžiaga. Norėdamas stiklo gaminį sudaužyti – turi pasistengti“, – pasakojo menininkė.
