Nuo 18 metų Kaune gyvenanti Ingrida šiame mieste baigė tarptautinio verslo studijas, vėliau kelerius metus dirbo, kaip pati sako, pagal specialybę. Buvo pardavimų grupės vadovė.
Tačiau nuo pat vaikystės iš Biržų kilusią Ingridą traukė menai. Tiesa, kūrė ji pati sau – drabužius, papuošalus. Tačiau jei kas nors jai būtų pasakęs, kad ateityje gyvens iš savo pomėgio, būtų nepatikėjusi.
„Kuriu nuo seniai. Iš pradžių užsiimdavau drabužiais, tik tais laikais nebuvo skatinami menai, todėl net neketinau stoti į meno specialybę, nesvarsčiau, kad tai realu.
Jei pasisiuvi drabužį, turi išskirtinį daiktą, ir tiek. O dabar jau vyksta edukacija, apie meno specialybes kalba mokyklose, kalba tėvai“, – sakė I.Jasinskė.
Šiandien Ingrida – jau penkerius metus Kaune veikiančios dizaino studijos „kARTu“ įkūrėja. Jos aistra – rankinių kūrimas.
Menininkė ar verslininkė?
Kauno centre esančiame savo salone besisukanti Ingrida sako, kad jai pačiai sunku atsakyti į klausimą – ji verslininkė ar menininkė.
„Nėra atsakymo. Galbūt ir tai, ir tai. Bet be meno nebūtų verslo, o be verslo nebūtų meno. Nes nebūtų, iš ko jo daryti. Jie abu žengia koja kojon. Yra labai daug kūrėjų, kurie sukuria tobulus dalykus, bet jie neišvysta pasaulio. Nes jie kuria sau.
Kita vertus, nežinau, kuris yra tikresnis kūrėjas. Ar tas, kuris kuria visiškai sau, ar tas, kuris nori, kad jo daiktas gyventų, kad jį žmonės vartotų, liestų, jaustų“, – svarstė Ingrida.
Yra labai daug kūrėjų, kurie sukuria tobulus dalykus, bet jie neišvysta pasaulio.
Jai pačiai savo kūrinio ir jo vartotojo santykis yra svarbus. Moteris sako niekada nesidžiaugtų, jeigu jos sukurti daiktai liktų tik jai pačiai. Ingridai patinka, kai eidama gatve ji pamato moterį su savo kurta kuprine ant pečių.
„Man atrodo, kad tai yra prasminga. Viskas materializuojasi, yra apčiuopiama, o tau pačiam tai tarsi varikliukas“, – sakė dizainerė.
Gyvenime – lūžio taškas
Baigusi studijas ir pradėjusi dirbti, Ingrida taip ir nesiliovė kurti. Tačiau minčių apie verslą, juolab savą studiją, nebuvo.
„Žmogui turi parduoti išbaigtą gaminį, o kai neturi žinių – negali gaminti pardavimui. Todėl niekada apie tai nebuvau pagalvojusi.
Bet atėjo gyvenime lūžio taškas, kai nusprendžiau, kad aš turiu pabandyti. Tada šiek tiek privačiau pasimokiau apie odą, apskritai domėjausi ja.
Viskas pakrypo į rankines, nes būtent su jomis man gerai sekėsi“, – pasakojo dizainerė.
Tiesa, gerai sekėsi kurti, tačiau į siuvimą ir iki šiol Ingrida žvelgia atsargiai.
„Tam, kad siūtum, reikia daug metų įgūdžių, technikos. Jūs nueikite į kokią nors mugę ir pamatysite, kad gaminiai nėra tiesiai nusiūti. Jei neturi įgūdžių, siūlė kreiva. Klientai ne visada tai supranta ir mato“, – sakė pašnekovė.
Ingridos rankinės prasidėjo prieš penkerius metus. Kaip sako pati, nuo nulio. Pirmąsias rankines ji pagamino už kelis šimtus litų nusipirkusi gabalą odos.
Tada Lietuvoje dar nebuvo ir tiek daug mugių, o pirmuosius savo gaminius I.Jasinskė nuvežė į mados mugę „Fashion bazaar“.
„Ir jau po kelių valandų neturėjau, ką parduoti“, – prisiminė pašnekovė.
Į traukinį – tinkamu laiku
„Iš darbo išėjau sukūrusi pirmas kelias rankines. Buvau pavargusi, jaučiau, kad man reikia kūrybinės veiklos“, – sakė I.Jasinskė.
Kai išėjo iš darbo, moteris sako negalvojusi, kad pragyvens iš savo pomėgio. Tokios mintys, prisimena ji, tuomet atrodė nerealios.
I.Jasinskė viską darė neskubėdama. Pradėjusi nuo paprasto minkšto odinio krepšio vėliau pridėjo kišenes, tada – užtrauktukus. Dar vėliau sukūrė puslapį feisbuke.
Kai išėjo iš darbo, kūrėja sako taip pat negalvojusi, kad pragyvens iš savo pomėgio.
„Viskas atėjo tarsi savaime. Man tiesiog pasisekė. Tinkamu laiku įšokau į traukinį.
Juk maždaug prieš penkerius metus ir prasidėjo lietuviško dizaino bumas. Jo reikėjo, jis buvo norimas, jo trūko, nes nebuvo tiek gamintojų. Vėliau atsirado jau daug rankinių ir papuošalų gamintojų.
Dabar nežinau, kaip reikėtų pradėti nuo nulio, kai visko tiek daug. Kaip kažkuo išsiskirti?“ – svarstė pašnekovė.
Moterys mėgsta „gyvenimo rankines“
Pati Ingrida sako jau nebeperkanti kitų kūrėjų rankinių – nešioja tik savo.
„Negaliu sakyti, kad jų turiu daug. Bet ir negaliu sakyti, kad galiu jas suskaičiuoti. Tačiau dabar jau maždaug dvejus metus nešioju vieną kuprinę“, – sakė dizainerė.
Kalbėti apie rankines Ingrida galėtų ilgai. Gal todėl, kad jos, pasak pašnekovės, yra svarbi įvaizdžio ir kasdienybės dalis.
„Nueikite į Laisvės alėją ir paskaičiuokite, ar daug moterų eina be rankinės ar kuprinės? Tiesa, yra skirtingos moterų kategorijos. Vienos į rankinę nori sutalpinti visą gyvenimą“, – svarstė I.Jasinskė.
Talpios rankinės svarbios ir kūdikius auginančioms mamoms, mat, į jas turi tilpti ne tik jų, bet ir vaikų daiktai, pavyzdžiui, sauskelnės.
„Yra dar viena kategorija moterų. Bet tai dažniausiai moterys, kurios renkasi antrą rankinę. Tai mažesnė rankinė pasivaikščiojimui išvykoms, kelionėms. Bet tokia moteris turi ir didelę savo gyvenimo rankinę“, – juokėsi I.Jasinskė.
Nueikite į Laisvės alėją ir paskaičiuokite, ar daug moterų eina be rankinės ar kurpinės?
O prieš maždaug ketverius metus atėjo kuprinių mada. Dar prieš jų bangą pirmąją kuprinę sukūrusi Ingrida irgi negalvojo, kad tai bus labai populiaru. Tačiau iki pat dabar kuprinės užėmusios rankinių karalienės poziciją.
Japonija nutiko netyčia
Šią vasarą Ingrida viešėjo Japonijoje, kur Tokijuje dalyvavo vienoje didžiausių interjero, dizaino ir mados parodų „Interior Lifestyle Tokyo”. Išvyka buvo sėkminga – kaunietė ruošiasi pasirašyti sutartį su vienu Japonijos prekybos tinklu, valdančiu kelias dešimtis parduotuvių.
Tačiau pati Japonija kūrėjai tarsi nutiko netyčia. Tiesiog įžengė pro jos salono Kaune duris.
„Prieš trejus metus pas mus netyčia, eidama pro šalį, užsuko tokia japonė. Pasirodė, kad ji Osakos mieste turi butiką.
Tada ji rankinę nusipirko sau, o vėliau pateikė pirmąjį užsakymą. Tokia buvo pradžia“, – prisiminė Ingrida.
Prieš dvejus metus kūrėja pateikė paraišką dėl finansavimo Europos Sąjungos fondui. Gavusi dalinį finansavimą, ji kartu su kitais Lietuvos kūrėjais išvyko į parodą Japonijoje, o jos salone praktiką atliko Lietuvoje studijavusi japonė.
„Ji mums labai padėjo ir parodoje, nes, pasirodo, japonai nekalba angliškai, todėl reikėjo vertėjo“, – pasakojo Ingrida.
Ir tai dar ne viskas. Šiemet į Ingridos saloną Kaune netikėtai užsuko japonas, kuris prisistatė esąs žurnalistas.
Paaiškėjo, kad jis keliauja po Baltijos šalis ir renka informaciją apie lankomus objektus. Japonijoje yra leidžiamas žurnalas – gidas po Baltijos šalis.
„Neįtikėtina, bet jie mus įtraukė į gidą po Baltijos šalis, kuris išleistas 8 milijonų tiražu“, – juokėsi I.Jasinskė.
Taip Ingridos rankinių studija atsidūrė greta kitų lankomų objektų Kaune – Pažaislio vienuolyno, Rotušės, Liaudies buities muziejaus Rumšiškėse, bažnyčių ir kitų populiarių vietų. Beje, iš restoranų Kaune japonai į turistams skirtą gidą įtraukė restoraną „Višta puode“.
Oda – tik galvijų
Tačiau gaminiai iš odos tinka ne visiems. Tarkime, jų neperka veganai, taip pat žmonės, kuriems svarbi gyvūnų gerovė.
Ingrida sako, kad reikėtų įvertinti kelis esminius dalykus, taip pat teigia, jog gerbia kiekvieno nuomonę ir kiekvieno pasirinkimą.
„Oda, iš kurios gaminame mes, yra antrinė žaliava. Mes nedirbame su gyvačių, krokodilo oda, nes jie auginami būtent odos pramonei. Dirbame tik su galvijų oda, o jie auginami ne dėl odos, o dėl mėsos. Tai yra protingas odos panaudojimas. Jei gyvūną paaukojame mėsai, tai ir jo odą panaudojame užuot ją užkasę“, – kalbėjo I.Jasinskė.
Kūrėja taip pat atkreipė dėmesį, kad kokybiškas ir ilgaamžis daiktas mažina vartojimą – jis perkamas rečiau. Tai aktualu, mat nuolat kalbama ne tik apie besaikį vartojimą, tačiau ir apie plastiku, tekstile bei kitomis atliekomis užterštą planetą.
„Geras daiktas yra ilgaamžis ir jis mažina vartojimą. Tu jį ilgai naudoji, o tai, mano manymu, labai atsiperka nei kad dažnai keistum vieną daiktą kitu“, – sakė I.Jasinskė.
